Miljenko Jergović: „Balkanai – didesnė periferija nei Baltijos šalys“

× Nikodem Szczygłowski

 

Paskutinėmis sausio dienomis Zagrebą gaubė tirštas rūkas. Priešais senojo istorinio geležinkelio stoties pastatą iš miglos išnirdavo raito karaliaus Tomislavo paminklas, už jo matyti secesinio stiliaus Meno paviljono siluetas, dar toliau tęsėsi rūke neregima parko zona, buvo girdėti mėlynų tramvajų, sukančių link Strossmayero aikštės, garsai.

„Zagreb te zove“ („Zagrebas tave šaukia“), – dainavo kultinė roko grupė „Prljavo kazalište“. Galvoje vis skambant šios dainos žodžiams, miestas iš lėto nenoromis vėrė savo paslaptis, atitraukdamas rūko užuolaidą, šykščiai dalijosi fragmentais: „Eik miesto gatvėmis.“ Žemutinis miestas, Dolacas, Aukštutinis miestas, Kaptolas, Ilica, bano Josipo Jelačićiaus aikštė, Tkačićiaus gatvė, Lotrščako bokštas ir karaliaus Belos IV skveras šalimais, Akmeniniai vartai ir Kruvinojo tilto skersgatvis.

Einant Zrinjevaco parko alėjomis, po kojomis girgždėjo smulkūs akmenukai. XIX a. austrų architektų užmoju šios alėjos sudarė Žemutinio miesto, naujojo Zagrebo centro, pagrindą, o pastatų fasadų secesinė faktūra priminė valsus apie žydrąjį Dunojų grojančius orkestrus, kavines, kuriose vaišinama „Sacher“ tortu ir skaitomi laikraščiai, ir kėlė panašias asociacijas, būdingas tarp Karpatų ir Adrijos jūros įsikūrusiems istoriniams Vidurio Europos miestams.

Viešbučio „Palace“ kavinė (kaip ir viešbutis) – viena seniai mirusios Dunojaus monarchijos laikotarpio ambasadų: tamsios medienos interjeras su žalvariniais ornamentais, pageltę šimtmečio senumo laikraščio „Agramer Zeitung“ numeriai po stiklu, parko vaizdai už lango.

Miljenko Jergovićius, lėtai pasverdamas kiekvieną žodį, kalbėjo apie esminius dalykus: Zagrebą, Sarajevą, Kroatiją, jos istoriją ir kroatų tapatybę. Rašytojas, poetas, eseistas, publicistas, žurnalistas, gimęs Sarajeve, bet jau beveik 30 metų gyvenantis Zagrebe, vadinamas Balkanų sąžinės balsu. Po karinių konfliktų XX a. 10 dešimtmetyje suskilus Jugoslavijai, jis drąsiai pasakoja apie sunkius ir nepatogius dalykus, kuriuos daugelis norėtų nutylėti. M. Jergovićiaus įžvalgos universalios ir siekia toli už Kroatijos ir Balkanų, į jas verta įsiklausyti, ypač jei norime suprasti tautų ir žmonių identiteto klausimus, susidoroti su sunkiu istoriniu palikimu, kuris slegia visas šalis – nuo Baltijos iki Juodosios ar Adrijos jūros.

Per 50 autoriaus knygų išversta į daugiau kaip 20 kalbų; tikėkimės, tarp jų greitai atsiras ir vertimas į lietuvių kalbą.

 

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 


23 metus gyvenate Zagrebe, kurį aprašote daugelyje kūrinių. Ar miestas vis dar jus šaukia? Ar dar liko neatskleistų paslapčių?

Svarbiausias mano miestas – Sarajevas, esu Kroatijos pilietis, Zagrebe gyvenu nuo 27-erių, bet ligi šiol čia esu svetimas. Būti svetimam – tam tikras pasirinkimas. Niekada tikslingai nesiekiau kažkur tapti svetimšaliu, bet vertinant iš literatūrinės, rašytojo ir jo santykio su tekstu perspektyvos, svetimo požiūrio taškas visuomet svaresnis nei saviškio. Svetimas turi galimybę į daugelį dalykų pažvelgti kaip stebėtojas, kaip savotiškai idealus vojeristas. Zagrebe stengiausi likti būtent toks, ir, panašu, pavyko.


Viešbutis „Palace“, kuriame kalbamės, pastatytas 1891 m., pačiame Belle Époque žydėjime, ir žinomas kaip Šlezingerio rūmai. Kroatija tuomet buvo Austrijos-Veng­rijos dalimi, o Zagrebas greitai plėtėsi. Tarpukariu, kai Zagrebas priklausė Jugoslavijos karalystei ir nesėkmingai bandė konkuruoti su Belgradu, kroatų rašytojas Miroslavas Krleža apibūdino jį, kaip „miestą, besižvalgantį į Vieną, tačiau abiem kojomis esantį Balkanuose“. O slovėnų rašytojas Drago Jančaras prisimena Zagrebą kaip beveik Slovėnijoje esantį miestą, tik išsaugojusį kroatišką patosą. Koks Zagrebo vaidmuo buvusios Jugoslavijos šalių regione šiandien?

Man atrodo, Zagrebo vaidmuo šiandien marginalesnis nei anksčiau. Nors Austrijos-Vengrijos laikotarpiu Zagrebas buvo vienas iš didžiulės imperijos pasienio miestų, kultūriškai buvo giliai integruotas – kartu su Viena, Budapeštu, Krokuva, Praha, be abejo, Triestu ir Lembergu1. Buvusioje Jugoslavijoje Zagrebas buvo antras pagal dydį miestas ir stiprus kultūrinis centras, langas į Europą, į Vakarus.

Kroatai tuo metu negalėjo rungtyniauti su serbais ir Jugoslavijoje jiems buvo skirtas antros tautos (kartu ir antraeilės) vaidmuo. Tuometė Jugoslavija, deja, buvo suformuota remiantis serbų pergalių Pirmajame pasauliniame kare mitu (kroatai priklausė nugalėtajai Austrijos-Vengrijos pusei). Tai viena esminių ir pirmųjų nuodėmių kuriant Jugoslaviją.

Kita vertus, kroatai, remdamiesi savo kultūriniu argumentu ir deklaruojamu europietiškumu, nuolat bandė konkuruoti su serbais, sukurti tam tikrą atsvarą ir atimti iš Belgrado pirmenybę. Iš dalies bandymas sėkmingas. Kol egzistavo Jugoslavija, Zagrebas buvo užtikrintai ir pabrėžtinai proeuropietiškas kultūrinis centras. Jugoslavijai skilus, poreikio konkuruoti su Belgradu ir serbais nebeliko, tad kartu išnyko kultūrinis „europietiškasis“ Zagrebo akcentas. Todėl dabar Zagrebas daug balkaniškesnis ir, deja, dar provincialesnis. Paradoksas, kad Kroatiją priėmus į Europos Sąjungą, Zagrebas nuo Europos liko toliau nei, tarkim, 1989-aisiais.


Kroatija – Vidurio Europos dalis. Istorinis Vakarų civilizacijos pasienis – antemurale christianitatis. Buvusiosios Jugoslavijos vitrina. Kuris iš šių teiginių atitinka kroatų nuomonę apie save?

Manau, tiksliausias Kroatijos apibūdinimas – Balkanų, Viduržemio jūros ir Vidurio Europos šalis. Jei tik atmesime bet kurį šios trejybės – šalies identiteto esybės – komponentą, Kroatija nustos egzistuoti, taps niekuo. Kultūriniu atžvilgiu ši aplinkybė labai teigiama, nors ją galima pavadinti ir iššūkiu. Tačiau, vertinant tautiniu aspektu, žvelgiant nacionalistiškai, tokia koncepcija atrodo kreiva ir grėsminga. Netgi turtėjant visuomenei, vis dar jaučiame identiteto deficitą – neįmanoma sukurti vieno ir vienintelio kroatybės supratimo. Kroatybė, kaip sąvoka, turi prasmę tik suvokus, kad ji nėra vientisa, o apima visus įvardytus komponentus. Kitaip ji neegzistuoja. Tai įdomi literatūrinė tema, atskleidžianti mūsų istorinį tragizmą.


Knygoje „Tėvas“ („Otac“) rašote: „Nežinočiau tiek apie kroatus, jei tėvas Aleksandras būtų mane pakrikštijęs. Apie kroatus ir apie tai, kaip tapti kroatu.“ Romane „Srda dainuoja prieblandoje per Sekmines“ („Srda pjeva u sumrak na Duhove“) aprašote sceną, kai kroatų pabėgėliai, keltu persikėlę per Savos upę, iš karo suniokotos Bosnijos atvyksta į Kroatiją. Ar Kroatijos visuomenė tinkamai įvertino procesą, vykstantį nuo XX a. 10 dešimtmečio vidurio, po vadinamojo Tėvynės karo Kroatijoje bei karo Bosnijoje, ir lėmusį šalies monoetniškumą?

Viena vertus, šis procesas yra istorinių aplinkybių pasekmė, kita vertus, tai kroatų nacionalistų politinės valios ir sprendimų rezultatas. Bandymas daugiatautę šalį paversti vienos tautos valstybe – tragedija ne tik persekiojamoms, asimiliuojamoms arba iš šalies tremiamoms mažumoms. Kartu tai – daugumos tragedija, nes prarandama tapatybės prasmė ir esmė. Be daugiaetniškumo kroatai nėra tokie, kokie turėtų būti. Kroatų esybė neatsiejama nuo kitų, tarp kurių jie susiformavo.

Tai paradoksas, kurio nacionalistai niekada ir niekaip negalės suprasti ir išspręsti. Jie aiškiai nesupranta to, kas po Antrojo pasaulinio karo Europoje akivaizdu.

Nors Kroatija 10 dešimtmetyje pirmą kartą tapo vienos tautos valstybe, procesas nėra ir negali būti baigtas – visąlaik grįžtama į natūralią būseną. Kaip? Dabar Kroatijoje gyvena apie 95 proc. etninių kroatų. Tai gąsdinantis skaičius ne tik turint omeny šalies istoriją, bet ir tai, kad Europoje labai mažai tokių mono­etniškų šalių. Vis dėlto monoetninė kroatų dauguma į kasdienį gyvenimą nuolat įtraukia kaimynų identiteto elementų. Pavyzdžiui, gimnazijų mokiniai ar studentai iš Zagrebo vyksta į Belgradą ieškoti intensyvesnių pramogų...

Klausosi Belgrado alternatyviojo roko muzikos grupių, žiūri serbų filmus – visur ieško ko nors, kas jiems artima, nors niekada negyveno Jugoslavijoje. Gal tai būtų galima paaiškinti jaunimui būdingu smalsumu, bet esmė yra giliau. Serbų atlikėjai Zagrebe reguliariai rengia didžiulius koncertus, į kuriuos eina kroatų nacionalistai. Viena vertus, tikras paradoksas, kita vertus, visai logiška. Tai jų kultūrinė matrica, jų tapatybė. Jie negali, neturi galimybės permąstyti savo identiteto, peržengti šios monoetninės matricos, kurioje iš tiesų tebėra, ribų, todėl ir nenustos ieškoti jos apraiškų. Todėl etninio grynumo siekis Kroatijoje neturi jokios perspektyvos ir yra pasmerktas – žmonės nenustos ieškoti savų balkaniškumo, serbiškumo elementų, kuriuose lengvai atpažįsta save – visko, kas būdinga Balkanams.


Prakalbus apie kroatų nacionalizmą, neįmanoma nepaminėti NDH2. Knygose jūs, pasitelkdamas savo šeimos istorijas ir prisiminimus, dažnai grįžtate prie šios temos. Ar galima teigti, jog istorikai ir viešoji nuomonė jau paaiškino ir įvertino trumpą, bet labai svarbų tragišką laikotarpį?

Ne. Kai įstojo į ES, Kroatija turi didelę problemą su savo kraštutiniais dešiniaisiais, kurie labai skiriasi nuo kraštutinių dešiniųjų Prancūzijoje ir Vokietijoje, netgi Vengrijoje ar Lenkijoje. Tarkim, kraštutinė dešinė Lenkijoje iš esmės yra antisemitinė, iki išprotėjimo ultrakatalikiška, ultrakonservatyvi ir pan., bet ji nėra neonacistinė tikrąja to žodžio prasme ir negarbina Hit­lerio. Kad ir kiek šis sparnas atitrūkęs nuo realybės, vis dėlto priklauso Antrojo pasaulinio karo laimėtojų pusei.

O Kroatijos kraštutinė dešinė jaučia didelę nostalgiją NDH, Antę Pavelićių slaptai, be jokių išlygų laiko pozityvia asmenybe (kaip ir apskritai ustašų judėjimą) ir vis dar atvirai išgyvena nuoskaudą dėl pralaimėjimo kare. Pats kultūrinis ir politinis turinys sieja juos su Antruoju pasauliniu karu. Taigi ši politinė jėga Kroatijoje – savotiškas unikalus, sakyčiau, folklorinis ir didžiausias Europoje nacizmo nostalgikų susivienijimas. Išskyrus ideologiją, jie neturi jokio kito turinio ir būtent tuo skiriasi nuo panašių judėjimų Europoje. Tarkim, jie deklaruoja katalikišką fundamentalizmą, bet yra atvirai nedraugiškai nusiteikę Vatikano ir asmeniškai popiežiaus Pranciškaus atžvilgiu – štai pirmajame vieno dešiniųjų savaitraščio viršelyje prieš du mėnesius publikuota popiežiaus nuotrauka su užrašu didelėmis raidėmis ANTIKRISTAS. Tikėtina, paklausti jie negalėtų prisiminti daugiau nei poros katalikiškų maldų. Toks tad šis dekristianizuotas katalikiškai fundamentalus pasaulis. Paradoksų pasaulis.


Slovėnija ir Kroatija – dvi valstybės, priklausiusios Jugoslavijai ir kartu 1991 m. birželio 25 d. paskelbusios nepriklausomybę. Slovėnų rašytojas Miha Mazzini populiariame romane „Išbrauktoji“ („Izbrisana“) aprašė žmonių, nepriklausomoje Slovėnijoje per vieną naktį praradusių pilietybę, istorijas. O jūs esate aprašęs groteskišką Kroatijos pilietybės įrodymo per katalikybę istoriją. Ar dvi kadaise labiausiai išsivysčiusias Jugoslavijos respublikas šiandien vis dar kas nors sieja, išskyrus teritorinį ginčą dėl Pirano įlankos?

Puikus klausimas, nors į jį nėra vieno atsakymo arba atsakymai gali prieštarauti vieni kitiems. Ko gero, šių dienų Slovėnija ir Kroatija neturi nieko bendra. Dabartinė Kroatija, net ir priklausydama ES, yra giliai Balkanuose, o Slovėnija, nors labai nutolusi nuo Balkanų, yra tolimoje ES periferijoje. Šiandienos Slovėnija, sakyčiau, yra periferinė ir labiausiai nutolusi nuo centro valstybė visoje ES. Tai dar vienas paradoksas.


Labiau už Baltijos valstybes?

Daug labiau. Baltijos valstybės, galima sakyti, yra ES širdyje ne tik dėl sudėtingos istorijos. Dėl šių šalių galvą suka visi eurokratai Briuselyje ir Berlyne, nes jų ir po Sovietų Sąjungos griūties vis dar nepamiršta Rusija. O kur yra Slovėnija? Niekas nežino, kur ji yra, išskyrus žmones, keliaujančius į pietus nuo Vienos.

Slovėnija yra tarsi pasaulio pakraštyje, bet kartu jos nebėra Balkanuose. Kroatija – giliai Balkanuose ir drauge labai toli nuo Slovėnijos. Apie tai be galo įdomu kalbėtis, nes Jugoslavijoje Slovėnija pirmavo beveik visose srityse, buvo geriausia šios šalies dalis, tarkim, kaip Niujorkas JAV. Slovėnija lyg mažas stebuk­las – lyg ir Jugoslavija, lyg ir ne. Viskas, kas gaminta Slovėnijoje, buvo geriausia. Pavyzdžiui, geresnių nei „Gorenje“ viryklės ar skalbyklės arba „Fruktal“ sultys nebuvo visoje Jugoslavijoje. Jei pasikalbėtumėte su pensininkais, išgirstumėte, kad jie ir dabar sinonimiškai vartoja „skalbimo mašiną“ ir „Gorenje“. Šiandien Slovėnija, vertinant iš buvusios Jugoslavijos perspektyvos, yra Europa, o iš pačios Europos perspektyvos – tolima periferija. Tai susiję ir su rimta tapatybės krize, ir su slovėnų menkavertiškumo kompleksu.

Vis dėlto slovėnai, kitaip nei kroatai, bent jau ieško racionalių sprendimų, tarkim, Slovėnijos, kaip Frankfurto knygų mugės šalies partnerės3, projektas. Manau, sumanymas labai ambicingas, ir jeigu pavyks, slovėnai galės pabėgti nuo iliuzijų apie save. Jie nebando laimėti Pasaulio futbolo ar krepšinio čempionato (tai savaime labai nevykėliškas tikslas) – jie stengiasi tapti partnere vienoje didžiausioje pasaulyje knygų mugių. Kroatai, be futbolo ir rankinio, neturi jokios kitos koncepcijos, kaip išsiskirti, išreikšti savo tapatybę.


Pakalbėkime apie Bosniją. Palikote Sarajevą 1993-iaisiais, pirmaisiais miesto apgulties metais. Šiandien Sarajevo kantono sienos yra Bosnijos ir Hercegovinos federacijos viduje ir su „Republika Srpska“ driekiasi palei anų laikų fronto liniją. Bosnijos ir Hercegovinos sąskaitos lig šiol iki galo nesuvestos, abi pusės laikosi savos tiesos, o mokiniai mokyklose nesimoko apie paskutinio karo įvykius. Ar aukos vis dar sapnuoja apie didelę karinę pergalę4, kaip jūs pavadinote vieną savo knygų?

Apgultame Sarajeve išgyvenau 16 mėnesių. Nors tokia patirtis gyvenimui neatneša nieko gero, suteikia gilesnį supratimą apie žmoniją ir pasaulį, kuriame gyvename. Deja, tokia patirtis nesukuria jokio pagrindo, negalima ja remiantis gyventi, juolab bandyti grįsti savo identitetą. Bosnijos ir Hercegovinos žmonės klysta mėgindami kurti savo tapatybę remdamiesi 10 dešimtmečio karu. Sprendimas blogas abiem konflikto pusėms, taip nieko neišspręsi. Mažų mažiausiai neteisinga bandyti gyventi ir kurti identitetą neatsiribojant nuo aukos komplekso. Tai savižudiška ir veda prie liguisto savęs suvokimo. Gyventi suvokiant save kaip auką yra tas pats, kas naikinti save iš vidaus, tačiau būtent savinaika vyksta Bosnijoje, tai labai pakeitė ir mano gimtąjį miestą. Dabartinė Bosnija – spąstai, į kuriuos įkliuvo visi šalies gyventojai ir visos jos tautos. Spąstai, kurie nerūpi nei Europai, nei likusiai tarptautinei bendruomenei, nes visi įsitikinę, jog kito karo Bosnijoje nebegali būti ir nebus. Tačiau iš tikrųjų nė viena problema neišspręsta, o Bosnija ir Hercegovina paversta į skylančią, bet negalinčią galutinai suskilti valstybę, pasmerktą amžinai nesėk­mei.


Apsakymų knygose „Sarajevo Marlboras“ („Sarajevski Marl­boro“) ir „Katė, žmogus ir šuo“ („Mačka, čovjek i pas“) aprašėte gyvenimą Sarajeve per karą. Istorijos trumpos, kartais beveik siurrealistinės, ilgesingos, tragiškos, o kartais nuteikiančios optimistiškai. Mūsų laikus daugelis intelektualų jau pavadino iššūkių laikais, kai vėl pervertinamos vertybės ir istorija tarnauja politiniams tikslams. Kas šiandien turėtų mus nuteikti optimistiškai?

Vertinant iš kasdienės žmogiškosios egzistencijos perspektyvos šie laikai turbūt yra geriausi istorijoje. Šiandien, kaip niekada, labai patogu. Kita vertus, žmonių gyvenime dar niekada nebuvo tiek streso ir sukrėtimų, žmonės niekada anksčiau nebuvo be perstojo veikiami įvairiausio pobūdžio informacijos. Tarkim, liūdna žinia, kad Kobe Bryantas su dukra žuvo sraigtasparnio katastrofoje kažkur Amerikoje, akimirksniu tapo žinoma visiems planetos gyventojams. Apie kažkur Kinijoje pasirodžiusį naują mirtį nešantį koronavirusą sužinojome labai greitai ir visi pajutome skausmingas jo pasekmes. Tokia situacija gali ir šokiruoti, ir padrąsinti. Dabar sunkiau nepa­stebimai skleisti blogį. Mes lyg ir tapome artimesni. Manau, gyvenimas kartu tame pačiame pasaulyje ir toje pačioje erdvėje turi daugiau teigiamybių. Todėl dabar sunkiau sukelti tokias pasaulinio masto tragedijas, kokios įvyko 1914 m. ar 1939 m., pasaulis šiandien daug labiau susitelkęs, daugiau komunikuoja. Tiesa, yra bauginančių figūrų kaip Vladimiras Putinas ar Donaldas Trumpas, tačiau jie nebegali sutelkti tokios galios ir įtakos, kokią prieš 80 metų turėjo Hitleris ar Mussolini. Visų pirma, paslapčia pasauliui už akių paruošti didelio blogio planą nebėra sąlygų, erdvės ir galimybių, nes viską tapo lengviau permatyti, sužinoti. Matomumas mane nuteikia gana optimistiškai.


1 Lembergas – vokiškas Lvovo pavadinimas, vartotas, kai miestas buvo Galicijos sostine ir priklausė Austrijai-Vengrijai.
2 NDH (Nezavisna Država Hravtska – Nepriklausoma Kroatijos valstybė) – satelitinė Trečiojo reicho valstybė, sukurta Ante’s Pavelićiaus ir ustašų politinio judėjimo per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijai užpuolus Jugoslaviją. Egzistavo 1941–1945 m.
3 Slovėnija oficialiai paskelbė apie siekį tapti Frankfurto knygų mugės šalimi partnere 2022 m.
4 „Žrtve sanjaju veliku ratnu pobjedu. Novinske kronike“ – šio rinkinio, išleisto 2006 m., tekstus M. Jergovićius parašė 1993–1995 m., per Bosnijos karą. Daugeliui jų pasirinkta reportažo forma.

 

Draugai