Už veikalą „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje" jo autorių kolektyvui neseniai buvo paskirta Krymo totorių poeto, literatūros tyrinėtojo, mokslininko Bekiro Čobano-zadės premija. Su vienu iš šio leidinio autorių, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininku, Mykolo Romerio universiteto docentu, humanitarinių mokslų daktaru ADU JAKUBAUSKU kalbasi žurnalistė Dana Kurmilavičiūtė.

Sveikindami šio įvertinimo proga, norėtume, kad pristatytumėte ir knygos bendraautorius, ir šiek tiek papasakotumėte apie žmogų, kurio premija buvo įteikta.

Knygą rašėme trise – „Lietuvos totorių" laikraščio vyriausiasis redaktorius Galimas Sitdykovas, Maskvos valstybinio istorijos muziejaus vyriausiasis mokslo darbuotojas Stanislavas Duminas ir aš. Tai turėjo būti veikalas apie mūsų protėvių totorių žygdarbius (juk totoriai LDK apsigyveno daugiau negu prieš 600 metų). Po ilgo darbo pavyko visuomenei pateikti leidinį su žymiausių Lietuvos totorių gyvenimo aprašymais. Ieškodami protėvių istorinių nuopelnų, patikrinome daugybę mažai žinomų archyvinių dokumentų ir kitų šaltinių. Džiaugiuosi į šį darbą įtraukęs istoriką S. Duminą. Dar mokydamasis mokykloje jis ėmė domėtis LDK gyvenusių totorių šeimų istorijomis, heraldika, taigi ši sritis jam nebuvo nauja. Be to, jis palietė visiškai netyrinėtus istorijos klodus, kuriuos mums būtų buvę sunku pasiekti, nes dauguma medžiagos saugoma ne Lietuvoje. S. Duminas „prisikapstė" net iki 1410 m. Žalgirio mūšyje dalyvavusių totorių vardų, atrado iškilius totorius čingizidus, kilusius iš Čingischano genties, sugebėjo aprašyti daugelio garsių mūsų tautos atstovų, ypač karininkų, biografijas. Beje, S. Duminas dabar rengia didelį veikalą apie LDK bajorų herbus ir žymių LDK šeimų genealogijas (ne vien totorių – visų LDK bajorų). Stanislavo domėjimasis LDK istorija dėsningas –­ jo protėviai – totoriai – kilę iš Afindzievičių kaimo šalia Vilniaus, kuris tarybiniais metais buvo prijungtas prie Grigiškių. Deja, kaimas iki mūsų dienų neišliko.

Na, o gautas apdovanojimas susijęs su žinomo Krymo mokslininko, poe­to Bekiro Čobano-zadės vardu. Praėjusiais metais visas mokslinis pasaulis minėjo jo 120-ies metų sukaktį. Šio žmogaus nuveikti darbai turi nepaprastai didelės reikšmės visam pasaulio tiurkotyros mokslui. Kilęs iš Krymo totorių, baigė studijas Stambule, Odesoje ir Budapešte; profesoriavo Baku ir Simferopolio universitetuose. Deja, bolševikinio teroro banga neaplenkė ir jo – 1937 m. per 20 minučių buvo nuteistas mirti.

Ant mano rašomojo stalo dabar guli antro papildyto šios knygos leidimo egzempliorius, pasirodęs prieš porą metų. Prisimenu jo pristatymą Lietuvos MA salėje, kuri buvo pilnutėlė. Pateiktos totorių tautos atstovų biografijos – neat­siejama Lietuvos istorijos ir kultūros dalis, tyrinėdami jas, daug nauja sužinome ir apie Lietuvos praeitį.

Faktai išties iškalbingi, gausiai papildantys žinias apie Lietuvos gyvenimą praeityje. Imkime kad ir karinę sritį: iš negausios totorių bendruomenės, kurios nariai dabar gyvena Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje, XVIII a.–XX a. pr. kilo apie 50 generolų. Rašydami aptikome nepaprastai įdomių iš Lietuvos kilusių totorių biografijų. Totoriškų šaknų turi Nobelio premijos laureatas rašytojas Henrykas Sienkiewiczius, pagrindinis Lenino oponentas, legalusis marksistas Michailas Tuhan-Baranovskis (Lenino raštuose gausu polemikos su juo). Jeigu Rusija būtų pasirinkusi ne bolševikinį kelią, o M. Tu­han-Baranovskio siūlytą, istorijos ratas, ko gero, būtų pasisukęs visai kitaip.

Iškili asmenybė buvo ir Vilniaus gubernijoje gimęs Matvejus Sulkevičius, 1918 m. sudaręs Krymo vyriausybę, ėjęs jos pirmininko pareigas. Šis žmogus svajojo apie nepriklausomą Krymo totorių respubliką, ir jeigu baltagvardiečiai, o paskui raudonieji nebūtų numalšinę to laisvės troškimo, ji būtų gyvavusi. Likimas lėmė respublikai išsilaikyti tik 70 dienų, o jai žlugus, žlugo ir Krymo totorių viltis turėti savo valstybę, nors, atrodo, svajonė buvo ranka pasiekiama...

Beje, tais tolimais laikais, nepriklausomybės idėjų viliojami, į Krymą nuvyko apie tūkstantis Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos totorių. Krymo totorių tautinio išsivadavimo judėjime aktyviai dalyvavo Vilniuje gimę aktyvūs totorių visuomenės ir kultūros veikėjai, teisininkai broliai Olgierdas ir Leonas Kričinskiai, Varšuvos universiteto absolventas, žymus teisininkas Aleksandras Achmatovičius, ėjęs Krymo respublikos teisingumo ministro pareigas ir kt.

Lietuvos klestėjimui daug nusipelnė ir garsūs tarpukario totorių bendruomenės veikėjai: Lietuvos karininkai broliai Juozas, Romualdas ir Dovydas Kalinos, Bačkonių dvaro savininkas pulkininkas Juzefas Bazarevskis, dailininkas ir Valstybės teatro scenografas Ramazanas Krinickas, balerina Olga Malėjinaitė ir kt. Negaliu nepaminėti ir to fakto, kad 1933 m. Kaune duris atvėrė mečetė, kuriai pinigų už totorių nuopelnus Lietuvos valstybei skyrė Augustino Voldemaro vadovaujama vyriausybė. Dėl istorinių kataklizmų šie maldos namai nesyk buvo uždaryti, kol pagaliau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gražinti totorių bendruomenei.

Tačiau pagrindiniu totorių kultūros centru tarpukario metais buvo tapęs ne Kaunas, o Vilnius.

XX a. pr. Sankt Peterburge veikė totorių studentų ratelis, kurio nariai po Spalio revoliucijos mėgino padėti savo tikėjimo broliams įkurti nepriklausomas valstybes Kryme ir Azerbaidžane. Nepavykus, šio ratelio pagrindiniai veikėjai apsigyveno Vilniuje, iš kurio į visas totorių bendruomenes sklido stiprus totorių kultūrinio ir religinio atgimimo sąjūdis. Leono ir Olgierdo Kričinskių pastangomis Vilniuje buvo pradėti leisti fundamentalūs ir šiandien savo svarbos nepraradę totorių metraščiai. 1938 m. Stanislavas Kričinskis išspausdino žymiąją monografiją apie Lietuvos totorius. Vilniuje buvo įkurtas Totorių muziejus, archyvas ir biblioteka. 1925 m. buvo išrinktas muftijus, kuriuo tapo garsus orientalistas, Berlyno universiteto filosofijos daktaras Jakubas Šinkevičius, dar po metų įsteigiama Lenkijos totorių kultūros ir švietimo sąjunga.

Šioje knygoje nemažai vardų ir tų žmonių, kurie gyveno Raižiuose, Nemėžyje, Keturiasdešimties totorių kaime, daugybėje gyvenviečių šalia Vilniaus ir kitose vietovėse. Ar čia dar gyvos totorių tautinės ir kultūrinės tradicijos?

Raižių gyvenvietė Alytaus rajone tradiciškai buvo ir tebėra laikoma Lietuvos totorių Meka. Tarpukario Lietuvoje šis ir greta esantys kaimai buvo sudarę didelį totorių gyvenamąjį arealą, kuriame itin puoselėtos tautinės tradicijos. Knygoje rašome apie Raižių parapijos imamą Adomą Chalecką, iki šiol pagarbiai minimą tarp parapijiečių. Kaimą juosia 13 senkapių, žyminčių jo garbų amžių. Raižių mečetėje stovintis minbaras (sakykla), 1889 m. išgelbėtas iš sudegusios Bazorų mečetės, seniausias musulmoniškojo sakralinio meno paminklas Lietuvoje. Jame totoriaus dailidės ranka išraižyta 1686 m. data. Tai itin brangi relikvija.

O Keturiasdešimties totorių kaimas Vilniaus krašte yra išlaikęs išskirtinius, tik totorių kaimams būdingus bruožus: jame daug gatvelių, keliukų su stačiomis sankirtomis. Tyrinėtojų nuomone, tokia daugiakelio kaimo forma paveldėta iš stepių. Šiame kaime stovinti mečetė – viena seniausių Lietuvoje, joje buvo kabinamos totorių pulkų vėliavos. Vėliavos kotas, su kuria totoriai dalyvavo T. Kosciuškos sukilime, išliko iki šių dienų.

Nemėžyje, greta kurio buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vasaros rezidencija, mečetė taip pat išlikusi. Ją 1909 m. buvo pastatę kunigaikščiai Kričinskiai, kurių šeimos nekropolis buvo senojoje vietos kapinių dalyje. Iškiliausių Kričinskių giminės atstovų vardai mūsų knygoje taip pat suminėti. Nevėžyje gyveno kunigaikštienė Zofija Kričinska, daug gero padariusi vietos bendruomenei.

Prieškariu dar veikė Vilniaus Lukiškių mečetė. Ji nugriauta 1968 m., sunaikintos ir šalia jos buvusios kapinaitės.

Šiandien Lietuvos totorių bendruomenę yra palietę tie patys veiksniai, kaip ir visą Lietuvą: nemažai mano tautiečių išvyko ieškoti skalsesnės duonos svetur. Remiantis paskutinio surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena 3225 totorių tautybės žmonės. Daugelis totorių gyventų kaimų jau išnykę arba juose totoriai nebegyvena.

Tačiau, žinoma, vilties sustiprėti mūsų bendruomenė nepraranda. Atgimsta inteligentija, ypač jaunoji, nemažai jaunimo baigia aukštąsias mokyklas, turime aštuonis mokslų daktarus. 1998 m. įkūrėme bendrą Lietuvos musulmonų sunitų dvasinį centrą – muftiatą. Sutvirtėjo totorių bendruomenių sąjunga, dabar jungianti Vilniaus, Kauno, Alytaus apskričių, Klaipėdos ir Panevėžio miestų bei Varėnos rajono totorių organizacijas. Stiprėja ryšiai su Lenkijos ir Baltarusijos totoriais, bendradarbiaujame su Pasauliniu totorių kongresu Kazanėje ir Krymo totorių Medžlisu.

Ar buvote nuvykę į Krymą atsiimti Jums paskirto apdovanojimo?

Dėl visiems žinomų politinių įvykių nebuvau nei aš, nei Galimas Sitdykovas. Į Krymą nuvažiavo tik maskvietis Stanislavas Duminas, turėjęs tikslą dar padirbėti Krymo archyvuose ir paieškoti kai kurių dokumentų. Mat anksčiau Lietuvos totorių religinė bendruomenė priklausė Krymo (Taurijos) muftiatui ir ten dar gali būti išlikusių svarbių aktų dublikatų.

Vėliau paaiškėjo, kad premijos įteikimo iškilmes naujoji valdžia apskritai atšaukė; Nacionalinėje Ismailo Gasprinskio bibliotekoje įvyko tik kuklus posėdis.

Na, kaip ten bebūtų, svarbiausia –­ ne iškilmės, o tai, kad mūsų knyga pasiekia vis daugiau skaitytojų. Išversta į lenkų kalbą jau pasirodė Lenkijoje, šį rudenį bus išleista Baltarusijoje, netrukus pasirodys jos leidimas ir anglų kalba. Kadangi ir pirmajame, ir antrajame knygos leidime turinys pateiktas dviem kalbomis – lietuvių ir rusų, rusakalbiai skaitytojai jau seniai turi galimybę ją skaityti. Neprarandu vilties kada nors sulaukti ir jos vertimo į vieną iš tiurkų grupės kalbų.

O ateityje, manau, pasirodys ir trečiasis, dar papildytas naujomis biografijomis, knygos leidimas.