Daug priežasčių nueiti į gimtojo miesto kapines. Ir aš atvažiavęs į Jurbarką lankau senosiose kapinėse besiilsinčius artimuosius, gimines. Arba šiaip skaitinėju dar išlikusiuose 150 m. senumo ar dar senesniuose kryžiuose lietuvių, lenkų, vokiečių, rusų kalbomis įrašytas senųjų jurbarkiečių pavardes. Nors visai nedaug belikę tų „nemadingų" špižinių kryžių, bet jie labai daug pasako apie mūsų miesto istoriją.
Neseniai vėl lankiau prieš keletą metų mirusius bičiulius. Gražus oras, čiulba paukščiai, prie kapų triūsia moteriškės. Viena palinkusi virš kapo netoli partizanų „kampo". Palabinu. Atsako, smalsiai nužiūri.
Partizanams Adolfui Kvedžiui ir Antanui Kisieliui (knygos „Blėsta laužų žarijos" autoriui) gyviems esant valandų valandas kalbėdavom apie jų jaunystės laikus, apie laisvės kovas. Kaip galėčiau jų neaplankyti? Tik dabar tie pokalbiai trumpesni. Pastovėjau, pakalbėjau mintyse ir traukiu atgal. Kapą tvarkanti moterėlė lyg sau, lyg man prataria: „Sutvarkiau, kapelį. Nors ir nebrangiai, bet ne prasčiau už tą" (ranka paro­do į greta esantį gėlėmis apsodintą kapą).
Ponia, sakau moteriškei, juk niekad per amžius tie kapai taip gražiai neatrodė (iš tiesų, dar prieš 30 metų kapinės atrodė visai kitaip; kapavietės buvo tvarkomos pagal kitas madas).
Paklausė moterėlė mano išvedžiojimų ir tęsia pašnekesį, bet lyg ir visai kita tema. Dar pamaniau, matyt, nenori kapų tema kalbėti.
„Paimdavo mus, mergas, mama ir einam į panemunės lankas stambauti. O jau tų stambų stambų tais laikais panemunėj! [„Stambais" senieji jurbarkiškiai vadina rūgštynes – R. J.]. Prisistambaudavom maišus, sutvarkom, palaikom per naktį tamsioj vietoj ir einam ryte pas žydus parduoti. Tai ta, tai kita nupirkdavo. Pažiūri žydė stambus ir klausia: „Ui, ar ne nuo kapių? Jei nuo kapių, tai daugiau neateik."
Patylėjusi moterėlė pasižiūri įdėmiai į mane ir klausia: „Ar supratai, ką aš pasakiau?". Supratau, supratau, kaip nesuprasi: prieš karą kapinėse buvo galima prisistambauti rūgštynių ne prastesnių nei Nemuno užliejamose lankose.
Nudžiugau sutikęs prieškarinį Jurbarką, jo gyventojus menančią senutę, tikrą jurbarkiškę, pasirodo, gimusią 1926 m. (neužsirašinėjau, tai kai kurios detalės pasakojime gali būti netikslios), savanorio Kasiulio dukrą, kurios tėvui Lietuvos valdžia už savanoriavimą buvo skyrusi nemažą žemės sklypą visai šalia kapinių.
Paklausiu apie tuos jos minėtus žydus. Prasideda ilgas pasakojimas, kur kieno namas stovėjo, kur kieno parduotuvė buvo, kas prekiavo gatavais rūbais, o kas – kitais dalykais. Žydas Meisneris (ar Mesneris) šalia stoties turėjo nuomojamą namuką. Tame kaimynystėje buvusiame namelyje gyveno ir pasakotojos būsimo vyro Januškevičių (ar Juškevičių) šeima. Žydo nuomininkai galėjo laikyti kiaules, turėjo kelias lysvutes, kuriose augdavo įvairios daržovės ir „runkuliai" kiaulėms.
Natūraliai ir neišvengiamai žydų tema atveda į 1941 metų vasarą.
„Subėgom ir išsigandę pro langus žiūrim kaip varo žydus šaudyti. Visus pažinojom.... Priekyje kareiviai su šautuvais, už jų žydės moterys su vaikais, toliau vyrai, o gale „padvadose" nepaeinantys senukai su mažais vaikais. Baisus vaizdas".
Pasakotojos povyza rodo, kad atmintyje lig šiol gyvi tos baisios dienos vaizdai.
„Žmonės girdėjo, kaip šaudė. Visi kalbėjo, kad mūsų žydus sušaudė 7-tam kilometre. Kitą dieną mes, mergos, pasigriebėm gurbus, peilius ir einam ieškoti, kur tie žydai „sukavoti". Pintinės ir peiliai –­ tik pasiteisinti, ko į mišką einam. Nesunkiai radom. Ilgos duobės, baltas smėlis. Užlipi ant to smėlio, tai linksta žemė, skyla tokiais kvadratais. Aplinkui įvairūs žydų daiktai, visur kraujas."
Bet labiausiai į atmintį įsirėžė lazdų vaizdas: „Iš jaunų pušų kamienų (matyt, pušeles iškirto, kai miške duobes kasė) padarytos tokios lazdos. Aplipusios kraujais, žmonių plaukais."
Aiškiai matau, kaip baisu buvo tuomet 16-tus einančiai paauglei tas lazdas matyti. Šiurpu net ir dabar prisiminti.
Pasitikslinu keletą detalių. Čia moteriškė prisimena savo porą metų vyresnį vyrą (g. 1924 m.) ir kas jam nutiko keliomis savaitėmis anksčiau. „Tuo metu tik šiaip vienas kitą pažinojom. Tą dieną, kai ant žydkapių šaudė žydus [pirmoji žudynių Jurbarke akcija – R. J.] ir kitus jurbarkiečius, tas būsimas vyras ir kiti 17–20 metų vyrukai sėdėjo susirinkę panemunėje. Staiga prisistatė ginkluoti kareiviai, griebė tuos niekuo dėtus vaikinus ir marš į žydkapes. Persigando, jau galvojo, kad sušaudys, kad gyvi neištrūks. Bet, pasirodo, tereikėjo pilnas nužudytų žmonių duobes užkasti. Kai darbą užbaigus leido eiti, tai metę kastuvus bėgo neatsisukdami, nešini šiurpiais prisiminimais.
O žydas Meisneris ir jo žmona išliko. Meisneris ilgai gulėjo pasislėpęs vagoje tarp suvirtusių vešlių „runkulių" lapų. Moterys eidamos į daržą atnešdavo jam gerti ir valgyti. Po to, net nežinau kada, kažkur išbėgo į kaimą. Sutikau jį po karo Jurbarke. Po to išsikėlė į Kauną, tai ir ten buvau sutikus."
– Tai niekas jo neišdavė? – pasiteirauju.
– Gink, Dieve, – pasibaisi moterėlė tokiu dalyku.
Čia istorijos pasakojimas nesibaigia. Dar karas, pokaris, kai visi bijojo „enkavėdė", laikai, „kai reikėjo nieko nematyti ir nežinoti", kai iš miško neturtingi jurbarkiečiai „valgė duoną" ir dar daug visko.
Matau, kad tikrai daug matė ir žino ta sena moterėlė. Dar paklausiu, o ar matė tą plačiai nuskambėjusį filmą apie Jurbarko žydus. Pasirodo, politinės aktualijos senųjų jurbarkiečių nebepasiekia. Nei matė, nei nieko girdėjo, bet labai būtų norėjusi pažiūrėti...
„Visi pažinojom tuos žydšaudžius..."

Atsitiktinis pokalbis apie praeitį. Neturėjau nei kaip, nei ant ko užsirašyti pasakojimo detalių. Gal ir gerai, pakalbėjom paprastai, be jokios įtampos. Gyva istorija šalia mūsų.