Ištrauka iš rašomos knygos apie piligrimystę Japonijoje „yurayura ゆらゆら“

 

Anraku-ji, šeštosios šventyklos, vartai. Pirma naktis kelyje. Tiesiai virš manęs kybo masyvus nuo oksidacijos žalsvai juosvas žalvarinis varpas su budistine ornamentika. Guliu sulindęs iki ausų į miegmaišį, nemirksėdamas, po pakaušiu sukryžiavęs rankas ir žiūriu į, regis, pirmapradę tamsą vidiniame varpo skliaute. Agambenas yra rašęs, kad tai, ką suvokiame kaip kosminę tamsą, iš tiesų yra šviesa, kuri mūsų tiesiog nespėja pasiekti, nes jos kilmės galaktika tolsta nuo mūsų didesniu nei šviesos greičiu. Nežinau, gal Albertas Einsteinas ir klydo teigdamas, kad Visatoje, bent jau vakuumo sąlygomis, niekas negali judėti greičiau nei šviesa, kaip klydo ir dėl nežaidžiančio kauliukais Dievo, bet dabar, gulėdamas štai čia, po šiuo varpu, negaliu negalvoti, kad šita tamsa, į kurią įsmeigtos mano akys, – viso labo iki manęs nespėjanti atsklisti šviesa. Tikriausiai kažką panašaus jaučia ir astrofizikai, kai įmantriais instrumentais stebi singuliariame taške prasidėjusią ir vis sparčiau į begalybę besiplečiančią Visatą – Visatą, kurią įsivaizduoja kaip popieriaus lapą, sferą, balną, amerikietišką spurgą, o dabar galbūt ir kaip varpą. Įdomu, jie patys laimingiausi ar, priešingai, vienišiausi ir liūdniausi žmonės mūsų planetoje? Matyt, priklauso nuo to, kur nukreiptas jų žvilgsnis – į pradžių pradžią ar dar neišsipildžiusią ateitį.

 

Autoriaus asmenukė

 

Jau beveik vidurnaktis. Anraku-ji, kurią 811 m. išdrožęs Yakushi Nyorai, medicinos Budos, skulptūrėlę įkūrė pats Kōbō Daishi, tylu, visi – ir darbuotojai, ir svečiai, apsistoję šventyklos viešbutyje, japoniškai vadinamo shukubō, – jau seniai miega. Tik man sunkiai išeina sudėti bluostą. Iš burnos virsta garų tumulai. Nuo šaltų betoninių grindų skiria papelijęs kartono gabalas, veikiausiai atitemptas prieš tai čia nakvojusio piligrimo, ir plonas už kelis eurus dar Lietuvoje pirktas kilimėlis. Medinės langinės, per kurias, kad ir privertas, kiaurai košia kovo vėjas, beveik negelbėja – tiek lauke, tiek ir viduje tie patys keli laipsniai šilumos. Be kita ko, dar ir lyja. Dangus prakiuro vos pasiekus šventyklą, taigi lyja su nedideliais tarpais nuo trijų. Nuogąstavau, kad šventyklos darbuotojos, kai atlikęs reikiamus henro ritualus užėjau pas jas antspaudo, lieps keliauti toliau, mat iki kitų šventyklų uždarymo dar buvo likusios kelios valandos, tačiau jos širdingai palinksėjo galva į mano klausimą, ar galiu apsistoti jų tsuyadō (taip vadinamos kai kuriose šventyklose esančios patalpos: nuo atskiro namuko ar garažo iki, kaip šiuo atveju, vartų, kuriuose pėsčiomis keliaujantys piligrimai gali nemokamai praleisti vieną naktį), ir aš, džiaugdamasis, kad nakvosiu ten, kur ir norėjau, kad nereiks blaškytis per lietų ir desperatiškai ieškoti pastogės nakčiai, patraukiau atgal prie šventyklos vartų, kur užbaigsiu pirmąją Šikoku henro dieną ir pradėsiu antrąją. Ar kada nors gyvenime dar pasitaikys proga praleisti naktį budistų šventyklos vartuose?!

Tačiau praėjus kelioms ilgoms nuobodžioms valandoms, vis labiau tirštėjant sutemoms, – lempos vartuose nebuvo, o žvakių irgi nepasiėmiau, – vis labiau vėstant ir graužiant alkio kirminui, – nebuvau iš anksto pasirūpinęs vakariene, o artimiausia parduotuvė buvo sąlyginai toli, – ėmiau svajoti apie visokias minkštas ir šiltas alternatyvas (kad ir to paties shukubō, kur už palyginus padorią kainą būčiau gavęs ir skaniai pavalgyti, ir pasilepinęs karšta vonia, ir, be abejo, patogiai išsimiegojęs), kurių atsisakiau dėl nakvynės šventyklos vartuose. Iš pradžių dar vyliausi, kad ateis kitas piligrimas – vietos po varpu dar vienam žmogui tikrai užtektų, – tačiau laikrodžiui išmušus penktą valandą vakaro tapo aišku, kad, be manęs, daugiau čia nebus nė vienos gyvos dvasios. Na, nebent mažos mergaitės pavidalu mane aplankytų šmėkla (nors gyva dvasia jos tikriausiai irgi nepavadintum), kuri kartkartėmis pasivaidena čia nepabūgusiems nakvoti piligrimams.

Japonų kalboje (kaip, beje, ir lietuvių) yra gausu sinonimiškų žodžių, skirtų apibūdinti dėl vienos ar kitos priežasties žemėje užsilikusioms, taigi anapilin, kad ir kur jis būtų, neiškeliavusioms mirusių būtybių – tiek žmonių, tiek ir gyvūnų – sieloms: bōrei, shinrei, seirei, shiryō, onryō, ikiryō, sōrei, eirei ir pan. Anot šmėk­las Japonijos kultūroje tyrinėjančio vertėjo Zacko Davissono, didžioji jų dalis sudaryti iš dviejų žodžių: pirmasis nurodo tam tikrą šmėklos specifiškumą ar savybę, o antrasis – ryō ar rei – yra skirtingai tariamos to paties kandži 霊, daugmaž verčiamo kaip dvasia, variacijos. Pažodžiui bōrei reiškia „mirusi dvasia“, o, tarkime, onryō – „pagiežinga dvasia“. Bene populiariausias, dažniausiai vartojamas šmėk­lai įvardyti terminas yra yūrei, reiškiantis tiesiog „blyški dvasia“. Ši blyški dvasia, egzistuojanti kažkur tarp šviesos ir tamsos, taigi matomo ir nematomo paribyje, iš principo nėra nei gera, nei pikta, t. y. ji gali būti ir tokia, ir tokia, priklausomai nuo įvairiausių priežasčių: pradedant šmėkla virtusios būtybės mirties aplinkybėmis, baigiant žmogaus, kuriam ji vaidenasi, charakterio ypatybėmis, kurias šmėkla tiesiog atspindi. Anraku-ji vartuose, sakoma, vaidenasi draugiška yūrei, kurios bijoti nė kiek nereikia, netgi priešingai, pamatyti ją kaip tik reiškia savotišką sėkmę.

Galbūt tai ir tiesa, galbūt iš tiesų ją išvydus kelyje lydėtų sėkmė, ir vis dėlto neturiu didelio noro jos sutikti. Mat iškart prisimenu savo sesės pasakojimą apie josios susidūrimą su šmėkla, kuri mergaitės pavidalu atėjo pas ją kelias naktis iš eilės, kai ši viena meditavo Čiobiškio pakraštyje, prie Neries įsikūrusioje sodyboje „Zen miškas“. Šmėkla pasirodydavo visiškai sutemus, kai sesė atsiguldavo į lovą ir bandydavo užmigti: atsistodavo prie vitrininio lango ir stebeilydavosi į ją. Tikriausiai, sakiau sesei, atklydo iš netoliese esančio dvaro, kuriame dar visai neseniai veikė internatas, į kurį, pasak Sonatos Žalneravičiūtės, sovietmečiu tėvai gąsdindavo atiduosią nepaklusnias atžalas. Matyt, ji kažko iš tavęs norėjo, žinai, perduoti kokį prašymą ar panašiai. Kad ir kaip ten būtų, trečią naktį sesė neiškentė – nuėjo miegoti neužgesinusi šviesos. Šmėkla daugiau nesirodė, o jei ir pasirodydavo, tai dėl viduje įžiebtos šviesos tapo nematoma. Kiek vėliau, grįžusi į Vilnių, sesė paklausė savo meditacijos mokytojo, ką gi tai galėtų reikšti. Mokytojas prisipažino, kad ir jį vienu gyvenimo etapu be perstojo lankė įvairios šmėklos, tačiau ilgainiui, jam supratus vaidenimosi priežastį, šmėklos išnyko ir jau daugiau niekada nebesirodė. „Ir kokia gi ta priežastis?“ – be abejo, paklausė sesė mokytojo. „Vienatvė. Kurį laiką jaučiausi labai vienišas. Priėmęs savo vienatvę, atsikračiau ir mane persekiojusių šmėklų.“ Vadinasi, niekas kitas, o vienatvė produkuoja mūsų šmėklas.

Virš manęs grėsmingai kybo varpas. Tokia slegianti visa apimanti tyla. Štai atsistočiau, kelis kartus smarkiau timptelėčiau už virvės, pririštos prie horizontalaus bangelėmis obliuoto rąsto, šis įsilingavęs dužtų į varpą ir viskas aplinkui imtų gausti. Tačiau nekrusteliu. Tegu skambina varpu ta, kuri ateis. Jei, aišku, ateis.

Ateis, kurgi tu dėsies.

Narius Kairys – truputį rašytojas, truputį kinotyrininkas, truputį piligrimas.