„Savo paveikslus aš tik vadinu saulėtekiais. Saulėtekiu gali būti ir kaukolė, ir kepsnio portretas", – ramiai dėsto tapytojas Algimantas Černiauskas. Dažuotomis rankomis kelia į jūsų sveikatą butelį vyno ir kviečia į savo parodą Vilniaus senamiesčio menininkų galerijoje. Nei daug, nei mažai – „Tapyba". Apie ją ir pakalbėkim.

Pirmiausia Tavo paroda. Apšviesk mus, kokie darbai joje eksponuojami?
Matai, kultūra – tai tokia saulėta pieva, kur visi irstosi savo valtelėmis. Užsibuvusieji tose pievose jau irstosi nebe valtelėmis, o plaukioja jachtomis ar laineriais. Kai kurie sugeba kartu su savimi plukdyti net keleivius! Pamaniau, o kuo aš geresnis už tuos visus bepročius? Lai būsiu vidutiniškas ir surengsiu savo personalinę paro­dą! Valtelė yra, paveikslų irgi. O ar pamatys kas tą mano valtelę – nesvarbu. Jau teko dalyvauti poroje puikių parodų, kurios nesulaukė visiškai jokio dėmesio. Tai įkvepia tęsti savo veiklą: „Kas jis? Niekas! Modernistas kažkoks." Esu vienas iš tų, kurie čia atėjo ieškoti savosios laimės. Nei mano laimei, nei mano širdies merdėjimui žiūrovų nereikia. Einu į parodą prasiblaškyti. Kažkaip gyvenimas pernelyg stangrus pasidarė. Einu, sakau, pasižiūrėsiu, kaip atrodau tarp baltų galerijos sienų.
Specialiai parodai darbų geriau netapyti. Išeitų, kad paveikslų paroda – tai tapybos viršūnė. Kažkoks tapybinis projektas! Nesąmonė. Pati tapyba yra tapybos viršūnė. Paroda – tai tik šiaip. Ji atsirado besirąžant. Kadangi turiu naujų darbų, joje kabės nauji. Paveikslai gan mažyčiai. Mat studijos nėra. Norėtųsi daryti didelio formato, bet iš kur aš gausiu pilį jiems tapyti? Eksponuoti nebūtina... O dabar –­ mažas butas, maži paveikslai, maža galerija. Viskas dera.
Kas per paveikslai? Žinai, tam ir pradėjau tapyti, kad galėčiau kada tarti: „Negaliu tau papasakoti, bet galiu tau parodyti."

Gana destruktyviai atmetei senąjį planuotą parodos pavadinimą „Primityvūs pusryčiai. Pievelė, kepsnys ir artimojo veidas" ir dabar pristatai tiesiog kaip „Tapybą". Kodėl?
Vieną rytą žiūrint į paveikslus mane pagavo įkvėpimas ir nutariau pavadinti parodą „Primityvūs pusryčiai. Pievelė, kepsnys ir artimojo veidas". Gal ir linksma... Pasijuokiau – užteks. Norisi išvengti tos visos scenografijos ir pasilikti prie kertinių uolų. Juk „Tapyba" – labai gražus pavadinimas. Ir nenutolęs nuo turinio.

Kodėl renkiesi abstrakčią tapybos formą?
Tapau tokius paveikslus, kokius pats noriu matyti. Apeik tapybos parodas, kurios Vilniuj vyksta. Daugumoje jų tapybos nė kvapo. Paveikslas šiandien – tai kažkoks „tapybos kūrinys", prifarširuotas visokių estetinių efektų. Paveikslas panašus į senovišką fotografiją. Paveikslas panašus į scenos anonsą. Paveikslas panašus į paveiks­lą paveiksle. Paveikslas krūmas. Paveikslas pasakėčia. Paveikslas šarada. Ir taip toliau. Tokie darbeliai manęs neveža. Per daug simuliacijos ir per mažai tikros bedugnės. Iliustracijos menas man atgrasus. Akistata su gėlos pritvinkusia plokšte –­ štai ką mėgstu. Žiūrėdamas į paveikslą gerai jaučiuosi tik tada, kai jo potėpiai reprezentuoja patys save, o tūkstančiai jų –­ rimtį.
Vis dėlto mano tapyba nėra gryna abstrakcija. Priešingai. Ji net labai apčiuopiama. Šiapus ji. Be jokios iliuzijos apie perspektyvos egzistavimą. Yra sakoma, kad tapom tam, kad per matomą parodytume nematomą. Aš netikiu nematomu. Man patinka mano kaulai ir mėsa. Ateis diena, kai nusilupęs sau odą šoksiu apie juos. Tie dažai – tai mano kruvinos sielos pratęsimas. Ji daiktas. Kaip ir grožis, pats savaime. Žmogus yra mašina, o grožis yra daiktas.

Pažvelgus į tavo paveikslus, akis aptraukia niūrumas – stori potėpiai ir tamsiausios spalvos.
Mes esam skirtingų ūgių ir mūsų akys skirtingai priima šviesą. Kas vienam niūru, kitam gal be galo linksma. Utopija skelbia, kad nė vienas žmogus nėra kaltas dėl to, kaip jis jaučiasi. Vienam pasaulio pabaiga, o kitam – sensacija. Turiu žavią civilizacijos viziją: griuvėsiai. O po juos vaikšto mūsų menininkai ir rėkia iš siau­bo, apakę nuo didžio grožio patyrimo. Juk neniūru.

Koks Tavo požiūris kito atžvilgiu? Tu jį mokai, su juo diskutuoji, keli vyno butelį į jo sveikatą, o gal mėgini tiesiog išnykti po dažų sluoksniu?
Vargšas žiūrovas. Paveikslas jam abejingas. Būna menininkų, kurie užsiima švietėjiška veikla. Būna meno, kuris atlieka žiniasklaidos ar diskusijos funkciją... Iš tavo pasiūlytų variantų man artimiausias būtų tas, anas, su aukštai į sveikatą iškeltu vyno buteliu: „Šventė", – sako jis. Taip. Aš sveikinu artimuosius savo džiaugsmu. O po dažais nepasislėpsi. Tapyba – sudedamoji kūno dalis. Visai kaip protas ar siela. Kai pavyksta, ir betapant, per dažą, išnyksta atstumas tarp tapytojo ir drobės, argi ne teisingiausia būtų sakyti, kad pats ir esi tie dažas.

Pakontempliuokim apie teksto ir vaizdo santykį paveiksle (jei į drobę žiūrėsim kaip į vientisą vaizdo ir teksto kombinaciją) –­ kokią įtaką pavadinimas turi atvaizduotoms figūroms?

Gerai paklausei. „Atvaizduotas" figūras pavadinimas ir tegali išgelbėti. Kažin ar gali būti kas nykesnio už imitacijas. Pavadinimas praplečia figūrų prasmių lauką ir taip gimsta „menas". Tai nesudėtingas fokusas.
Paveiksle yra tai, ką aš jame padariau. Tapydamas, būdamas savo paveiksle neblogai praleidžiu laiką. Tai tokia... dvasinė diskoteka. Jeigu gerai praleistas laikas yra figūra – tebūnie. Savo paveikslus aš tik vadinu saulėtekiais. Saulėtekiu gali būti ir kaukolė, ir kepsnio portretas. Ką iš jų pasiimu, lieka man. Paveikslas – tai tik per tapybos procesą nuskambėjusių elektrinių gitarų aidas.

Būtų kvaila Tave pavadinti vien tik vizualiųjų menų atstovu – be tapybos, dar rašai ir kuri muziką. Kaip manai, ar paveiksle skamba visa šių menų sintezė? Kaip viena veikla daro įtaką kitai?
Nesijaučiu vizualiųjų menų atstovas. Labai jau jie įvairūs tie vizualieji menai... Jei kam ir atstovauju, tai nebent sau ir tam tikrai tapybinei ideologijai. Rašau tai tik tam, kad galėčiau juoktis iš savo paties minčių beviltiškumo. Poemos, eilėraščiai... Liūdni ir niekam tikę – man patinka. Visokių rašinėtojų aplink pilna. Aš – vienas iš jų. Literatūra, raidės... Jie mūsų neišgelbės. Mano kol kas paskutinė ir geriausia poema vadinasi „Pražūties džiaugsmas". Šitos net neužrašysiu. O su muzika man nenusisekė. Mielai suburčiau kokį ritmenbliuzo ansamblį. Kol kas visi bandymai žlugdavo. Pernelyg kieti muzikantai susirenka. Aš jiems prirašau partitūrų, tie kelias minutes pagroja, pasako, kad nuostabu... Kitą dieną susirenkam: viskas išdraskyta, o žvėrys toliau varinėja savo choleriškas abstrakcijas. Taip ir groju. Su kretinais.
Paveikslas tikrai nėra to sintezė. Jau greičiau aš esu to sintezė. Dar neseniai siedavau tapybą su poezija... Sakydavau, paveikslas – tai eilėraštis, paveikslas – tai daina. Susižavėjęs tokia mintim net imi ir pavadini savo paveikslą tokiu galingu sakiniu, kuriam verta uždėti pavadinimą.
Tiesa, kartais norisi iš paveikslo išlaužti bažnytinių vargonų, sumišusių su šaižiais styginiais skambesį... Čia mano silpnybė. Mėgstu, kai mane veža.

Esi minėjęs, kad tokios meno rūšys kaip teatras ir panašios savaime reikalauja auditorijos, nes be jos negali įsigyvendinti. O kaip tapyba?
Paveikslui žiūrovas nėra būtinas. Be žiūrovo teatro nebūtų, o paveikslas užsisklendęs savy rymo. Ir gyvens jis taip savo gyvenimą, kol jį kas nors sutraiškys...
Paveikslas pelija, blunka. Jis pamažu keičiasi – nuostabu.

Ar stebi dabartinį lietuviškos dailės kontekstą? Kaip, Tavo manymu, šiandien atrodo Lietuvos dailė?
Neįmanoma jo nestebėti, net ir slepiantis. Su menininkais ir jų išradimais susiduri kiekviename žingsnyje. Net nereikia į paro­das vaikščioti. Vis dėlto kartais užklystu... Bet nuėjęs randu tą patį. Begalinį apmaudą. Dauguma mūsų meno stalo žvaigždžių tėra paprasčiausi liaudmeistriai. Kodėl? Santykiavimas yra liaudies poezija, o tikras menininkas niekada neišeina iš savęs. Kelmų svilintojai, akmenukų ridentojai, beprasmių rakandų išradėjai, megafilosofai –­ vadinkim dalykus tikraisiais jų vardais. Aš sakau, kad menas visada buvo ir bus tik tuščias vartymasis laukuose. Šitas žodis –­ menas – tai mūsų bergždžių sumanymų išrišimas. „O dvasinis pakilime, štai tavo nacionalinė premija! O poezijos renovuotojau, tavo mintys apie paveikslą – mūsų tautos pergalė!" Širdies gilumoje menininkus niekinu labiau negu moteris – interpretacijų pasaulis man nuobodus. Menas neišlaisvina. Jis vargina ir slegia.
Kam man eiti į dramos teatrą stebėti vaidybos, kuomet didžioji tragedija vyksta čia pat – širdy. Man kvapą gniaužia pasmerktis ir sielą aižo siaubas. Bet viskas gerai... Skaičiau, kad kančia yra taisyklė. O meną velniop. Smagu ir be jo.
Šiuolaikiniame Lietuvos liaudies meno kontekste, kur apie meną prišnekėta šitiek daug dalykų, kurie man visiškai svetimi ir kurių kilmė man neaiški, aš negaliu ramiai stovėti šalia, prisidengęs tuo pačiu skydu. Vaikščiosiu nuogas ir mušiu būgną. Vien dėl to, kad mano veikla yra kūrybinio pobūdžio, gal ir galima iš šalies ją vadinti menu... Bet čia – tik kitų galvose. Žinau, ką darau.

A. Černiausko darbai – čia ir LM galerijoje