Nerijus Milerius: „Vienas iš būdų įstrigti – ignoruoti XXI a. architektūros tendencijas“

× Lina Laura Švedaitė

 

Filosofas, kino teoretikas ir scenaristas Nerijus Milerius sako, kad jam miestas atsiskleidžia atsidūrus prie vandens. Paryžiuje – Senos krantinės, Niujorke – Bruklino ar kitų tiltų ir pan. Apie Vilnių kalbėjomės ne Neries krantinėje, bet už mano lango, tolumoje, tamsus upės vanduo tyliai nešė sostinės grožį ir purvą.

 

Nerijus Milerius:  „Vienas iš būdų įstrigti –  ignoruoti XXI a.  architektūros tendencijas“
Juozo Budraičio nuotrauka

 

Ar laikote save vilniečiu?

Seniau esu pajuokavęs, kad pirmiau esu vilnietis, o tik tada – lietuvis. Miestietiška tapatybė man yra svarbi. Gyvenimas susiklostė taip, kad teko pagyventi ne viename didmiestyje. Sulaukęs 17–18 metų – Maskvoje, 27-erių ir vėliau nemažai laiko praleidau Paryžiuje, o dar po 10 metų – Niujorke. Man labai patinka did­miesčiai. Ir kadangi esu vilnietis, galiu sau leisti kalbėti tiesiai šviesiai, savikritiškai: atrodo, Vilnius grožio prasme juk nėra kažin koks įspūdingas miestas, jokių turtų, bet kiekvieną kartą grįžęs vėl tarsi atrasdavau jį iš naujo – tuos jaukius mastelius, kurie atsivėrė pabuvus didžiuliame mieste.

 

Koks vilniečio santykis su Vilniumi?

1999 m. Paryžiuje gavau pirmąjį doktorantūros diplomą. Ten gyvendamas svarstydavau, koks paryžiečio santykis su Paryžiumi ir vilniečio – su Vilniumi. Galvodavau, kad Lietuvoje nėra tradicijos leisti laiką mieste. Ar pavasarį, ar vasarą žmonės masiškai važiuodavo į kolektyvinius sodus, į savo sodybas ar prie jūros, ir miestai likdavo pustuščiai. Žinoma, per tuos 20 metų situacija pasikeitė. Tendencijos visai neišnyko, bet jausmas, kad miestas nėra vien tik gatvė, kuria praeini, o ir tam tikra erdvė, kurioje gyveni ir smagiai leidi laiką, atsirado. Net pandemija, manau, jo nesunaikino. Ir, pavyzdžiui, daug kritikos strėlių susmeigta į Lukiškių aikštę. Kadangi netoli gyvenu, matau, kaip žmonės pavasarį ar vasarą ten gyvena, šešėlyje skaito knygas ar pliuškenasi fontane. Vadinasi, jei miesto gatvėje jautiesi jaukiai, kaip namie, čia jau yra didžiulis žingsnis į priekį.

O anksčiau, 10 dešimtmečio pabaigoje, matydavau, kad vilniečiams miestas nėra namai. Prisimenu, 1995-aisiais nuvažiavau į Švediją. Tai buvo pirmoji mano kelionė į vadinamąjį Vakarų pasaulį. Ten žmonės sėdi ant pievelės, valgo sumuštinius, neįtikėtinai faina. Galvojau: kada taip bus Vilniuje? Anuomet atrodė neįtikėtina, jog gali atsisėsti ant suoliuko ir jaustis jaukiai. O 2008 m. kartu su kolegomis rengėme seminarų-diskusijų ciklą Vilniaus universitete. Architektai, sociologai, menininkai ir kiti kalbėjo apie miestą. Dalyvavo ir Audrius Ambrasas – „Europos“ ir kitų pastatų architektas. Viename pranešime jis rodė skaidres, kuriose pavaizduoti mieste miegantys žmonės – jeigu žmogus mieste miega, vadinasi, jaučiasi saugus. Tai gyvūniškas instinktas. Juk negali miegoti bet kur. Testas labai neblogas – jei gali primigti kokioje nors Lukiškių aikštėje po medeliu, vadinasi, jautiesi beveik kaip namie.

 

Kol kas sunkiai įsivaizduoju save įmigusią Vilniaus miegamojo rajono gatvėje...

Įveiklinti šių rajonų gatves – sudėtingas uždavinys. Kad puikiai jaustumeisi gatvėje, reikia erdvių vaikams, krepšinio aikštelių, galbūt parkų ir kitokių viešų vietų. Kita vertus, miegamieji rajonai ne veltui taip ir vadinami. Visų pirma, jiems reikėtų atsikratyti šios vienos funkcijos.

 

Tam tikras namų jausmas tvyro ir gatvėse ar kiemuose, kuriuose užaugame. Jie įauga į mūsų atmintį, į tapatybę. Kur užaugote jūs? Kas įsiminė?

Vaikystėje gyvenau už geležinkelio, Dzūkų gatvėje. Prisimenu, neturėjome karšto vandens. Kartais dingdavo ir šaltas. Tada eidavome į lauką, į didžiulius dubenis prisirinkdavome sniego, vėliau jį šildydavom ant elektrinės plytelės. Vaikystėje tai atrodė natūralu, nuotykis, nes nematei kitaip, bet dabar, kai pagalvoji, tai buvo XIX a. sąlygos.

Anuomet buvo mūsų mokyklos kompanija ir vietiniai, kuriuos vadindavome dzūkais. Tarp mūsų kildavo įvairių konfliktų. Prisimenu, kažkur pamačiau Lietuvos žemėlapį – tais laikais nebuvo dažnas atvejis – ir tame žemėlapyje švietė didžiulis užrašas „Dzūkija“... Tada pagalvojau: „O siaube, kiek jų daug, tų dzūkų...“ Vėliau kažin kas paaiškino, kad ten ne tie patys dzūkai. Bet tų keistenybių buvo daug. Kaimynė alkoholikė su neįgaliu sūnumi gatvėje grodavo akordeonu. Neišvengiama gatvės tapatybės dalis. Labai įdomu, kad vėliau, kai buvo masiškai pradėti statyti gyvenamieji rajonai, mano tėvai gavo butą Justiniškėse, visai kitame miesto gale. Ir, rodos, dalį Dzūkų gatvės gyventojų perkėlė ten pat. Perkėlė ir tą moterį su neįgaliu sūnumi. Matydavau ją ir Justiniškėse grojančią akordeonu. Neįtikėtinas déjà vu. Vienos gatvės tapatybės dalis buvo perkelta į kitą. Moteris groja ir negali pasakyti, kad viskas atrodo taip pat. Pilkų daugiaaukščių fone ji atrodė visai kitaip.

 

Šiandien stoties rajonas išgyvena gentrifikacijos procesus. Galbūt jau greitai pasakymas „atrodai kaip iš stoties rajono“ įgis kitų prasmių. Viena vertus, džiugu dėl didėjančio saugumo, kita vertus, miesto centras tarsi praranda senąją savo dvasią. Ką manote apie šiuos pokyčius?

Buvo tokia perestroikos laikų progresyvi, disidentinė grupė DDT, o vienoje dainoje skambėjo: „Родина, Еду я на родину / Пусть кричат – уродина / А она нам нравится.“ Lietuviškai skambėtų maždaug taip: „Tėvyne, vykstu į Tėvynę / Tegul rėkia – išsigimėlė / Vis vien ji mums patinka.“ Aišku, čia juokauju. Mano santykis su rajonu, kuriame praleidau beveik visą vaikystę, nėra toks komplikuotas, bet vis dėlto specifinis. Nors tas rajonas man kaip gimtinė, kelianti nemažai nostalgiškų prisiminimų, nelabai jaučiu sentimentų mistifikuotai senajai stoties rajono „dvasiai“.

Neseniai buvo paskelbtas didžiulis tarptautinis konkursas geležinkelio stočiai rekonstruoti. Sąlyginai gana rimtas konkursas. Ir tuo labai džiaugiuosi, nes manau, kad vienas iš Vilniaus neprovincialumo ženklų būtų, jeigu čia dalyvautų garsiausi pasaulio architektai. Vienas iš būdų įstrigti neaišku kažkur – ignoruoti XXI a. architektūros ir urbanistikos tendencijas. Ir čia man nepatinka, paprastai tariant, piguva – jei būsi provincialus, aišku, negali iššokti aukščiau savo nustatytos finansinės kartelės. Taip pat gan liūdnai atrodė, kai buvo pastatytas Vilniaus „Akropolis“ ir tuometis prezidentas Valdas Adamkus Ukrainos prezidentą Leonidą Kučmą vežė jo žiūrėti, tarsi tai būtų buvęs kažkoks stebuklas. Ką darysi, kapitalizmo logika. Bet kam reikalingas antras „Akropolis“, niekaip nesuprantu... Stambių naujų objektų statymas miesto centre – labai nesveikintinas veiksmas. Manęs netenkina Vilniaus mastelius peržengianti gentrifikacija.

 

Galėtumėte įvardyti sėkmingų gentrifikacijos pavyzdžių Vilniuje?

Labai simptomiška buvusio „Lietuvos“ kino teatro, dabar MO muziejaus istorija. Aktyvistai, mano kolegos ir bičiuliai Urbonai gynė „Lietuvos“ kino teatrą... Ir tas pokytis, mano manymu, buvo geriausia, kas galėjo šiai vietai atsitikti – nebuvo įspraustas gyvenamųjų pastatų masyvas. Ir galiausiai atsirado puikus kultūrinis objektas. Tai – sėkmės istorija. Galbūt yra ir nepatenkintų, bet aš esu už kultūros infrastruktūros augimą ir tokį keitimąsi.

 

Nerijus Milerius:  „Vienas iš būdų įstrigti –  ignoruoti XXI a.  architektūros tendencijas“

 

O ar įsivaizduojate Vilniuje vykstančios gentrifikacijos alternatyvą?

Teisybę sakant, ne. Kapitalizmo principas: laikas – pinigai. Su juo susiję labai daug problemų. Tarkim, vystytojas nusiperka kiek nors kvadratinių metrų ir tada į tą plotą bando įkalti kuo daugiau tūrio. Kai buvo statomas Kauno „Akropolis“, architektas Audrys Karalius juokavo tokiu galvosūkiu: kaip užstatyti tam tikrą plotą 120 %? Gerai pagalvojus, visiškas nonsensas, tai neįmanoma. O ten automobilių stovėjimo aikštelė užkelta ant Karaliaus Mindaugo prospekto, ir taip išnaudota erdvė. Bėda ta, kad tie tūriai įspraudžiami nesirūpinant kontekstualumu.

Lazdynų architektas Vytautas Brėdikis sakė, kad Vilniuje yra padarytos trys klaidos: aukštuminiai pa­statai ant tunelio prie Seimo; dėl dangoraižių nebėra galimybės pratęsti Baltąjį tiltą ir suformuoti eismo gatvę; ir trečia – gan kontroversiškai skambanti mintis – nėra užstatyti vadinamieji išmušti Senamiesčio dantys – Vokiečių gatvė, Rūdninkų skveras. Manau, daug žmonių stotų piestu. Kaip dabar šias erdves užstatysime muliažais? Aš irgi nesu iš tų, kurie sakytų, kad reikia atstatyti Rūdninkų skverą, bet mieste yra tokių vietų, kur nesuprasi, ar ten parkas, ar skveras. Vilnius visada buvo ypatingas dėl neišbaigtumo. Tačiau kiekviena vieta turi savo kontekstą. Galima ją sudarkyti įkalus 120 % tūrį, bet galima elgtis kontekstualiai.

 

Nerijus Milerius:  „Vienas iš būdų įstrigti –  ignoruoti XXI a.  architektūros tendencijas“

 

Miesto tapatybei labai svarbios istorinės, mitologinės atramos. Pavyzdžiui, aišku, kad Kauno istorinė atrama – tarpukaris. O kaip Vilniuje?

Vilniaus istorinių atramų – daug. Čia nuolat keitėsi gyventojai ir tautos. Tai lemia daugybiškumą. Yra Gedimino sapnas – didžiulis mitas, tyvuliuojantis virš viso miesto. Kiti mitai mažesni, tarpusavyje konkuruoja. Ir daugybinė tapatybė netgi mitologiniu lygiu nėra blogai. Reikėtų tai turėti omenyje.

Atsimenu, kadaise diskutavau su savo baltarusiu kolega ir jis sako: „Mes baisiai pykstame ant savo diktatoriaus, nes atplėšė mus nuo sostinės.“ Klausiu: „O kas yra jūsų sostinė?“ – „Tai aišku, Vilno.“ Aš jam tada sakau: „Vilnius buvo daugiatautis miestas, visko ten buvo – ir žydų, ir rusų, ir baltarusių, ir lietuvių, ir lenkų.“ O kolega užsispyrė: „Vilnius – baltarusių, ir viskas.“ Galima sakyti, pamačiau vadinamąjį nacionalizmą iš kitos pusės. Ir čia aišku, kad Vilniaus daugiatautiškumą suvesti į vieną tautą ir teigti vieną tapatybę yra trumparegiška.

 

Nerijus Milerius:  „Vienas iš būdų įstrigti –  ignoruoti XXI a.  architektūros tendencijas“

 

Kita vertus, šiandien Vilnius, rodos, lietuviškiausias per visą savo istoriją.

Manęs tai nestebina. Laikausi Gilles’io Deleuze’o istorijos sampratos. Veikale „Skirtis ir kartotė“ jis pateikia Bastilijos pavyzdį. Bastilijos užėmimo diena, kaip žinia, yra Prancūzijos nacionalinė šventė. Jis klausia: šio istorinio įvykio prasmė kyla iš jo paties ar yra sukuriama kiekvienais metais minint šią dieną? G. Deleuze’o atsakymas: minint ir kiekvieną kartą įtvirtinant to įvykio svarbą. Panašiai yra ir dėl vilnietiškos, lietuviškos tapatybės. Kasmet atliekami simboliniai veiksmai, įtvirtinantys lietuviškąjį vilnietiškumą. Tik tai turėtų vykti dialogo principu, neišstumiant tų, kurie kūrė ir kuria vilnietišką tapatybę.

 

Nerijus Milerius:  „Vienas iš būdų įstrigti –  ignoruoti XXI a.  architektūros tendencijas“

 

Man atrodo, moderniojo Vilniaus pradžią žymi Sausio 13-osios įvykiai. Jie kuria ir šiandienę sostinės mitologiją. Ar sutinkate?

Man Sausio 13-oji nėra mitas. Tuo metu mano tėvas dirbo Aukščiausioje Taryboje ir aš nuolat tupėdavau toje aikštėje. Buvau Sausio 13-ąją ir prie televizijos bokšto. Ilgai šie įvykiai buvo gyvojoje mano atmintyje. G. Deleuze’o ir Félixo Guattari terminai padeda suprasti, kas čia vyksta. Yra psichologinis skirtumas tarp ilgosios ir trumposios atminčių. Trumpoji yra gyva, o ilgoji jau gali būti mitologinė. Kartos, kurios to nepatyrė, gali ir Sausio 13-osios įvykius suvokti kaip simbolinį mitą. Jei mūsų miestietiška istorija būtų tolydi kiek nors amžių ir būtume kokios aštuntos kartos vilniečiai, tuomet susiformuotų estafetė – atmintis persiduotų iš kartos į kartą. Atsiprašau už paprastumą, bet, pavyzdžiui, jei žinočiau, kad mano protėvis XVIII a. uliavojo kokiam Vilniaus kampe, tai būtų visai kita miesto atminties forma. Tokio santykio nei aš, nei daugelis vilniečių neturim.

 

Nerijus Milerius:  „Vienas iš būdų įstrigti –  ignoruoti XXI a.  architektūros tendencijas“
Naujininkai. Alberto Kazlausko nuotraukos

 

Yra vilniečių, nerimaujančių dėl Astravo atominės elekt­rinės. Kai kurie svarsto, ką darytų įvykus avarijai. Kaip manote, ar galima grėsmė patenka į Vilniaus tapatybės lauką?

Nemanau, kad Astravas yra Vilniaus tapatybės dalis. Knygoje apie apokaliptinį kiną „Apokalipsė kine“ teigiu, kad kapitalizme apokaliptinė grėsmė yra numanoma kaip kontrfaktas. Kaip gali atsitikti, bet neatsitiks. Visi garsieji apokaliptiniai blokbasteriai tuo ir pagrįsti – taip gali atsitikti tik kine, ne realybėje. Įvairūs kataklizmai ir pati pandemija parodo, kad tai, kas kadaise buvo kaip kontrfaktas, gali tapti faktu. Prasidėjus pandemijai socialiniuose tinkluose žmonės ėmė mėtytis nuorodomis į filmą „Užkratas“ („Contagion“, 2011), kuriame pavaizduota panaši viruso sklidimo schema – nuo šikšnosparnio į kiaulę ir tada į žmones.

Šiuo atveju Astravas yra kontrfaktas. Ir jei nebus kataklizmų, niekada Astravo aktyviai nesiesime su Vilniumi. Net jei Vilnius ir vaidino Pripetę seriale „Černobylis“, jis savaime dar netampa aktyvia kontrfaktinės grėsmės vieta. Neatmestina, kad aplinkybės gali pasikeisti, bet taip dar nėra.

 

O ar yra filmas, atskleidęs Vilnių, jo esmę?

Prieš 20 metų esu parašęs tekstą „Miestas kine. Keletas teorinių pastabų ir vieno miesto „filmografija“. Tuomet domėjausi, kokie Vilniaus kinematografiniai įvaizdžiai vaidybiniuose filmuose ir jų nebuvo daug. Dėl to buvau suformulavęs teoriją, kad Vilnius kine pasirodydavo neapibrėžtas, t. y. nesuprasi, kokia erdvė, koks laikas, kone tikslingai išimti politiniai ir socialiniai miesto ženklai – miestas funkcionuodavo kaip tam tikra metafora. Tai lėmė savotišką mitinį įvaizdį net ir ganėtinai elementariuose siužetuose. Buvo vaizduojamas žmogus, kuris galėtų išgyventi panašias dilemas bet kokiose geografinėse platumose. Prisiminkime Šarūno Barto „Koridorių“. Koridorius čia tapęs tarsi mitine visatos ašimi – žiūri žmonės pro langą, mato kaip tik tuos sausio įvykius, mato laužus priešais Parlamentą, tarsi rodomas mitinis pasaulis. Netgi rašiau, kad egzistuoja trinarė struktūra: Š. Barto „Koridorius“, „Namai“ ir Valdo Navasaičio „Kiemas“. Koridorius, namai, kiemas čia – ne šiaip miesto topologijos dalys, bet mitinė ašis. Skaičiau ir pranešimus apie tai, ir juokavau, kad tuomet, kai režisieriai pradės rodyti Vilniaus degalines, bus didžiulis pokytis. Žinoma, per pastaruosius metus taip jau yra įvykę. Iš tarybinių laikų yra įsiminęs Arūno Žebriūno filmo „Seklio Kalio nuotykiai“ Vilnius. Filmas skirtas vaikams, bet čia Vilnius vaidina vakarietiško miesto senamiestį. Patiko, kaip šiame filme miestas įpinamas į pasakojamą vaikišką istoriją. Iš nepriklausomybės laikų įsiminė Igno Miškinio trumpametražis filmas „Lengvai ir saldžiai“. Paprastas, bet aiškus, žaismingas, ir miestas toks nepretenzingas, laisvas. O dabar labai laukiu būsimo Tomo Vengrio filmo „Penkios su puse meilės istorijos, nutikusios viename Vilniaus bute“. Labai patinka pavadinimas. Primena prancūzišką kino tradiciją, kai paraleliai vystomos kelios istorijos, nutinkančios miestiečiams, kurie niekada nesusitinka. Žiūrovas laukia, kada jie susitiks, bet nesusitinka.

 

Užupis dažnai pavadinamas Vilniaus Monmartru. Tokie sulyginimai tarsi kontekstualizuoja, padeda susivokti, bet kartais skamba ir neadekvačiai. Kaip vertinate šį reiškinį?

Aš ir pats kartais lyginu vienus Vilniaus rajonus su kitų miestų rajonais ar reiškiniais. Per paskaitas lyginimas padeda kontekstualizuoti. Pavyzdžiui, dešinio Neries kranto gentrifikacija. Tuometinis meras Artūras Zuokas savivaldybę perkėlė ten ir prasidėjo Šnipiškių reikalai. Ėmė degti namai, pasklido sąmokslo teorijos. Man iškilo analogija su XIX a. Paryžiaus situacija. Pary­žiaus prefektas baronas Hausmmannas sprendė Senos kranto problemą – ten buvo lūšnynai, kėlę įvairių pavojų – lengva užsibarikaduoti per streikus, prasta epidemiologinė situacija, prastos sanitarinės sąlygos, didelis nusikalstamumas ir pan. Jis nušniojo šį rajoną ir pastatė vadinamąsias dėžutes, išdėliojo jas geometriškai. Kažko panašaus norėjo ir Vilniaus valdžia Šnipiškėse. Čia analogija aiški. Bet Užupis iki Monmartro, net ir labai mylint Vilnių, netraukia. Nėra ko ir lyginti.

Žinoma, dar lyginti galima ir iš kūrybinių ar chuliganiškų interesų. Man labai patinka situacionistai. Jie po Paryžių vaikščiojo su Londono žemėlapiu. Kodėl gi ne? Taip po Vilnių ir su Niujorko ar Tokijo žemėlapiu gali pasivaikščioti.

 

Tad kur norėtumėte Vilniuje nusnausti?

Ant suoliuko – tikrai ne. Bet pievelėje ant Tauro kalno ar prie Baltojo tilto – kodėl ne.

Draugai