Robino Pluso nuotrauka

Įsižiebęs ginčas skaldo intelektualus ir susilaukia didelio atgarsio žiniasklaidoje. Progresyvizmo idėjos ir nauji sociologiniai požiūriai į visuomenę kelia ryškius ideologinius prieštaravimus. Jie atspindi ne tiek dešiniųjų ir kairiųjų perskyrą, kiek Prancūzijos visuomenės susiskaldymą apskritai.

Šis ginčas – tai nuolat užplūstanti banga, įnirtingas puolimas, verianti rauda su jau girdėtu priedainiu. Nėra savaitės, kad žiniasklaida nepultų „vokizmo“ (pranc. „wokisme“) ir „dekonstrukcijos“, kurie esą kelia grėsmę mūsų civilizacijai. Nėra tokio intelektua­lų susirėmimo, kuris nebūtų pristatomas kaip naujo „kultūrinio karo“ epizodas tarp nepajudinamų tradicijos sergėtojų ir vietos nerandančių emancipacijos šalininkų. Nėra tokios politinės perskyros, kuri nebūtų vienaip ar kitaip susijusi su šiomis ideologinėmis priešpriešomis. Vokizmas skaldo taip, kad kai kurios politinės kairės frakcijos dalijasi bendra neapykanta su politine dešine.

Vokizmo terminas pakeitė „politinį korektiškumą“ ir „islamoleftizmą“, „komunitarizmą“ ir „neofeminizmą“. Jis vartojamas apibūdinti ir politkorektišką rašymą, ir skulptūrų griovimą, ir teisėtus protestus, ir užgaulų smerkimą. Šis terminas yra tikra įvairiausių kritiškai vertinamų idėjų mišrainė: jis apima ir šiuolaikinių socialinių mokslų (pavyzdžiui, lyčių studijų) keliamas idėjas, ir socialinės kritikos metodus (pavyzdžiui, „intersekcionalumo“ teoriją, kuri atkreipia dėmesį į sąveiką tarp nelygybę generuojančių socialinių lyties, klasės ir „rasės“ kategorijų), ir įvairias pažiūrų sistemas (pavyzdžiui, dekolonializmą (angl. „decoloniality“)), ir socialinius judėjimus (pavyzdžiui, #metoo).

Vokizmas suartina iš pirmo žvilgsnio tolimas stovyklas. Suartina taip, kad net labiausiai įgudę viktorinos „kas tai pasakė?“ žaidėjai ima ir susipainioja. Kas pasakė, kad vokizmas esą yra virusas, nuo kurio reikia vakcinos? Apie tai kalbėjo tiek Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas 2021 m. rugsėjo 23 d. Budapešte vykusiame ultrakonservatyviame forume, vadinamajame „aukščiausio lygio susitikime demografiniais klausimais“, tiek tuometinis Prancūzijos švietimo ministras Jeanas-Michelis Blanqueras 2022 m. sausio 7–8 d. per Dekolonializmo stebėjimo centro ir Filosofijos mokslinių tyrimų centro Sorbonoje surengto kolokviumo „Après la déconstruction. Reconstruire les sciences et la culture“ („Po dekonstrukcijos. Rekonstruoti mokslus ir kultūrą“) atidarymą. Tiksliau, ši metafora buvo taikoma vadinamajai „prancūziškajai teorijai“ (angl. „French Theory“) – XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje vyravusiai prancūzų minties tradicijai, kurią perėmė JAV universitetai ir kuri bumerangu grįžta į Prancūziją kaip „dekonstrukcijos teorija“, tapusi, kaip teigė buvęs ministras, „nepaprastai patrauklia jaunajai kartai“.

O kas pasakė, kad vokizmas yra dar viena stalinizmo forma? Ogi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, anot jo, tai „blogiau už Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto Propagandos ir agitacijos skyrių“. Lygiai taip pat apie tai kalbėjo ir prancūzų sociologė Nathalie Heinich, pagal kurią, kaip rašo savo knygoje „Le wokisme serait-il un totalitarisme ?“ („Ar vokizmas gali būti laikomas totalitarizmu?“, 2023), „analogija su totalitarizmu, ypač sovietiniu, yra visiškai pagrįsta, jei tik totalitarizmo sąvoką suvokiame plačiau nei įtvirtintos valdžios absoliučią kontrolę“.

Vis dėlto bendra neapykanta nebūtinai reiškia politinį artumą. „Žinoma, šokiruoja, kad turime tuos pačius priešininkus kaip Trumpas, Putinas ar Bardella, – pripažįsta filosofas Jeanas-François Braunsteinas, knygos „La Religion woke“ („Woke religija“, 2022) autorius, – tačiau tai nesumenkina kovos svarbos, tik svarbu neleisti kraštutiniams dešiniesiems viską nustelbti.“ Bent jau galime sutikti, kad vokizmas yra kritikuojamas visame pasaulyje ir visur naudojama iš esmės ta pati gramatika, tas pats techninis ir politinis registras, pasisakoma už visuomenės gerovę ir prieš totalitarizmą. Vokizmo kritika taip subanalėjo, kad šis nuolatinis blogio, vykdomo tariamai dėl gėrio, smerkimas galėtų laisvai būti įtrauktas į Gustave’o Flaubert’o „Dictionnaire des idées reçues“ („Nuvalkiotų tiesų žodyną“): „Vokizmas. Būtina koneveikti.“

Neaiškus priešas

Antitotalitarinės retorikos naudojimas nėra tik taktinis manevras. Kaip jau buvo pažymėjęs filosofas Jacques’as Rancière’as knygoje „La Haine de la démocratie“ („Demokratijos neapykanta“, 2005), dalis konservatyvios inteligentijos, ypač buvę marksistai, anksčiau įnirtingai puolusi kapitalizmą, dabar kritiką nukreipė į išsigimusį „demokratinį individualizmą“ ir „egalitarizmo siekį“, kurie, anot filosofo, nuo pat Prancūzijos revoliucijos laikų yra „kontrrevoliucinės minties topai“.

Vokizmui rodomas priešiškumas taip primena paniką dėl komunizmo šmėklos, kad išeitų nebloga manifesto imitacija. Po Vakarų pasaulį klaidžioja šmėkla – vokizmo šmėkla. Rodos, nemažai galingųjų susivienijo, kad jį sumedžiotų: V. Putinas ir Donaldas Trumpas, patriarchas Kirilas ir V. Orbánas, Prancūzijos respublikonai ir Jairo Bolsonaro šalininkai. Skirtumas nuo komunizmo tas, kad nė vienas intelektualas nesiskelbia esąs vokistas. Tad ginčas dėl vokizmo iš tikrųjų yra karas be priešininko. Atviras karas prieš neaiškų priešą.

„Nėra tokio reiškinio kaip vokizmas, jis gali būti suvokiamas nebent kaip poleminės retorikos kategorija“, – teigia rašytojas ir eseistas Philippe’as Forestas, kuris, nepaisant to, vartoja šį terminą, kaip rašo savo knygoje „Déconstruire, reconstruire. La querelle du woke“ („Dekonstruoti, rekonstruoti. Ginčas dėl woke“, 2023), „dėl patogumo“. Retorikos specialistas Clément’as Viktorovitchius priduria, kad tai – „masinio diskreditavimo ginklas“. Filosofas Denis Kambouchneris papildo, kad nėra jokio „vokistinio judėjimo“, yra tik „woke judėjimas“, kurį jis aiškina kaip „itin didelį jautrumą viskam, kas gali būti interpretuojama kaip diskriminuojantys ar galios santykiais paremti veiksmai ar sistema, susiję su rasės, biologinės ir socialinės lyties skirtumais“.

Jeigu pažvelgtume į etimologiją, juodaodžių amerikiečių vartojama vietinės anglų kalbos forma „woke“ yra kilusi iš žodžio „awake“, kuris reiškia „pabudęs“, – šis terminas buvo vartojamas nuo vergovės pabaigos, siekiant atkreipti dėmesį į JAV visuomenėje įsigalėjusį rasizmą ir segregaciją. Woke vėl atsidūrė dėmesio centre 2013 m. prasidėjus judėjimui „Black Lives Matter“, skirtam kovoti su „sisteminiu rasizmu“, nukreiptu prieš afroamerikiečius piliečius, ypač kai keli buvo nužudyti policijos pareigūnų. Tad augant represijoms kvietimas pastebėti diskriminaciją tapo įspėjimu ir netgi įsakymu. „Stay woke!“ (liet. „Būk budrus!“) tapo jaunų žmonių šauksmu priešintis ne tik rasistiniams, bet ir seksistiniams bei ekocidiniams veiksmams ir pasisakymams. „Pabudusieji“ – tai sąmoningi ir budrūs piliečiai.

Priešakinėse linijose – dešinieji ir kraštutiniai dešinieji

Laikui bėgant būdvardis woke tapo menkinančia etikete, kurią labai pamėgo klijuoti dešinieji. Įvyko perversmas, kurį iš esmės sąlygojo pasitelkta inversija – teiginys „kuo silpnesnis, tuo galingesnis“ patvirtino nuolat kartojamą mintį „nieko nebegalima sakyti, nieko nebegalima daryti“.

Skulptūrų griovimai, kaip kad nutiko su Jungtinės Karalystės Bristolio mieste stovėjusia vergų prekeivio Edwardo Colsono ar Antverpene stovėjusia Belgijos karaliaus Leopoldo II, dėl kurio kolonijinės politikos Konge žuvo dešimt milijonų žmonių, statulomis, tam tikrų žodžių (pavyzdžiui, „negras“) nebevartojimas, klasikinių literatūros kūrinių, kurie laikomi įžeidžiančiais, pavadinimų keitimas ar ištraukų perrašymas, taip pat kai kurių pranešėjų kalbų universitetuose kritika, išsakyta studentų ir antirasizmo arba LGBTQ aktyvistų, – visa tai pakurstė diskusijas apie vadinamąją „cancel culture“ – „pašalinimo kultūrą“.

Kaip viename interviu, publikuotame žurnale „Télérama“, sakė amerikiečių aktorė Jodie Foster: „Prancūzai yra tiesiog apsėsti ištaisyti akivaizdžias neteisybes atgaline data.“ Ji perspėja, kad įvairūs šias pastangas diskredituojantys žodžiai kyla iš „pačių konservatyviausių visuomenės sluoksnių“. Ir iš, anot jos, „kraštutinių dešiniųjų“, kurie šiaip jau nerodė jokio pasipiktinimo, kai po Berlyno sienos griūties visose postsovietinėse šalyse buvo demontuoti Stalino ir Lenino paminklai, mat jų išsaugojimas būtų buvęs didžiausias įžeidimas totalitarinės sistemos aukoms.

„Dėl to ir įsigalėjo vokizmo terminas, nurodantis į įsigalėjusį homogenišką politinį judėjimą, kuriuo yra siekiama skleisti woke ideologiją, – aiškina politologas Alainas Policaras žurnale „Raison présente“ (Nr. 221, 2022). – Pereiname nuo būdvardžio (woke) prie daiktavardžio (wokisme), kurio, pažymėtina, patys anglakalbiai nevartoja. Be to, gana juokinga, kad Prancūzija, nuolat smerkianti šio ginčo amerikanizaciją, dabar pati skolinasi angliškus (ir net neegzistuojančius) terminus.“

Tiek Prancūzijoje, tiek JAV prieš woke judėjimą nukreipto kryžiaus žygio priešakinėse linijose – dešinieji ir kraštutiniai dešinieji. Prancūzijoje Respublikonų partijos lyderis Éricas Ciotti tvirtina, kad „vokizmas yra naujoji šio amžiaus grėsmė“, o Nacionalinio susivienijimo partija ėmėsi iniciatyvos įkurti prieš vokizmą nukreiptą „parlamentinių partijų asociaciją“, skirtą kovai su „mūsų civilizacijos dekonstrukcija“.

Tuo tarpu JAV Floridos gubernatorius ir vienas iš respublikonų kandidatų 2024 m. prezidento rinkimuose Ronas DeSantis skelbia, kad Florida taps vieta, kur „miršta woke“, o buvęs prezidentas D. Trumpas, taip pat siekiantis sugrįžti į Baltuosius rūmus, be užuolankų drėbteli, kad „viskas, kas susiję su woke, galiausiai virsta šūdu“.

Žiniasklaidoje pasipila ištisa komentarų lavina – vienas po kito skelbiamų poleminių pasisakymų, kuriuos gali išgirsti ar pamatyti informaciniuose kanaluose, socialiniuose tinkluose ar tam tikruose laikraščiuose, – vos tik naujienos praneša, kad įvyko kažkas, kaip mėgsta sakyti antivokistai, siekdami sumenkinti su įvairove susijusias problemas, – „įvairoviško“, pavyzdžiui, kai koks esą juodaodžių padėtį tiriantis istorikas, kaip Papas Ndiaye, tampa švietimo ministru.

Socialinės versus visuomeninės problemos

O ir kalbant apie vedamuosius straipsnius – antivokizmas tapo atskiru žanru, panašiu į tuos piktus pamfletus, kuriuose kiekvienų naujų mokslo metų pradžioje yra smerkiamos mokyklos už tai, kad neišmoko mokytis ir kad nebemoko lotynų ir senosios graikų kalbos.

„Šiandien kultūrinė hegemonija, mano nuomone, yra dešiniųjų pusėje“, – pripažįsta buvęs Prancūzijos švietimo ministras (2002–2004) Lucas Ferry kolektyviniame leidinyje „Après la déconstruction. L’université au défi des idéologies“ („Po dekonstrukcijos. Universitetas ideologijų kovos akivaizdoje“, 2022), redaguotame Emmanuelle Hénin, Xaviero-Laurent’o Salvadoro ir Pierre’o-Henri Tavoillot. Turint omenyje, kad esą būtų sunku įsivaizduoti, jog tokie intelektualai kaip Régis Debray, Alainas Finkielkrautas, Pierre’as-André Taguieffas, Pascalis Bruckneris ar Ja­cques’as Julliardas entuziastingai remtų tokius kairiųjų kandidatus kaip Jeaną-Lucą Mélenchoną, Christiane Taubirą ar Yannicką Jadot ir Anne Hidalgo, filosofo teigimu, „ne visai be pagrindo šie intelektua­lai yra nuolat kaltinami oficialiųjų kairės atstovų perėjus į dešinę“.

Tikriausiai dėl šios priežasties sociologė N. Heinich šiandien siekia propaguoti „kairiųjų antivokizmą“, kuris, kaip ji rašo, gina „pamatines Respublikos vertybes: universalizmą, racionalumą, laisvę ir pasaulietiškumą“. Tokį požiūrį siekia įtvirtinti ir Prancūzijos socialistų partijai priklausantis buvęs ministras pirmininkas Bernard’as Cazeneuve’as – jis nori, kad jo politinė šeima nutrauktų visus ryšius su „cancel kultūra, vokizmu ir nuolaidžiavimu komunitarizmui, kurie luošina tam tik­rus judėjimus“.

„Tokio dalyko kaip „kairiųjų vokizmas“ nėra, kaip nėra ir „kairiųjų antimigracionizmo“ (pranc. „anti-immigrationnisme“) ar „kairiųjų antižmogausteisiųgynizmo“ (pranc. „anti-droit-de-l’hommisme“), – teigia sociologas Éricas Fassinas. – Perimdamas dešiniųjų kalbą, kairiųjų požiūrio neatskleisi.“

Vis dėlto, kai kurie vokizmo kritikai laikosi progresyvaus respublikonizmo pozicijos ir prieštarauja „amerikanizuotajai kairei“, kuri esą pirmenybę teikia labiau visuomeninėms, o ne socialinėms problemoms, ir visą dėmesį skiria mažumoms, o ne sunkumus patiriantiems „baltiesiems“. Tačiau, kaip toliau teigia É. Fassinas, „tokią skirtį daryti yra absurdiška“. Pasak jo, „[r]asinės mažumos, kurios sudaro didžiąją dalį darbininkų klasės, daug dažniau susiduria su nedarbu ir yra pasmerktos gauti mažą atlyginimą, taip iš dalies yra dėl to, kad patiria diskriminaciją“. „[Š]i socialinę tikrovę iškraipanti retorika yra pavojinga – ji leidžia manyti, kad darbininkų klasę, arba liaudį, sudaro baltaodžiai, – teigia É. Fassinas, lyčių studijų ekspertas ir Paryžiaus 8 Vincennes’o Saint-Denis universiteto dėstytojas. – Taip bent jau įsivaizduoja Nacionalinio susivienijimo partija.“

Pozicijų poliarizacija paskatino kai kuriuos intelektualus ieškoti išeities iš šios bergždžia ir kartais aršia laikomos konfrontacijos. Ir išskirti abiem „stovykloms“ būdingus bendrus bruožus.
Tad „nenorėdamas vienaip ar kitaip sulyginti progresyvistų ir konservatorių“, Alainas Deneault, dėstantis filosofiją Kanados Monktono universitete, knygoje „Mœurs“ („Moralė“, 2022) kritikuoja tiek vadinamąją „kanibalistinę kairę“, tiek „vandalistinę dešinę“, kitaip tariant, proaktyvų progresyvizmą ir agresyvų konservatyvizmą, kurie nurodo į du „identitarizmus“ (pranc. „identitarismes“) – dvi tapatybės akcentavimo formas. Vienu atveju individo tapatybė yra apibrėžiama pagal jo priklausymą tam tikrai diskriminuojamai grupei, kitu – pagal jo priklausymą baltųjų rasei, įsišaknijusiai konkrečioje kultūroje.

P. Forestas, taip pat kritiškai vertinantis šiuo du „giminingus identitarizmus“, aiškina, kad „vokizmo gynėjai ir priešininkai laikosi tos pačios nuostatos“, Pasak jo, „[j]ie visi tvirtina, kad dekonstravus reikia rekonstruoti“. Vieniems tai reiškia sugrąžinti pasauliui spalvas, rekonstruoti jį taip, kad būtų atsikratyta sisteminės diskriminacijos ir savaime suprantamų privilegijų, kitiems – atkurti nacionalinę bendruomenę, atstatyti susiskaldžiusią tėvynę ir atgaivinti tradicinę kultūrą. Mat polemika buvo sutelkta į „dekonstrukcijos“ sąvoką.

 

Loico Salfati nuotrauka

 

„Vargšė dekonstrukcija!“

Būtent dėl to ginčai dėl vokizmo ir yra glaudžiai susiję su Prancūzijos istorija. Terminas „dekonstrukcija“ šiaip jau nurodo į prancūzų filosofo Jacques’o Derrida (1930–2004) metodą, kuriuo jis kvestionuoja metafizinių sąvokų pamatus, ypač kritikuoja sakytinio žodžio autoritetą rašytinio žodžio atžvilgiu ir demaskuoja Vakarų filosofijoje įsigalėjusį „falogocentrizmą“ (pranc. „phallogocentrisme“).

Dekonstrukcijos terminas kildinamas iš polisemiško žodžio „Abbau“, kurį vokiečių filosofas Martinas Heideggeris (1889–1976) vartojo kaip alternatyvą žodžiui „Destruktion“. Šis žodis, jo manymu, nereiškė metafizikos „nugriovimo“, nors M. Heideggeris ir žinojo, kaip sakė Friedrichas Nietzsche, ką reiškia „filosofuoti kūju“. Šis žodis taip pat neatspindėjo noro sunaikinti praeitį, priešingai – išryškino „pozityvią intenciją“, t. y. „vėl įpūsti sustabarėjusiai tradicijai gyvybės ir nuvalyti per laiką susikaupusius sluoksnius“.

Tad, pasak J. Derrida, vieno atidžiausių M. Heideggerio prancūzų skaitytojų, dekonstrukcija apibrėžia būdą „analizuoti daugiasluoksnes struktūras, kurios formuoja diskursą, lemiantį, kaip mes mąstome“.

Dabartinėje polemikoje dekonstrukcijos terminas supaprastinamas ir yra vartojamas kaip (Prancūzijos) nuvertimo ir (tradicinės kultūros) panaikinimo sinonimas. Pasibaigus Apšvietos kritikos epochai, kai buvo pasitelkiamas protas ir atmetamos dogmos, ir F. Nietzchės, Sigmundo Freudo ir Karlo Marxo darbais paženklintai kvestionavimo epochai, kai buvo nagrinėjama mįslinga idėjų genealogija, neįsisąmonintų psichikos reiškinių nulemtas elgesys ir ekonominių veiksnių įtaka socialiniams santykiams, vadinamasis „dekonstruktyvizmas“, pasak filosofo Pierre’o-Henri Tavoillot, yra „trečioji dekonstrukcijos epocha“. Ar tai yra šiuolaikinis būdas atgaivinti kritinį mąstymą? Ne, tai – „mąstymo kritika“ arba veikiau „pražūtinga ideologija“, kviečianti, kaip teigia filosofas, „arba vyti kolonijinį mąstymą lauk iš galvos, arba tą galvą nukirsti“.

„Vargšė dekonstrukcija!“ – apgailestavo D. Kambouchneris 2023 m. sausio 19–21 d. Paryžiaus aukštojoje normalinėje mokykloje ir Paryžiaus 1 Panteono-Sorbonos universitete vykusiame tarptautiniame kolokviume „Qui a peur de la déconstruction ?“ („Kas bijo dekonstrukcijos?“). Šis Isabelle Alfandary, Anne-Emmanuelle Berger ir Jacobo Rogozinskio moderuojamas renginys buvo surengtas kaip atsakas į prieš pusantrų metų organizuotą kolokviumą „Après la déconstruction“ („Po dekonstrukcijos“), kurį atidarė J.-M. Blanqueras.

„Patys 2022 m. kolokviumo pranešėjai pripažįsta, kad šiuo žodžiu buvo švaistomasi ir į kairę, ir į dešinę – kaip sakė kalbininkas Jeanas Szlamowiczius: „Pradedant M. Heideggeriu, baigiant Sandrine Rousseau“, ir net JAV universitetuose! – dėstė D. Kambouchneris. – Pranešimuose buvo visa galybė į vieną krūvą suplaktų skirtingiausių idėjų, ir netgi buvo siūloma tuos kratinius interpretuoti kaip analizės metodą – sakyčiau, vienas kraštutiniausių pavyzdžių būtų antropologo Florence’o Bergeaud-Blacklerio mintis: „Iš prancūziškosios teorijos išvestas woke dekonstruktyvizmas gali būti puikiai pritaikytas tarptautinės Musulmonų brolijos islamo dominavimo ir viršenybės projektui.“

Nusistatymas prieš 1968-ųjų sąmonę

Būtent todėl kalbama ne apie J. Derrida palikimą, net jei, kaip ironizuoja P. Forestas, „Derrida skaitymas tuoj taps toks pat kompromituojantis, kaip vokiečių poezijos deklamavimas karo metais“.
Problema yra ne filosofinė, o ideologinė. Nepaisant mokslinių paaiškinimų, dekonstrukcijos priešininkai dažnai ją laiko mūsų civilizacijos pagrindą sudarančių žinių, tradicijų ir papročių naikinimu. „Situacija tokia pati, kaip ir prieš trisdešimt metų, kai JAV kilo ginčas dėl tariamo „politkorektiškumo“, – apibendrina É. Fassinas. – Dešimtojo dešimtmečio pradžioje konservatoriai puolė „kairiųjų makartizmą (angl. „McCarthyism“)“, o liberalai, gindami laisvės idėją, prisijungė prie kritikos mažumų judėjimams. Šiandien žmonių reakcija nėra nuosekli. Bet ir nebūtina šiame ginče suprasti, kas ką sako, – tai visko, ko nemėgsta dešinieji, kratinys: nuo feminizmo iki ekologijos, nuo seksualinių ir tautinių mažumų iki tofu valgančių bobo, nuo amerikanizacijos iki prancūziškosios teorijos.“

„Woke judėjimo kritika peržengia dešiniųjų ir kairiųjų perskyros ribas, – teigia J.F. Braunsteinas, – ji visų pirma supriešina mokslininkus ir Apšvietos epochos idėjų šalininkus su tais, kurie nori ištrinti ribą tarp tikrovės ir galimybės, pavyzdžiui, su transseksualų aktyvistais, kurie mano, kad sąmonė visiškai nepriklauso nuo kūno, o lytį esą galima pasirinkti.“
Dekonstrukcijos teorijos ištakos yra prancūziško­ji teorija. O prancūziškosios teorijos – vadinamoji „1968-ųjų sąmonė“. Filosofai L. Ferry ir Alainas Renaut kartu išleistoje, didelio atgarsio susilaukusioje knygoje „La Pensée 68“ („1968ųjų sąmonė“, 1988) išjuokė didžiųjų XX a. septintojo dešimtmečio mąstytojų, tokių kaip Michelio Foucault, J. Derrida, Jacques’o Lacano, Gilles’io Deleuze’o, Pierre’o Bourdieu ar Louis Althussero, „antihumanizmą“.

Šiandien L. Ferry dar labiau smerkia dekonstruktyviz­mą, dėl kurio esą prasidėjo vokizmas ir kuris, iškeldamas, jo žodžiais tariant, antirespublikonišką skirtumus tarp žmonių akcentuojantį diferencializmą (pranc. „différentialisme“), sužadino neapykantą universalizmui. A. Renaut, priešingai – knygoje „Un humanisme de la diversité“ („Įvairovės humanizmas“, 2009), kurioje nagrinėjo, kaip jis įvardija, tapatybių dekolonizaciją, J. Derrida idėjas iš dalies atgaivino.

Nusistatymas prieš 1968ųjų sąmonę, pasak idėjų istoriko Serge’o Audier, tapo radikalesnis. Pradėti kritikuoti ir patys 1968 m. gegužės įvykiai. Pavyzdžiui, 2007 m. Prancūzijos prezidentu išrinktas Nicolas Sarkozy garsiai svarstė, ar nevertėtų likviduoti to, ką jis įvardijo kaip „1968 m. gegužės palikimą“. O 2018 m. Éricas Zemmouras teigė, kad 1968-ųjų gegužės įvykiai paspartino „didįjį Vakarų visuomenių skilimą“. Palikime nuošalyje faktą, kad septintojo dešimtmečio intelektua­lai, kurie turėjo didžiausios įtakos formuojant prancūziškąją teoriją, vargu ar tuo metu įkvėpė sukilėlius taip, kaip tarptautinio situacionizmo judėjimo nariai, pavyzdžiui, Guy Debord’as ar Raoulis Vaneigemas.

Pavydėtina ir kvestionuotina

Vis dėlto pernelyg didelis susitelkimas į prancūziškąją teoriją užgožtų visai kitą minties kryptį. Ypač vadinamąją „prancūziškąją mokyklą“ (pranc. „école française“), kurią iškelia filosofė Blandine Kriegel, asistavusi M. Fou­cault. Žymiausi šios mokyklos atstovai yra tokie liberaliosios krypties mąstytojai kaip Raymond’as Aronas ir François Furet arba tokie respublikos idėjos analitikai kaip Mona Ozouf ir Élisabeth Badinter. „Ne, prieš trisdešimt metų išmirė ne visa mūsų karta!“ – skelbia B. Kriegel. Savoje esė „L’École française n’est pas la French Theory“ („Prancūziškoji mokykla nėra prancūziškoji teo­rija“, 2022) ji rašo: „Tikiuosi, kad žmonės nelauks, kol išnyksime, kad mums grąžintų nors dalį teisingumo.“

Šiame prancūziškajame ginče negalima pamiršti pripažinimo klausimo. Viena vertus, prancūziškosios teorijos palikimas yra pavydėtinas: buvę L. Althussero mokiniai, pavyzdžiui, Étienne’as Balibaras ar J. Rancière’as, kurie, nors sutinka ne su visomis buvusio mokytojo mintimis, yra kviečiami dėstyti į universitetus visame pasaulyje, jų darbai įtraukti į įvairias studijų programas; taip pat lyčių, rasių klausimai, postkolonijinis požiūris, kurie neretai pakliūva į studentų domėjimosi akiratį. Kita vertus, prancūziškoji teorija išprovokuoja kartų konfliktus, mat šias studijas dažnai renkasi jauni tyrėjai, kurie kvestionuoja vyresnių ir labiau patyrusių mokslininkų mąstymo būdus, įpročius ir habitus.

Pernelyg susitelkus į prancūziškąją teoriją, buvo pritemptos ir kai kurių su šia teorija visiškai nesusijusių filosofų mintys. Pavyzdžiui, tokių su nusistovėjusiomis pažiūromis kovojančių filosofų kaip Claude’o Lefort’o (1924–2010), apmąsčiusio „demokratijos išradimą“, arba Corneliaus Castoriadžio (1922–1997), autonomijos teoretiko, pasisakančio už radikalią demokratiją „visuotinio konformizmo amžiuje“. Nepamirškime ir Annie le Brun, kuri smerkia dešiniojo neopopulizmo „antiintelektualizmą“, nukreiptą prieš 1968ųjų sąmonę, bet taip pat kritikuoja „dekonstruktyvistus“, kurie, anot jos, galų gale „tarnauja toms pačioms galios struktūroms, prieš kurias jie teigė kovojantys“.

„Kur papučia vėjas“

Ideologija, religija, totalitarizmas. Ir net kapitalistinės sąmonės gudrybė. Daugybė interpretacijų gaubia vokizmą, tačiau nėra nė vieno prancūzų intelektualo, kuris tapatintųsi su šiuo judėjimu.
Juolab kad, kaip rašo J.F. Braunsteinas, prancūziškosios teorijos filosofai „yra mąstytojai, kurie kvestionuoja arba netgi siekia paneigti tapatybės ir subjekto sąvokas“, – intelektualai, įvaldę „ironišką ir kritišką mąstymo būdą“, kuris, jo nuomone, kontrastuoja su woke aktyvistų „pasitenkinimu savo moraliniu teisumu“. O ir pačios problemiškiausios ir skandalingiausios naujų emancipacijos aktyvistų apraiškos susilaukia kritikos iš pačių prancūziškosios teorijos specialistų. Pavyzdžiui, D. Kambouchneris atkreipia dėmesį į vis augantį „perdėtą jautrumą, dėl kurio taikus bendravimas tarp labai skirtingų asmenų tampa nebeįmanomas“, ir mano, kad „nusistačiusieji prieš woke neklysta kalbėdami apie neo­puritonizmą, kuris atitinkamose šalyse šaknis įleidęs yra, kaip žinia, jau labai seniai“.

P. Forestas smerkia šią, kaip jis įvardija, „naują cenzūros formą“, tiksliau, „šventeiviškų moralų ir bauginimo atmosferą“, paženklintą prieštaringų konferencijų ar paskaitų, uždraustų spektaklių, perrašytų romanų, pavyzdžiui, Roaldo Dahlio „Charlie and the Chocolate Factory“ („Čarlis ir šokolado fabrikas“), ir svarbiausia – „tam tikrų institucijų, linkstančių ten, kur papučia vėjas, įsakymų“. Vis dėlto jis pripažįsta, kad „pats niekada nejautė šio judėjimo pasekmių, o tai šiek tiek sumažina teiginių apie tariamą šio reiškinio mastą Prancūzijoje rimtumą“.

O ir antivokistai nustebtų sužinoję, kad klasikiniai autoriai, ypač humanistai, kuriais jie remiasi kritikuodami vokizmą ir prancūziškąją teoriją, dažnai patys buvo „dekonstruktyvistai“. Pavyzdžiui, Michelis de Montaigne’is, kurio veikalas „Les Essais“ („Esė“) yra, kaip pažymi P. Forestas, persmelktas skepticizmo ir reliatyvizmo. Prancūzijos visuomenės susiskaldymą atskleidžiantis ginčas dėl vokizmo yra toks gajus, kad net ir tie, kurie jį stengiasi apeiti, galiausiai vis tiek įklimpsta.

 

Publikuota 2023 m. birželio 23 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Deina Janeliūnaitė