Nikodem Szczygłowski. Puolimas prieš Lenkiją su satanizmo atspalviu?

 

„Puolimas prieš Lenkiją su satanizmo atspalviu“, – būtent taip naujasis Lenkijos švietimo ir mokslo ministras Przemysławas Czarnekas apibūdino protestus, kurie jau savaitę (tekstas rašytas spalio 28 d. – red. past.) purto Lenkiją. P. Czarnekas, dar prieš tapdamas „PiS“ (valdančioji partija Lenkijoje) vyriausybės ministru, pagarsėjo viešais mažų mažiausiai prieštaringais pareiškimais. Pavyzdžiui, paskaitoje „Dėl neomarksizmo įtakos mokymui apie šeimą“, neseniai skaitytoje Liublino katalikiškajame universitete, teigta, kad „po 1990 m. mus užplūdo vakarietiška mąstysena, antiklerikalizmas ir kova su bažnyčia“, o gyvenime svarbiausia šeimos funkcija yra prokreacija (dauginimasis) ir „tai žino net šernai“, o pirmiausia šitai turėtų prisiminti moterys, užuot dariusios karjerą.

„PiS“ pirmininkas ir ideologas Jarosławas Kaczyńskis, dabar vyriausybėje užimantis kuklias ministro pirmininko pavaduotojo pareigas, spalio 27 d. kalboje per TV, kurią daugelis komentatorių iškart palygino su garsiąja Wojciecho Jaruzelskio kalba 1981 m. gruodžio 13 d., kai buvo paskelbta apie karo padėties įvedimą, žengė dar toliau. J. Kaczyńskis, noriai savo vaidmenį dabartinėje Lenkijoje lyginantis su Józefo Piłsudskio figūra prieš šimtmetį, prieš kamerą į švarko atlapą įsisegęs Varšuvos sukilimo simbolį – raidžių PW (Polska Walcząca) kombinaciją, primenančią inkarą, – paskelbė: „Mes pirmiausia susiduriame su puolimu prieš bažnyčią, jį kelia demonstrantų nihilizmas ir ypatinga agresija. Tam reikia ryžtingai priešintis, bažnyčią reikia ginti bet kokia kaina. Šio išpuolio tikslas – sunaikinti Lenkiją, jis turi atvesti į valdžią jėgas, turinčias nutraukti lenkų tautos egzistavimą. Laikas pasakyti „ne“ viskam, kas mus gali sunaikinti. Tai priklauso nuo mūsų. Nuo mūsų ryžto, drąsos. Ginkime Lenkiją!“

Dar tą pačią dieną protestai apėmė beveik visą šalį – ne tik Varšuvą, Krokuvą, Vroclavą, Poznanę, Gdanską, Lodzę bet ir mažesnius Lenkijos miestus. Varomoji protestų jėga yra vadinamasis Moterų streikas, o labai greitai prie protestuojančių moterų prisijungė ne tik pasipiktinusieji Konstitucinio Tribunolo sprendimu, išprovokavusiu pykčio protrūkį visuomenėje, bet ir visi, jau seniai slopinę pasibjaurėjimą ir nepasitenkinimą dabartinių valdančiųjų vykdoma politika.

Tarp išraiškingų protestuotojų lozungų yra ir šūkis (o iš tikrųjų vienintelė žinia ir reikalavimas valdantiesiems): #wypierdalać! (lenk. vulg. „Eikite velniop! Atsikniskite!“) Kokia šių protestų, išplitusių net už Lenkijos ribų (mitingai lenkėms palaikyti vyko Prahoje, Ostravoje, Budapešte, Berlyne, Dubline, Londone, Edinburge, Liublianoje), prasmė?

Spalio 28 d. toks mitingas įvyko ir Vilniaus senamiestyje, K. Sirvydo skvere, priešais Lenkijos ambasadą. Apie susidariusią situaciją pasikalbėjau su lenkaite, jau 3 metus Lietuvoje gyvenančia ir dirbančia architekte Sara Lučinskiene.

 

Nikodem Szczygłowski. Puolimas prieš Lenkiją su satanizmo atspalviu?
„Esu raganų, kurių jums nepavyko sudeginti, anūkė“. Radeko Pietruszkos / PAP nuotrauka.

 

Kodėl atėjai prie Lenkijos ambasados?

Paskatino asmeninis nusivylimas. Kaip žinia, Konstitucinio Tribunolo sprendimas, deja, yra toks: vadinamasis KT nusprendė, kad abortas negali būti atliekamas net ir esant sunkiems, nepagydomiems vaisiaus pažeidimams. Čia didelė problema, nes, remiantis KT sprendimu, vaisius yra žmogus, bet medicininiu požiūriu taip nėra. Teisinis sprendimo pagrindas yra mūsų Konstitucija, pagal kurią kiekvienas turi teisę į gyvybę ir jos apsaugą, o dabar ši sąvoka, anot KT, apima ir embrioną. Šis sprendimas sukėlė masinius protestus šalyje, kuriems nuoširdžiai pritariu, juose dalyvauja ir ten gyvenanti mano jaunesnioji sesuo, visi pažįstami žmonės, su kuriais artimiau bendrauju, didžiuosiuose miestuose ir visiškai mažuose miesteliuose, pavyzdžiui, Mechuve netoli Krokuvos ar Beskidų Suchoje.

Iš pradžių vyliausi, kad Lietuvos nevyriausybinės organizacijos tuo susidomės, dalyvavau panašiuose protestuose Vilniuje dar 2018 m., taip pat šiemet liepą, kuriais siekta apginti LGBT teises. Tikėjausi, kad ir šį kartą įvyks kas nors panašaus. Feisbuke pradėjau klausinėti, kas turi patirties organizuoti tokį protestą. Maniau, susirinks keletas čia gyvenančių merginų iš Lenkijos. Sutikau žmonių, kurie man padėjo, vietinė žurnalistė ir aktyvistė Evelina Mokšecka trečiadienį 17 val. gavo leidimą iš Vilniaus miesto savivaldybės. Leista susirinkti 25 žmonėms, policijos duomenimis, buvo apie 60–85 žmonės. Labai spontaniškas susibūrimas.

 

Kas, tavo nuomone, dabar vyksta Lenkijoje?

Minėtą KT sprendimą tikrai galima laikyti vykstančių protestų atspirties tašku. Tačiau bendras visuomenės nusivylimas susijęs su daugeliu problemų, kurios šalyje ilgai kaupėsi ir už kurias atsakinga taip pat ir mūsų dabartinė vyriausybė. Grįžkime prie problemos esmės – KT sprendimu reikalaujama, kad moterys nenutrauktų nėštumo, net jei vaisius labai pažeistas. Darant prielaidą, kad vaikas gims ir turės negalią, taip pat reikia atsiminti, jog Lenkijoje neįgaliųjų poreikiai tenkinami skandalingai prastai. Jau vyko nemažai žmonių su negalia protestų, kuriuos vyriausybė visiškai ignoravo. Žmonės tiesiog nori, kad būtų finansuojama ir efektyviai veiktų sveikatos apsaugos sistema, o ne propagandinė televizija, kad būtų užtikrintos žmogaus ir moterų teisės, kurių dabartinė vyriausybė Lenkijoje, deja, negerbia.

Problemų sveikatos apsaugos sistemoje esama jau seniai – ne kartą rengti gydytojų ir slaugytojų protestai, jų atlyginimai juokingai maži, paramedikai dažniausiai net neturi normalių darbo sutarčių, tačiau ne visus mūsų visuomenėje šitai jaudina. Dabar problema paliečia daugiau nei pusę visuomenės. Protestuoja ne tik didžiųjų miestų žmonės, bet ir, pavyzdžiui, ūkininkai, kurie iki šiol laikyti „PiS“ elektoratu. Tai rodo problemos mastą.

 

Oponentų teigimu, protestai yra aiškiai antiklerikalinio pobūdžio, vykdomi tariami išpuoliai prieš bažnyčias. Ar manai, kad protestai nukreipti prieš bažnyčią?

Tačiau problema – ne pats katalikų tikėjimas, o Lenkijos katalikų bažnyčia, kuri ilgai kišosi į politinį gyvenimą ir yra glaudžiai susijusi su viskuo, kas vyksta šalyje, taip pat daro tiesioginę įtaką kasdieniam gyvenimui. Nė kiek nestebina, kad visa tai atsibodo – vienas protesto šūkių yra „Mamy dość!“ („Mums gana!“), puikiai suprantu žmones, kurie sekmadienį bažnyčiose pasirodė su plakatais. Dėl bažnyčių niokojimo pasakysiu taip: blogiausiu atveju ant pastatų tinko atsiras šiek tiek dažų. Ir kalbu kaip architektė, restauruojanti istorinius pastatus. Žmogaus gyvenimas tikrai svarbesnis nei keli žodžiai ant lengvai nuplaunamos bažnyčios sienos. Tiems, kurie protestuotojus vadina vaikų žudikais, norėčiau priminti, jog prieštaringai vertinamo KT nutarime kalbama apie nesveikus ir stipriai pažeistus embrionus. Nesuprantu, kodėl kalbėdami apie gailestingumą ir meilę žmonės gali būti tokie žiaurūs moteriai ir pasmerkti ją traumoms, depresijai ar rizikuoti savo gyvybe.

 

Ar šiuo požiūriu Katalikų bažnyčios pozicija bei įtaka Lietuvoje ir Lenkijoje skiriasi?

Visų pirma, čia, Lietuvoje, bažnyčia tokiu mastu nesikiša į politiką kaip Lenkijoje. Net jei ir pasitaiko tokių atvejų, tai įtaka nėra tokia didelė, katalikiška moralė nėra taip persmelkusi šalies politikos. Nepaisant to, kad Lietuva save laiko katalikiška šalimi, lietuviai skirtingai šią tradiciją įsileidžia į kasdienį gyvenimą. Nors beveik visi mano draugai lietuviai save laiko katalikais, nepažįstu nė vieno, kuris kiekvieną sekmadienį eitų į bažnyčią, o Lenkijoje tokių gerokai daugiau; daugelis žmonių visą gyvenimą, pasaulėžiūrą grindžia tuo, ką girdi iš sakyklos.

Pasaulietiškesnis Lietuvos pobūdis daro tiesioginę įtaką jėgų balansui politikoje, moterų vaidmens suvokimui visuomenėje. Lenkijos visuomenėje iki šiol dominuoja vyrai. Nemanau, kad patriarchalinių, kraštutinių, ksenofobiškų ar nacionalistinių pažiūrų žmonės socialinėse ar politinėse diskusijose Lietuvoje traktuojami taip rimtai, kaip šiuo metu Lenkijoje.

Lenkijoje minėtas įstatymas grindžiamas išskirtinai Katalikų bažnyčios morale, o ne medicininiais pagrindais. Kišamasi į intymiausias, kartais net skaudžiausias gyvenimo sferas. Jis neturėtų būti toleruotinas. Nežinau, kodėl sprendimas priimtas būtent dabar, per pandemiją, tema juk nėra nauja – tačiau protestai tęsiasi. Tikiuosi, ši nepaprasta energija, kurią protestai pažadino Lenkijos visuomenėje, nebus išeikvota ir privers į ją atsižvelgti valdžią.

 

///

S. Lučinskienės išreikšta viltis atsispindėjo naujame proteste spalio 29 d. Varšuvoje. Susirinko iki šiol daugiausiai – įvairiais skaičiavimais daugiau nei 100 tūkst. – protestuotojų. Didžiulės minios visiškai užblokavo Varšuvos centrą Jeruzalės alėjos ir Marszałkowskos gat­vės sankryžoje... Protestuotojai nužygiavo į Pilies aikštę ir šiauriau nuo centro esantį Žolibožo rajoną. Ten, ko gero, dabar labiausiai saugomas objektas šalyje – namas, kuriame gyvena J. Kaczyńskis. Visas kvartalas buvo apsuptas gausių policijos pajėgų.

Šalies prezidentas Andrzejus Duda, ilgai tiesiog nesirodęs viešumoje, spalio 30 d. vis dėlto išreiškė savo nuomonę: KT sprendimas gali būti peržiūrėtas siekiant tam tikro kompromiso. O ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis paskelbė, kad dabar visų pirma būtina susitelkti ir bandyti suvaldyti COVID-19 pandemiją (spalio 30 d. daugiau nei 21 tūkst. naujų užsikrėtusiųjų), todėl, vyriausybės sprendimu, šiemet visos Lenkijos kapinės Vėlinių ir Visų Šventųjų dieną liko uždarytos.

 

Draugai