× Nikodem Szczygłowski

 

Nikola Šanta (g. 1959 m.) – rusinų rašytojas, publicistas, ilgametis žurnalo „Ruske Slovo“ redaktorius, intelektualas, kelių esė rinkinių ir romanų autorius. Rašo rusinų ir serbų kalbomis. Jo romane „Panonijos pabaisa“ („Panonska neman“), išleistame serbų kalba, pasakojama apie Voivodinos rusinus nuo Austrijos-Vengrijos suirimo iki Jugoslavijos žlugimo. Romane aprašyti tikri įvykiai, susiję su Vengrijos okupacinio režimo nusikaltimais 1942 m. Džiurdževo miestelyje ir 1991 m. rugpjūtį–lapkritį įvykusia Vukovaro apgultimi. N. Šanta gyvena Kucuros kaime netoli Novi Sado, rūpinasi vaismedžių sodu ir užsiima bitininkyste, bet jo įžvalgos siekia toli už idiliškos Voivodinos ribų.

Rusinai į Voivodiną atsikėlė Austrijos imperatorienės Marijos Teresės kvietimu XVIII a. pab.–XIX a. pr. iš Rytų Karpatų kalnų regionų, šiandien esančių pietryčių Lenkijoje, rytų Slovakijoje ir Užkarpatės srityje Ukrainoje. Tad, galima teigti, rusinai yra ukrainiečių subetnosas, dėl istorinių ir geografinių aplinkybių nedalyvavęs ukrainiečių tautos kūrimosi procese. Šiandien Voivodinoje rusinai turi Serbijos valstybės pripažintą tautinės mažumos statusą, jų kalba kodifikuota, leidžiamos knygos, laikraščiai, vykdomas švietimas – nuo pradinio iki aukštojo Novi Sado universitete. 

Kaip teigia rašytojas, teisybę apie savo tautą galime sužinoti tik išgirdę kartu gyvenančių tautinių mažumų balsą. Šiuo atžvilgiu rusinų požiūris į serbus ir vengrus, į Jugoslaviją ir Austrijos-Vengrijos monarchiją išties yra unikalus. 

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Voivodina – autonominis regionas Serbijos šiaurėje – išsiskiria etnine mozaika. Kokia Voivodinos istorija?

Įvairių tautų žmonės matė Voivodiną kaip savotišką pažadėtąją žemę. Tūkstantį metų ši teritorija buvo Veng­rijos valdžioje, vėliau dualistinės Austrijos-Vengrijos imperijos sudėtyje, o po Austrijos-Vengrijos monarchijos žlugimo, 1918 m. lapkričio 25 d., Didžioji nacionalinė serbų asamb­lėja Novi Sade paskelbė žemių, kurių didelė dalis yra Voivodinos teritorijoje, prijungimą prie Serbijos karalystės. Čia gyveno įvairios tautos – pavyzdžiui, iki Ant­rojo pasaulinio karo būta daug vokiečių (apie 500 000). Po karo visi iškeldinti, o jų namuose apgyvendinti atvykėliai iš kalnuotų Bosnijos ir Juodkalnijos regionų. Atvykėlių papročiai ir mentalitetas gerokai skyrėsi nuo vietinių. Kadangi dauguma pokario naujakurių nebuvo pratę gyventi lygumose, žemės ūkis šiose srityse smuko. Žemė pamažu išparduota arba išnuomota serbams, vengrams, rusinams, slovakams ir rumunams, anksčiau dirbusiems ūkiuose pas vokiečius ir išmaniusiems žemės darbus. Po tūkstantmečio vengrų valdymo Voivodinoje įsivyravo slavai – serbai.

Ir šiandien dauguma, nepaisydami savo kilmės, vadina save serbais. Įdomu, kad nemažai juodkalniečių, turėdami teisę į tautinės mažumos statusą, mieliau save laiko Serbijos nacionalinės idėjos forposto atstovais.

8 dešimtmetyje prasidėjus žemės ūkio industrializacijai, buvusi ekosistema gerokai pablogėjo. Prastėjo kaimo gyventojų gyvenimo kokybė, prasidėjo ekonominė emigracija. Po Jugoslavijos žlugimo Voivodina patyrė pas­kutinę imigracijos bangą – šįkart iš karo apimtų regio­nų. Pabėgėliai buvo įsitikinę, kad Voivodina yra geresnė vieta gyventi, nesuprato, kad iš tikrųjų jų laukia griuvėsiai. Daugelis šito nesupranta iki šiol.

 

Kur šioje istorijoje yra rusinai?

Svarbiausia asmenybė serbų nacionalinei tapatybei yra Rastko Nemanjićius, dar žinomas kaip šv. Sava, įkūręs Serbijos stačiatikių bažnyčią ir serbų literatūrą. Visi serbai žino, kad, nusprendęs tapti vienuoliu, jis apsigyveno ant švento Atono kalno, o vėliau tapo pirmuoju Serbijos stačiatikių bažnyčios arkivyskupu. Bet nedaug kas žino, kad jo sprendimą paveikė pokalbis su vienu rusėnu. Būtent rusėnu, o ne „rusų vienuoliu“. Pabrėžiu tai, nes apie 1192 m., kai tariamai įvyko pokalbis, buvo Kijevo Rusia, o jos gyventojai – rusėnai, ne rusai, kaip skelbiama sovietinio tipo rusų ir serbų istoriografijoje. Rusijos valstybė susikūrė vėliau.

 

Kaip rusinams per 270 metų Voivodinoje pavyko išlaikyti kultūrinę tapatybę ir kalbą?

Voivodinoje svarbiausią vaidmenį išlaikant rusinų kultūrinę, tautinę ir religinę tapatybę atliko dvasininkai. Dažniausiai Voivodinos rusinai yra graikų apeigų katalikai ir būtent šios religijos ypatumai leido jiems išsaugoti tapatybę. Rusinai, XX a. 3 dešimtmetyje atsivertę į stačiatikybę – o tokia tendencija tuomet vyravo, – gan greitai asimiliavosi su serbais. Taip pat čia gyvenantys slovakai artimi rusinams, tačiau skiriasi jų papročiai, kadangi išpažįsta katalikybę ir protestantizmą.

1919 m. įkurta Rusinų nacionalinė švietimo draugija, 1921 m. pradėjusi leisti laikraštį „Ruski kalendar“. Jis leidžiamas ir šiandien. Taip pat nuo 1924 m. leidžiamas laikraštis „Ruski novini“, jo įpėdinis – savaitraštis „Ruske slovo“. Tarp mūsų nemažai rašytojų, pavyzdžiui: Silvestras Salamonas, Mihajlo Kovačas, Gavrila Nagy, Miroslavas Striberis, Štefanas Čakanas, Đura Laćakas.

8 dešimtmetyje mūsų buvo apie 20 000, dabar – apie 14 000. Esame maža tauta, bet turime intelektua­linio svorio ir nemažą literatūrinį palikimą.

 

Kas dar, be tikėjimo ir literatūros, padėjo išsaugoti rusinų tapatybę?

Mokyklos: iš pradžių bažnytinės, finansuojamos mūsų bendruomenės, vėliau ir valstybinės. Žinoma, folkloras. Santykis su senąja tėvyne. Mūsų kunigai išsilavinimą įgydavo Užhorode ar Lvove, o komunistų laikais – Romoje, Ukrainos seminarijoje Zagrebe arba Vokietijoje.

Šiandien Voivodinos rusinai turi galimybę mokytis savo kalba nuo pradinės mokyklos iki Rusinų filologijos katedros Novi Sado universitete. Turime radijo ir televizijos laidų, savo leidyklą „Ruske slovo“, žurnalą vaikams „Zagradka“ („Darželis“), žurnalą jaunimui „Mak“ („Aguona“), žurnalą apie kultūrą, mokslą ir meną „Švet­lost“ („Šviesa“), spaudos agentūrą „Rutenpres“. 

Rusinų tautinės mažumos nacionalinės tarybos veik­lą reglamentuoja Serbijos įstatymai ir finansuoja valstybė. Serbija yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kur teisiniu požiūriu tautinės mažumųos teisės yra gana gerai reglamentuojamos. Reikia pripažinti, šiais laikais be valstybės paramos mums grėstų greita asimiliacija.

 

Paminėjai, kad teisybė, apie tautą pasakyta mažumų lūpomis, turi didelę reikšmę. Praėjo daugiau nei 20 metų nuo karų buvusioje Jugoslavijoje pabaigos. Kiek mažumos atstovo pasakyta tiesa šiandien domina serbus, serbų intelektualus?

Visai nedomina! Išskyrus saujelę drąsių serbų intelektua­lų, kurie visada buvo jautrūs mažumų požiūriui. Jautrumas kitų balsui ir aukšta moralė lemia, ar rašytojas iš tiesų didis. Thomas Mannas laikomas puikiu rašytoju dėl kūrybos, tačiau jo moralinis stuburas labiausiai lėmė, kad priskiriame jį prie didžiųjų Europos rašytojų. Kai Vokietijoje siautėjo propaganda, jis ją atskleidė ir pasisakė prieš. Labai svarbūs jo žodžiai: „Kiekvienas vokietis yra kaltas dėl to, kad Hitleris atsirado vokiečių tautoje...“ Ginti moralinį požiūrį ir parodyti kiekvieno visuomenės nario atsakomybę – rašytojo darbas. Mirko Kovačas ir Borislavas Pekićius kažką panašaus darė Jugoslavijos ir serbų literatūroje. Taip pat Vukas Draškovićius ir rusinas akademikas Julianas Tamašas.

 

Kai kalbame apie Jugoslaviją, atskaitos tašku paprastai laikome vieną iš pasakojimo versijų – serbų arba kroatų, rečiau – mažesnių tautų – slovėnų, juodkalniečių ar makedonų. Kaip pasakojimas apie Jugoslaviją atrodo rusinų akimis? Ar juos taip pat veikia jugonostalgija?

Labai emocingai išgyvenau Jugoslavijos skilimą, dėl to net kentėjau. 9 dešimtmečio pabaigoje tarnavau Tito gvardijoje Belgrade. Tito kultas buvo gyvas, Jugoslavija egzistavo. Kariuomenėje turėjau draugų makedonų, albanų, juodkalniečių, slovakų, vengrų, bosnių, kroatų, serbų ir slovėnų. Buvau vienintelis rusinas dalinyje. Puiki gyvenimo mokykla, leidusi pamatyti to meto Jugoslavijos mentaliteto, išsilavinimo bei socialinės padėties skirtumus ir padėjusi įvertinti savo vietą šioje vertybių skalėje. Tarnaudamas iš tiesų pažinau Jugoslaviją. Vėliau, kai mano dalinys bombardavo Vukovarą, jaučiau gėdą. Jugoslavijos idealai buvo išmesti į šiukšlyną.

Tačiau tam tikra prasme jaučiu jugonostalgiją. Šį jausmą žadina 9 dešimtmečio Belgrado kultūrinis gyvenimas. Buvo leidžiami literatūriniai žurnalai „Književna reč“, „Književne novine“, „Književnost“, „Delo“, geros knygos, daug vertimų. Būtent tada susipažinau ne tik su serbų, bet ir slovėnų poetų (Edvardo Kocbeko, Danės Zajco, Tomažo Šalamuno), kroatų (Danielio Dragojevićiaus, Slavko Mihalićiaus, Ivano Slamnigo), bosnių (Izeto Sarajlićiaus, Stevano Tontićiaus), juodkalniečių (Jevremo Brkovićiaus), makedonų (Blažės Kones­kio) kūryba...

Belgradas iš tikrųjų buvo tikra kultūrinė metropolija. Vykdavo virtinės kultūros renginių. Diskusijos buvo ir atsainesnės, ir išmintingesnės. Daug naujų idėjų ir nuomonių. Šiandien kultūrinis gyvenimas merdi arba stipriai flirtuoja su nacionalistiniais režimais – tai aplinka, kuriai visų pirma labai trūksta elementaraus orumo. 

 

Tu irgi esi iš literatūros lauko: rašai knygas, kalbi apie jas. Kokia mūsų dienų literatūros užduotis?

Literatūros įtaka žmogui sunkiai išmatuojama, nes ir neskaitantys suvokia ją per pokalbius, patarles, nugirstas nuomones, nuostatas. Literatūra – viskas aplink, net jei jos nepastebime, negerbiame. Literatūra – tinkamiausia disciplina tiesai tirti žmogaus prigimtį. Grožinė literatūra geba iškelti sudėtingesnius moralės klausimus geriau nei bet koks diskursas, tiesiog pasitelkus įprastas gyvenimo istorijas.

Gandhi tikėjo: jei nueitume bent vieną mylią kito žmogaus batuose, tai trys ketvirtadaliai pasaulio problemų būtų išspręsta. Literatūra tam tikra prasme kviečia žengti tokį žingsnį. Negana to, literatūra puoselėja kalbą kaip svarbiausią žmogaus laisvės sergėtoją. Per gimtąją kalbą išreiškiame savo laisvę. Todėl kalbų nykimas kelia nerimą. Kaip dvikalbis rašytojas, puikiai žinau, kad ta pati mintis eina viena kryptimi viena kalba, o kita – kita kalba, taip atsiranda skirtingas turinys. Viena iš labai pavojingų šiuolaikinio pasaulio tendencijų – mūsų vaizduotės prisitaikymas prie anglų kalbos. Tai tiesiausias kelias į nuomonių vienybę, vadinasi, ir į laisvės apribojimą, skurdinantį pasaulio civilizaciją.

Isakas Baševis Zingeris manė, kad literatūra pirmiausia yra intelektualinė pramoga. Jorge Luisas Borgesas teigė, kad literatūra turėtų būti malonumas. Aš manau, kad svarbiausias literatūros tikslas – padėti kiekvienam susikurti sąmoningą asmenybę. Kuo sąmoningesni žmonės, tuo sveikesnė visuomenė.