Olegas Volkovas. Pakeleiviai: Vilnius–Venecija

Kasdien prasilenkiame su šimtais žmonių – keliskart daugiau už Dunbaro skaičių. Kaip lengva juos visus ignoruoti, žiūrėti kaip į nebylius kompiuterinio žaidimo personažus ir nepastebėti jų mažų keistenybių. „Pakeleiviai“ yra tęstinis projektas, kuriuo siekiama suprasti, kaip keičiamės patys, kai pradedame stebėti aplinkinius. Tekstas rašomas troleibusuose, autobusuose bei kitose visuomeninio transporto priemonėse.

 

Tomos Gudelytės nuotrauka
Tomos Gudelytės nuotrauka


Likus porai dienų iki atostogų, prieš visų vilniečių pasąmonėje ilgam įsirėžiantį vairuotojų streiką, važiuoju autobusu. Naiviai tikiuosi, kad streiko pavyks išvengti išskridus į miestą, kuriame nėra vairuotojų – tik valtininkai, gondolininkai ir kitokio plauko kapitonai. Mintyse dėliojant kelionės planus, autobuso gale uždainuoja vyras. Keli šalia stovintys paaug­liai pakomentuoja, kad ne pirmą kartą susiduria su šiuo dainiumi.

Nesuprantu žodžių, nė nesuprantu kalbos. Armėnų? Gruzinų? Girtoji lietuvių? Vokalas švarus, beveik operinis. Primena socialinius tinklus apskriejusį filmuką, kuriame operos solistas nustebina gondolininką įspūdingu bosu. Romantika, ne kitaip.

 

/ / /

Lėktuvas leidžiasi kišenės dydžio oro uoste, kuris aptarnauja išskirtinai žemų kainų oro linijas. Mūsų reisas pilnas ir pakankamai mišrus – yra ir keturias tašes vietoje dviejų leistinų prasinešti bandžiusi studentė, ir kultūros išsiilgę turistai su pasiskolintomis iš draugų „Lonely Planet“ knygomis, ir namo grįžtantys, į verslininkus panašūs italai. Lėktuvui nusileidus, niekas neploja.

Turbūt pirmą kartą man skrendant kažkur iš Lietuvos, neploja absoliučiai niekas. Nei studentė, nei turistai, nei stilingieji italai. Niekas. Jaučiuosi nusivylęs, nes jau buvau pasiruošęs vartyti akis ir kreiva mina linksminti savo bendrakeleivę.

Neskraidau taip dažnai, kad galėčiau aptarti besikeičiančias madas, bet galbūt kolektyviai nustojome ploti, nes pavargome nuo akių vartytojų ir internetinių snobų? Nes kaimietiška, nestilinga, nes Rytų Europa (atsiprašau, mes juk Šiaurės Europa, kaip galėjau pamiršti). Nes išties juk nieko ypatingo, kad pilotas pakėlė ir saugiai nuleido ant žemės 41 toną (čia be mūsų bagažo, už kurį mokėjome papildomai) sveriantį lėktuvą? Nevalia džiaugtis tokiais stebuklais, o jei ir džiaugiesi, tai tyliai, geriausia į popierinį maišelį, bet jų biudžetinės jau seniai nebedalina.

 

/ / /

Autobusas veža pro kaimus, miestelius ir priemiesčius, beveik visų namų langinės užtrenktos, nes žiema, šalta ir pakankamai nyku. Už mūsų draugų sėdinti grupelė dėlioja savo atostogų planus, depozito dydžius, AirBnB mokesčius ir kitus žemiškus reikalus. Kalba apie studijas, akademinį gyvenimą, užsienyje esančius draugus. Inteligentai. Juk kam, jei ne lietuviui inteligentui, pamačiusiam terasoje laikraštį skaitantį juodaodį, kiltų mintis ištarti: „Žiūrėkite, tikras italas. Turbūt vasara karšta buvo, tai nudegė.“

Ausys linksta taip, kad nebegirdžiu, ar po sąmojo aidi juokas.

 

/ / /

Prie vandens transporto ypatumų priprantame antrą dieną, keliauti kanalais tampa taip pat įprasta kaip 7 troleibusu Vilniuje. Įlipi, skaičiuoji stoteles, žiūri pro langą, išlipi.

Viename iš keltų sėdi pensinio amžiaus italas, pasipuošęs skrybėle su plunksna. Kalba garsiai, bet neįkyriai, ir net gerai nemokėdamas kalbos suprantu, kad jis vardija stoteles, pakomentuodamas kiekvieną. Ilgiau nei kokius 8 metus vilniečiais save laikantys atsimins močiutę su kailine kepure (kažkas vis verčia ekscentrikus dengti galvą), kuri ginčydavosi su stotelių pranešimais. „Kokia čia Kalvarijų, čia Dzeržinskio! Kita – Suvorovo – stotelė, ką jūs man čia aiškinat?“

Sklando gandai, kad močiučių buvo net ne viena, bet kelios, o toji, kurios aš neatsimenu, Karaliaus Mindaugo stotelę vadindavo prezidento Algirdo Brazausko stotele. Manoji nebūtų sau leidusi tokio anachronizmo.

„Savo“ močiutės nemačiau jau daug metų, bet tęsiu jos misiją siūlydamas susitikti prie „Vaikų pasaulio“ ar „Lietuvos“, taip tikrinu pašnekovų vilnietiškumo lygį. O ką tikrindavo toji močiutė?

 

/ / /

Plaukiame į salą, kurioje visi pastatai skirtingų spalvų, kad žvejai rūke galėtų rasti savo namus. Aišku, žvejų neliko, tik pensininkai ir vienas kitas skaitmeninis klajoklis, kuriam užtenka poros kvadratinių metrų nusimesti kuprinei ir greito interneto.

Atplaukėme kartu su grupe, kurioje išsiskiria du britai – pagyvenusi mama ir neaiškaus amžiaus sūnus. Keisti. Ne ekscentriškai keisti, bet tiesiog keisti, visos jų pastabos pasisuka nenuspėjama kryptimi. „O, koks rožinis namas, paskutinį kartą tokį mačiau „Daily Mail“ puslapiuose.“

Sūnus paklausė gidės, ar saloje yra šunų. Gidė pradėjo gražiai pasakoti, kaip vietiniai mėgsta gyvūnus, bet mama, neleidusi jai užbaigti minties, ėmė aikčioti, kaip dažnai Anglijoje šunys sugraužia vaikus.

 


/ / /

Antra ekskursija pėsčiomis per 4 dienas. Gido pasakojimas mintyse susipina su užvakarykštės gidės žodžiais: „Miestas pastatytas ant suakmenėjusių medinių sijų, kiekvienos aikštės viduryje būdavo po šulinį, niekam nerūpėjo tiltai, nes kiekvienas turėjo valtį.“ Įdomu.

Kaip ir kituose turuose už arbatpinigius, mūsų grupė mišri – yra ir pavienių keliautojų, ir porų. Vieniša mergina palydi kiekvieną paprasčiausią gido teiginį garsiu ir nuoširdžiu „vaaaaau“. Žinoma, dar pasako negalėjusi patikėti, kad Venecijoje nėra „Uber“, kad miestas kaip iš animė ir kad nesupranta, kodėl kanale išsimaudyti nusprendusiems miesto svečiams skiriamos tokios didelės baudos. Ji nėra gido favoritė, vadinasi, man mažiau konkurencijos.

 


/ / /

Skrydis namo, pusė veidų pažįstami iš skrydžio į Veneciją. Už mūsų sėdinti mergaitė, panaši į tas, kurias rodo per „Tūkstantmečio vaikus“ („Studijoje vienuolikmetė Gabija, apkeliavusi 30 šalių“) skundžiasi tėvui: „Kodėl mes visada skraidome „Ryanairu“? „Ryan­airas“ yra šūdas.“ Nusileidus streiko kamuojamame Vilniuje niekas neploja.


Olegas Volkovas – Vilniuje gyvenantis kūrybininkas ir tinklaraštininkas. Domisi kalba ir atmintimi.