Petro Cvirkos paminklo anatomija

Gytis Norvilas: „Priimti praeitį tokią, kokia buvo, ir jos nesigėdyti“

Poetas, „Literatūra ir menas“ vyr. redaktorius

 

Norime kaip redakcija labai aiškiai pasakyti: esame prieš Petro Cvirkos paminklo išbraukimą iš saugomų kultūros vertybių sąrašo ir prieš paminklo demontavimą. Nuomonių ir argumentų būta daug. Visgi esame už platesnį požiūrį. Jei pripažinsime, kad sovietmečiu visuomenė išgyveno tam tikrą neurozę, bus žengtas pirmas žingsnis jai įveikti – ligą reikia pripažinti ir priimti. Priimti praeitį tokią, kokia buvo, ir jos nesigėdyti. Tik taip tapsime brandesne visuomene. Vienareikšmiškai. Esame prieš norą butaforiškai gražintis, pudruotis, juolab trinti, griauti. Tas noras tik parodo, jog dar esame šlubi, dar esame menkai išsilavinę, riboti, mėginame prisitaikyti prie konjunktūros, politinių sprendimų, kurie, kaip matome ir šiuo atveju, stokoja kūrybiškumo, supratimo, kad visas paveldas (ir sovietinis) esame mes, kad jis gali pasitarnauti ir edukaciniais tikslais. Čia reikėtų paminėti ir puikų menininko Dainiaus Liškevičiaus sumanymą, kaip P. Cvirkos paminklą rekontekstualizuoti ir (ar) neutralizuoti. Deja, mums trūksta saviironijos, atstumo, kuris leistų blaiviai ir be iš ankstinių kaukių bei nusistatymų pasižiūrėti į save. Visa ši P. Cvirkos paminklo epopėja, be abejo, yra tas pats Žaliojo tilto, Lukiškių aikštės, Reformatų skvero tiuningavimo ir perrašymo naratyvas. Galime tik apgailestauti, kad šis pasakojimo siužetas jau seniai vienakryptis ir pernelyg nuspėjamas, o išraiškos priemonės plokščios kaip tušti postamentai. Tai prastos literatūros ženklai. Ir kas ją skaitys?

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Jūratė Visockaitė: „Cvirką suprantu kontekste“

Kino, teatro kritikė

 

Cvirką suprantu kontekste. O kontekstas platus ir kasdien dar plečiasi velniai žino kur. Vasaros pradžioje kažkuri kavinė Cvirkos skvere už krūmų nedrąsiai susistatė geltonus staliukus – tokios spalvos kaip „ant kampo“ anksčiausiai Vilniuje pražystanti forsicija.

Dabar, baigiantis vasarai, kareiviukai TV ekrane sako „Viens du trys!“ ir kelia koncertiną. Lietuviai atsitvers nuo gudų konclagerinėm vielom. Nuo, taip sakant, laiptinės kaimynų!

O kada šitą koncertiną pradėsim nuiminėti? Kada ir ką vietoj Cvirkos užsikelsim ant pjedestalo? Pas mus tvirtai stovi tik šimtamečiai karaliai, apie kurių kolaboravimą nieko nežinom.

Aiman, vienus afganus atsivežam, kitų ir kitokių nė už ką neįsileisim.

O kuo čia dėtas Cvirka? Ogi tuo, kad mokytis ir galvoti reikia visą gyvenimą.

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Nerijus Milerius: „Trindami sau nepalankius istorijos ženklus, imsime gyventi amžinajame dabar – belaikėje, patogioje, cukruotoje erdvėje“

Filosofas

 

Kiek pamenu iš vaikystės, niekada nemėgau Cvirkos skvero. Atstūmimo jausmą kėlė ne tik pats monumentas, bet ir tai, kad pats kalnas buvo paverstas ne gamtos oaze, bet monumentu. Taigi ne tik paminklas, bet ir įpaminklintas kalnas man atrodė kaip miestui abejingas svetimkūnis. Būtent dėl to šiam monumentui jokių šiltų jausmų nejaučiau nei tada, vaikystėje, nei dabar, kai paminklą ketinama nukelti. Kita vertus, nukelti galima, bet kas po to? Ar yra nors kiek detaliau įvardinta koncepcija, kas ten galėtų būti? Ar paminklas kolaboravusiam rašytojui nuimamas tik todėl, kad ši aikštė būtų paversta istorijai „neutralia“ vieta, ar vis dėlto ši aikštė turi perteikti bent kokį aiškesnį istorijos naratyvą? Ar nebus taip, kad, trindami sau nepalankius istorijos ženklus, imsime gyventi amžinajame dabar – belaikėje, patogioje, cukruotoje erdvėje be aštresnių istorijos kampų ir kataklizmų? Cvirkos paminklo man negaila, bet nenorėčiau gyventi tokiame dabar, kuris ne vertina artimiausią praeitį, bet jos akivaizdoje užsidengia akis ir užsikemša ausis.

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Toma Gudelytė: „Cvirkos dilema rodo, kad vis dar mėgstame puikuotis traumomis“

Publicistė, vertėja

 

Skubėdami susidoroti su sovietmečio paveldu viešosiose miestų erdvėse pamirštame viena: bet koks monumentalusis paveldas – antikinės šventyklos, viduramžių pilys, barokinės bažnyčios – ženklina savojo laikmečio hierarchinius galios santykius ir socialinės nelygybės struktūras. Probleminis yra toli gražu ne tik XX a. režimų kultūrinis paveldas, o urbanistinės erdvės kontrolė (šiuo atveju per amputaciją) – visų politinių jėgų lūkestis ir tikslas. Cvirkos dilema rodo, kad vis dar mėgstame puikuotis traumomis – ką jie mums padarė – ir amžinos aukos alibi, aplink kurį lipdome savo trapią tapatybę. Mūsų kolektyvinės svarbos sprendimus veikia istorinės nuoskaudos, jomis šiandien sumaniai žongliruoja aršėjantis nacionalizmas, auginantis primityvaus patriotinio meno garbstytojų gretas. Vis dėlto sprendimas nugriauti Cvirkos paminklą byloja ne tik apie nebrandų santykį su praeitimi, jis liudija ir deformuotą urbanistinės aplinkos suvokimą: kultūrinį miestų paveldą šiandien kapojame lengva ranka, panašiai kaip brandžius miestų medžius, plėsdami vienamatę betoninę tuštumą. Arba užstatydami verslui patrauklia beskonybe. Kapitalui nerūpi daugialypė istorinė atmintis ir laiko ženklai. Bet ar panašią amneziją gali sau leisti visuomenė, norinti sugyventi demokratijoje? 

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Skaidra Trilupaitytė: „Gyvybė“ nėra vaikiškos kopėčios ir smėlio dėžė plius treniruokliai“

Menotyrininkė, kritikė, kultūros politikos tyrinėtoja

Kadangi Cvirkos paminklui jau šį rudenį gali būti ate, įdomu, kas tam skverui bus toliau. Nelabai tikiu, kad prasidės kokie nors daugiabučių projektavimai, nors ilgoje laiko atkarpoje niekas negali būti garantuotas dėl nieko. Bet labai tikiu, kad pasipils siūlymų skverą atnaujinti ir sutvarkyti. Šitas sutvarkymo imperatyvas man kelia nerimą ir ne dėl to, kad labai blogai būtų kažką tvarkyti, šluoti, taisyti ar atnaujinti, bet kaip tik dėl to, kad pastaruoju metu skverų tvarkymai reiškia būtent radikalius gana grubius perdirbinėjimus. Net ne taip svarbu, kokios vertingosios šios vietos savybės bus nustatytos ir kaip vertinimo taryba pasiūlys išsaugoti atskirus elementus (pasak Vidmanto Bezaro, dar antradienio pavakarę (rugpjūčio 24 d., – red. past.) vertinimo taryba, jau išbraukusi iš sąrašų Cvirką, vis dar apie tai aiškinosi ir diskutavo). Baisiau dėl to, kad, net ir įvertinus kokius nors elementus kaip saugotinus, bus skelbiami sutvarkymo idėjų konkursai, kurie pasibaigs projektavimo sąlygų kūrimu ir (vėlesniais etapais) rangovų parinkimu, viešaisiais (projektų) pirkimais, sąmatų derinimu. Į šitą vėlesnę stadiją dabar, aišku, nėra reikalo gilintis, užtenka bent minimaliai pasigilinti į tai, kas paprastai vyksta iš tiesų. Šviežias pavyzdys – Reformatų skvero sutvarkymo procesas – prieš akis. Taigi, spėju, bus greičiausiai šiek tiek apklausų, tada kūrybinių workshopų įdarbinant menininkus, na toks kaip ir idėjų konkursas. Vėl šiek tiek apklausų, įsiklausymo ir šiek tiek neįsiklausymo, gal net protesto. Tada jau ir naujų plytelių užsakovai, ko gero, kvėpuos į nugarą, nes „spaudžia laikas“, o diskusijos „pernelyg užsitęsė“. Trumpai kalbant, Reformatų skvero rezultatas yra geriausia, kas išėjo po visų padiskutavimų su visuomene. Tai toks naujausias viešųjų miesto erdvių strategavimo pavyzdys. Priminsiu, kad dar neseniai Vilniaus centrinėje aikštėje buvo tiesiog šiaip, „dėl kompozicijos“ pjaunamos brandžios liepos, susirūpinusią visuomenę pasiuntus ant trijų raidžių, ir niekas už tai neliko atsakingas (Lukiškių aikštė). Eilėje, lūkuriuoja ir Žemaitės skveras – visuomenės apklausa siekiama išsiaiškinti, kaip tą skverą „įdarbinti“. Miesto valdžia įsivaizduoja, kad reikia sukurti šurmulį, tada bet koks skveras bus „gyvas“, nes kitaip erdvė greičiausiai „nesutvarkyta“, gal net „apleista“. Tai va, labai norisi, kad kuo greičiau sostinėje baigtųsi tas etapas, kai viešųjų erdvių planuotojai jaučia nenumaldomą poreikį trinkelizuoti, išbarokizuoti ir kitaip „įdarbinti“ žaliąsias erdves. Būtų puiku, kad net ir apklausose atsirastų punktas, kuris skambėtų maždaug taip: „Sutaisyti aplūžusius suoliukus ir palikti ramybėje.“ Geriau pagalvojus, ta „gyvybė“ nėra vaikiškos kopėčios ir smėlio dėžė plius treniruokliai ir visi kiti veiklumo atributai. Ir nereikia visur kišti „meninių transformacijų“, „unikalių akcentų“ ar objektų iš itin šiuolaikiškų nepatvarių medžiagų. Mačiau, kad jau ir lietuviškame feisbuke ne vienas dalinosi, pvz., Pritzkerio architektūros premijos laimėtojų „Lacaton ir Vassal“ puikiu skvero pasiūlymu („Place Léon Aucoc“). Kai architektams buvo užsakyta pertvarkyti mažutę aikštę Bordo mieste, jie tiesiog pasikalbėjo su vietiniais žmonėmis, kurie ten ant suolelių sėdi... ir pamatė, kad nieko nereikia, gal tik prižiūrėti erdvę, retsykiais tą aikštę valyti, pakeisti žvyrą. Dėmesio skirti liepoms. Va toks tas pasaulyje išgarsėjęs projektas.

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija

 

Petro Cvirkos paminklo anatomija
Petro Cvirkos paminklas (skulptorius Juozas Mikėnas). 2016 m. balandis, Gyčio Norvilo nuotraukos

Draugai