1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

Nepasigendu nieko, nes didelių lūkesčių neturiu. Nūdienos mene kiekvienas gali rasti sau ko tik širdis geidžia, o jeigu neranda, yra ir nebenūdienos menas. Pats pastaraisiais metais ir linkstu į tuos dalykus, kurie sukurti šiek tiek anksčiau. Mėgėjiškai žiūrėdamas į viduramžių tapybą randu ten mane traukiančios interpretavimo laisvės. Gal todėl, kad neišmanau kontekstų ir žiūriu veršiuko akimis, gal todėl, kad šiuolaikinis menas neišvengiamai tuos kontekstus – politinius, visuomeninius ar paties kūrėjo labai asmeninius – tiesiog bruka ir dažnai ant jų tesilaiko. O perprasti senojo meno kontekstus reikia daug darbo ir kadangi jo nedirbu, turiu puikios medžiagos, kuri išlaisvina fantaziją. Kompozicija atrodo įžūli, spalvos nematytos, o religiniai siužetai šiandienos kontekste atrodo kaip neįtikėtina drąsa. Tos problemos, kurias kelia šiuolaikiniai rašytojai, man neretai atrodo kaip senstelėjusios aktualijos. Pats sau aiškinu tai tuo, kad senstu (sykiu su aktualijomis). Šiuo metu įdomiausia skaityti nebešiuolaikinę lietuvių literatūrą, t. y. bent jau minimaliai senstelėjusią, sukurtą prieš 25-erius ir daugiau metų. Užsideda tam tikra laiko patina, savaime sukurianti daugiau skaitymo klaustukų. Ir vienas įdomiausių – stebėti, kaip keičiasi tai, kas sudaro tą šiuolaikiškumą. Šiuolaikiškumo istorija. Vartai seną periodiką ir matai buvusius lūkesčius, atradimus, naivias iliuzijas, kurios turėjo išsipildyti literatūroje ir gyvenime, ir kadangi žinai, kur link viskas paskui pasuko, apima tokia melancholija palinkus virš dulkėtų „Jaunimo gretų", „Literatūros ir meno", „Genio", „Švyturio" komplektų.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Tolstojaus „Ana Karenina". Rimtai. Ir empatiški psichologiniai paveikslai, ir visuomenės kontekstas, ir mažesnių bend­ruomenių įpročiai, stereotipai, ir drama, ir ironija, ir viskas, ko tik gali pageidauti iš geros prozos.

Sukrėtimai ištinka vis rečiau. Atrodo, kad viskas, kas formavo skonį, meno supratimą, jau nutiko. Paauglystė, kai sproginėjai nuo kas antro teksto, deja, nebesugrąžinama. Todėl dabar be įtampos ir kompleksų vaikštau po tradicinius muziejus ir ramiai apeinu naujausio meno parodas. Daugiausia laiko pernai ir užpernai praleidau „Gemäldegalerie" Berlyne ir Orsė muziejuje Paryžiuje. Esant progai, visada ten grįžčiau. Žiūriu į Gustave'o Caillebotte'o paveikslą „Parketo skutėjai" (1875) ir matau kažkada buvusią savo estetinę programą. Tik tuomet, kai buvo svarbu kurti savo, šito paveikslo aš nebuvau matęs.

Vasarą patiko važiuoti į Žemaitkiemį ir dideliam kluone klausytis alžyriečių ir prancūzų grupės „Koum Tara", o žiemą įsijungti LRT televiziją ir žiūrėti filmus be reklamų.

Giedrės Kazlauskaitės „Meninos" ir Mindaugo Nastaravičiaus „Mo" – poezijos knygos, apie kurias vis dar tebegalvoju, nors perskaičiau senokai. Mikalojaus Vilučio „Sriubą" nusipirkau, nes irgi, regis, reikės ne kartą pavartyti.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Tai jau tikrai, meno gamyba verda kunkuliuoja, pyška poš­ka. Dar pridėkim ir įvairiausių premijų, antipremijų gausą, kurios dažniausiai dalijamos rutininiu ritmu. O pagalvojus apie Nacionalinę kultūros ir meno premiją, ilgas sąrašas rašytojų, kuriuos gėdingai pamiršo įvertinti, mintyse kažkodėl neiškyla. Nepasakyčiau, kad mano ausis būtų išūžę dėmesio stokos iškankintų kolegų balsai, arba aš nesuprantu, ko klausiate. Ar nevertina kolegos, ar trūksta valstybės dėmesio, ar kultūra neįdomi masinei žiniasklaidai?.. Dėl pastarosios turbūt paprasčiausia: yra tam tikrų triukų, kaip ten patekti, kas nori, gali nesunkiai mėginti ir visai gali būti, kad pavyks. Politikų požiūris į kultūrą greitai nesikeis, nes naujų žmonių nematyti. Daugumai politikų kultūra yra tai, kas turėtų būti gražu, bet tikrai nenaudinga. Kadangi šiuolaikinis menas jiems greičiausiai dar ir negražus, tai kokio nors dėmesio tikėtis būtų naivu. O poetas ar smuikininkas – ne mokytojas. Jeigu jie mėnesį ar pusę metų nieko nekurs, politikai to greičiausiai nė nesužinos. Mokytojai gali vieną dieną nenueiti į darbą ir į tai nereaguoti jau bus sunku. Kadangi su mūsų valdžia reikalai gali būti išsiaiškinti tik tokia sopraniška kalba, dėmesio norintys kultūros žmonės turėtų pagalvoti, už kurios silpnos vietos galima juos paimti. Tie, kas tiki, kad galima ką nors pakeisti. Nes visa kultūra (turbūt ir jos vadyba taip pat) kuriama iš įsitikinimo, kad tai turi būti padaryta, kad aš pats tai galiu, kad man tai yra svarbu. Ir puoselėji tą asmeninį tikėjimą, kol jis turi valios tęstis.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?

Kultūros institucijos yra sukuriamos, jose dirba daugmaž tie patys kultūros žmonės. Pastebėjau, kad skirtingų kartų tas santykis suvokiamas labai skirtingai. Nemažai vyresniųjų apskritai mano, kad kreiptis kur nors paramos yra kone išmaldos prašymas, o net ir tie, kurie leistų sau tokį pažeminimą, niekaip neperžengtų paraiškos anketos užpildymo barjero. Jie neretai mano, kad institucijos, pvz., Rašytojų sąjunga, kaip ir anksčiau kad buvo, yra tokia mama, kuri žino visas tavo bėdas, vieno tavęs niekada nepaliks. Bet laikai pasikeitė. Jauniesiems keistas toks personifikuotos globos lūkestis ir projektai jiems kur kas suprantamesnė praktika.

Yra teikiamų projektų, kurie orientuoti į konjunktūrą, yra ir tokių, kurie tikrai galėtų užpildyti tuščias vietas kultūriniame gyvenime. Juos vertina ne politikai, o kūrybinių organizacijų deleguoti žmonės. Tad viskas priklauso nuo mūsų pačių.

Jau kalbėjom apie dėmesio trūkumą, tad ar gali dėmesio kultūrai nerodančios institucijos ją kaip nors rimčiau veikti? Apie kultūrą jos išgirsta, kai nutinka koks skandalas, gal net iki Briuselio nueinantis. Tuo dėmesys ir baigiasi. Tad menas gali ganytis po atviras plynes, nes šėryklos tuščios. Net labai norint, sunku surasti, kam būtų galima oriai parsiduoti. Tad tarkime, kad finansavimo trūkumas yra laisvės kaina. Iš vargo tokie paguodžiantys pamąstymai, bet yra kaip yra.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!" –­ tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Gali skambėti pakiliai, bet kažkodėl neretai pagalvoju, kad smagu, jog išvis turime tiek knygų, knygų mugės šurmuliuoja (kaipgi be šio epinio veiksmažodžio!), rašytojai verčiami ir kviečiami į užsienio festivalius, muges. Žmonės skaito netgi poeziją, girdėjau apie kartojamus jaunų poetų knygų tiražus. Viskas galėtų būti dar ir geriau, bet galėtų būti ir blogiau. Va, ir Litmenis porą metų gerėja. Taip ir toliau!

Pranašauti nepranašausiu. Visa tai, kas galėtų būti, todėl ir yra galimybė, kad to dar nėra. Nėra. Kai kas nors nutiks, tai ir bus, bet bus tikrai kitaip, negu kad galimybės žadėjo ir viliojo. O kol kas nieko nėra. Ypač nuojautų.