Sergejus Ivanovas: „Tavo dievaitis gali būti ir geras automechanikas“

x Jūratė Visockaitė

 

Aktorių armija Lietuvoje didelė. Tokia pat didelė ji buvo ir smetoniniais, ir sovietiniais laikais. Ir kas juos neša į tą galerą? Juk generolais tampa ne visi pašauktieji – tiktai likimo išrinktieji.
Bet staiga toje armijoje imi įžiūrėti šaunų kareivį – taip, taip, ir kareivę, karę! – atrodo, užtenka sprigtelėjimo, ir jie šaus į žvaigždes. Arba iki galo tiesiog ištikimai tarnaus savo priesaikai ir pašaukimui. (Susidariau ateičiai sąrašėlį tokių aktorių.)

Aktorius Sergejus Ivanovas (g. 1980 m. Marijampolėje) 20 metų kariauja Jaunimo teatre, ir ne tik. Su keistuoliais kolegomis prieš 10 metų sulipdė muzikos grupę „Solo Ansamblis“, ir nūnai ši stilinga šaunioji ketveriukė vartosi šlovės apogėjuje (hm, vartosi savotiškai, prietemoje ir kažin kokiose olose, savęs akivaizdžiai nedemonstruoja). Dar „Solo“ būgnininkas Sergejus žino, kas yra darbas seriale, animacijos ir užsienio filmo įgarsinimas. O dar laukia karantino pabaigos ir savojo „Austerlico“ Jaunimo teatre. Oi, sulauks!..

 


Rasos Kuzmauskaitės nuotrauka.

 

Kokios muzikos dabar klausotės, kokią mėgstate? Sako, nūdienos žmonės susipažįsta ir ima draugauti pagal atsakymą į šitą klausimą. Aš kelias dienas rytais, ypač kai dirbu prie kompiuterio, klausausi juodos basakojės – Cesários Évoros.

Mano muzikos takelis kiekvieną dieną skirtingas. Kai tik turiu laisvą valandėlę, o pastaruoju metu tos valandėlės pavirto į valandas, lendu į internetinius muzikos portalus ir knisuosi ieškodamas dar negirdėtos, neatrastos sau muzikos. Dažniausiai, žinoma, ji būna šokiams skirta, nes su grupės nariais turim tokią muzikos selekcijų rubriką #solodiskoteka, kurią kiekvieną savaitę transliuojam „Solo Ansamblio“ feisbuko ir instagramo paskyrose su nuorodomis į jutubo ir spotifajaus kanalus. O kadais, kai dar buvo galima žmonėms būriuotis, savo muzikines selekcijas pristatydavom gyvai, stovėdami prie didžėjaus pulto. Tikiuosi, greitai vėl galėsim tai daryt.
O šiaip kasdienis garso takelis priklauso nuo nuotaikos ir žmonos pageidavimų. Labai platus žanrų spektras: nuo klasikos iki pankroko. Na, bet aišku, didžioji dalis muzikos yra dark cold synth wave ir postpunk stiliai.

 

„Solo Ansamblis“ – valio! – išgelbėjo keturis teatro artistus nuo žiauraus teatro keliamos melancholijos (bet ji vis tiek atsispindi „Solo“ muzikoje). Kuo dar gali gelbėtis nūdienio teatro vergai nužemintieji? Kur jiems dėtis? Jei staiga „Solo“ dingtų... hm, pagalvojau, kad artistai, ypač vyrukai, tikrai tikrai galėtų eiti į mokyklas, kaip mokiniai apsidžiaugtų, kaip mokslo procesas pagyvėtų...

Taip, muzika iš pradžių buvo kaip gera užklasinė veikla po teatro repeticijų ir spektaklių, bet ilgainiui šios dvi veiklos pasidarė vienodai svarbios ir reikalaujančios tokios pačios energijos, kūrybingumo, techninių žinių ir daugybės kitų dalykų, reikalingų tiek teatro, tiek muzikinėj scenoj. Todėl kartais reikia ir nuo to atsitraukt, kad galėtum naujai pamatyt ir išanalizuot savo darbus, išgirst jau įrašytas dainas arba tik jų eskizus. Atsitraukiam kiekvienas skirtingai: Vytautas žaisdamas skvošą, Jonas ir Giedrius žvejodami, aš kartais prisijungiu prie jų, bet pastaruoju metu esu apsėstas lauko teniso. Ketvirtus metus reguliariai treniruojuosi ir po truputį pradedu jaust šio žaidimo malonumą, o iki šiol buvo ir vis dar yra labiau kančia, nes tai žiauriai sunkiai įvaldoma sporto šaka. Bet valia ir užsispyrimas daro savo. Na, ir, aišku, didžioji mano aistra – mušamieji. Kasdien prisėdu pasitreniruot. Žodžiu, veiklų yra, tik reikia drąsiai bandyti ir už kurios nors užkibsi.
Jeigu „Solo“ dingtų – to labai nenorėčiau, – manau, tikrai iš nuobodulio nepražūčiau. O dėl mokyklų nežinau, kol kas neužčiuopiu savy pedagogo gijos.

 

„Solo Ansamblio“ (G. Kiela, V. Leistrumas, J. Šarkus ir jūs) pasirinkimas – atvirkštinis nei dramos teatro scenoje, – būti prietemoje, mažai judėti, nevaidinti, t. y. siekti rezultato visai iš kitos pusės. (Tiesa, tekstams – lietuviškiems ir labai nedurniems, literatūriškiems – vieta paliekama kaip ir dramoje.) Kur jums pačiam nuskyla daugiau satisfakcijos, egoistinio pasitenkinimo, kontakto? Pirmoje ar antroje scenoje po spektaklio, koncerto?

Taip, dramos ir muzikos scenų skirtumai milžiniški, bet jeigu pavyksta gerai suvaidint spektaklį ar sugrot koncertą, jausmas būna panašus. Ir atvirkščias, jeigu ir ten, ir ten kas nors nepasiseka. Žinoma, koncerte mus stebi tūkstantinė auditorija (dukart daugiau nei spektaklį), todėl grįžtamoji reakcija gerokai stipresnė ir paveikesnė, bet po gerai praėjusio spektaklio ir 60-ies žiūrovų patenkinti veidai džiugina ne mažiau.

 

Ar „Solo Ansamblyje“, kaip teigiama pavadinime, iš tiesų visi keturi muzikuojate solo? Patiko kaži kurio iš jūsų atsakymas viename interviu, kad muziką ištampote... Grojate jau 10 metų. Kokie aktorinį baigusių muzikantų privalumai ir trūkumai lyginant su grynais muzikantais?

Pavadinimas liko nuo tada, kai kiekvienas grupės narys turėjo savo atskirą numerį – dainą, o dabar kiek­vieno funkcijos, užduotys grupėj labai aiškios. Tokio itin išreikšto solavimo kaip ir nebėra, pasikeitė ir muzikos stilius, bet pavadinimą nusprendėm palikt, nes turi kažin ką maloniai šizofreniška...
Tiesą sakant, nežinau, kokie pranašumai ar minusai. Na taip, galbūt negalėčiau be repeticijų iškart sugroti džiazo kūrinio, tai turbūt padarytų tikras muzikantas, bet jeigu sugebam sudėlioti dainą taip, kad jos būtų įmanoma klausytis ir net ją pamėgt, manau, visi koziriai mūsų rankose. Lygiai kaip puikiausi muzikantai gali sugrot įmantriausias muzikines figūras, solo partijas, bet taip ir neatrast kodo dainai atrakinti. Šioj vietoj teorija yra bejėgė. Tai labiau jausmo, skonio ir saiko dalykas.

 

Bet ar esate grojęs, uždainavęs dramos scenoje? Ar vaidinęs greta kokio nors ansamblio? Atrodo, ne. Man gaila, kad į dramos sceną itin retai (dėl finansų, matyt) režisierius įsuka gyvą muziką. Juk žiūrovui tuomet adrenalinas padidėtų, ir sunkią spektaklio formulę jis lengviau išspręstų.

Ne per daug, bet esu. Buvo V. Bareikio spektaklis „Geras žmogus iš Sezuano“ pagal B. Brechtą, ten turėjau porą nemažų vokalinių partijų kartu su gyvai spektaklyje grojusiais profesionaliais muzikantais. Keliuose spektakliuose vaikams taip pat esu leidęs iš savęs sutartą su kompozitoriumi natą. Tačiau dar niekada nesu dalyvavęs spektaklyje, kuriame reikėtų pačiam gyvai groti. Viskam savas laikas, kaip sakoma. Dėl gyvo muzikos atlikimo dramos scenoje visiškai sutinku – būtų gerokai įdomiau žiūrovui, bet daugiau ar mažiau visada viskas priklauso nuo režisieriaus sprendimo ir nuo spektaklyje vaidinančių aktorių gebėjimo valdyti vieną ar kitą instrumentą.

 

Pasigirsiu: Jaunimo teatro scenoje seniai jus pamačiau... Va, prašau, rašiau apie jūsų Petią Trofimovą „Vyšnių sode“ (2014): „Trofimovas, studentas – Sergejus Ivanovas. Amžino studento Petios vaidmuo parašytas tarsi specialiai Ivanovui. Be abejo, jis galėjo vaidinti ir visus kitus šios pjesės vyriškus vaidmenis (įskaitant ir moteriškąjį Šarlotos). Čechoviškas aktorius. Bravo!“ Ir apie Makbetą „Ledi Makbet“ (2011): „V. Kuodytės Makbet dvasiškai vyresnė už Makbetą, ji iš pradžių yra šito vaikelio motina, glaudžianti jo pliką galvelę, šaižiu balsu sutvirtinanti jo padrikas mintis, guminiais aulais šokuojanti per kraują. Tiesiog įstabus pirmojo veiksmo finalas – mirgančiame kino kadre trūkčiojančia eisena žengia nauja karalių pora. (...) S. Ivanovo Makbetas, kaip ir kiti Škotijos tanai, segi juodą klostuotą sijoną. Jaunam aktoriui pavyksta apčiuopiamai perteikti vyro persikeitimą, jauniklio vyriškėjimo metamorfozę. Prisirišęs prie žmonos-motinos, jis vis stiebiasi link jos, susilygina su ja ir pasiekia tą ribą, kai jausmai bunka ir teišsprūsta: „Numirt ji ir paskui galėjo.“
Minėtų A. Latėno režisuotų spektaklių jau nebėra tarp gyvųjų... Dabar, kaip pateikia teatras, S. Ivanovas vaidina spektakliuose „Vienos miško pasakos“, „Broliai Liūtaširdžiai“ „Cinkas (Zn)“, „Apie baimes“, „Bėgikas“. Šiuose scenos opusuose (net kitų kritikų girtose „Pasakose“) iš esmės džiūgavau tik dėl Ivanovo, hm, profesionalumo. Kai spektaklis išeina, na, ne itin tobulas, ką sau sako ir kiekvieną kartą prieš eidamas į sceną galvoja atlikėjas?

Ačiū už gerą žodį vertinant mano vaidmenis. Labai malonu, kai žiūrovai, kritikai pamato tuos sunkiai įžiūrimus aktorinius niuansus, nes dažnai atrodo, kad vaidindamas vis kaži ko nepadarau, pasirodo, viskas puikiausiai persiduoda žiūrovams.
Labai mėgau Petios Trofimovo vaidmenį. Jo jaut­rumas aplinkai, nedrąsa bendraujant su jauna panele – pažįstama ir itin patrauklu. Kita vertus, jis pavojingai nenuspėjamas. Jeigu toks herojus vystytųsi toliau, manau, galėtų tapt tos milžiniškos šalies, kurioje vyksta siužetas, diktatoriumi. Arba, susituokęs su Ania, uždarytų ją į rūsį ir imtų daryt kokius nors mokslinius eksperimentus... Nors pažvelgęs į Petią niekad to nepasakytum. Tai va tokios jo galimybės mane, kaip aktorių, ir traukė.
Makbetas – visų pirma žmogus, o ne despotas. Jo išeities ieškojimas po visų padarytų ar tik planuojamų daryt darbelių – įdomiausias. Bet aš čia nieko nauja nepasakysiu, ko skaitytojai ar žiūrovai patys nežinotų. Man tai pats sudėtingiausias iki šiol vaidintas spektaklis. Niekada jo nelaukdavau. Artėjantis vakaras būdavo didelis iššūkis. Ir didelis palengvėjimas, kai grimerinėje nusivilkdavau šlapius nuo praikaito rūbus. Esu be galo dėkingas savo dėstytojui ir spektaklio režisieriui A. Latėnui už galimybę nusiskandinti šio nesuvaidinamo personažo pasąmonėje, išbandyti ir patobulinti aktorystę.
Mano galva, dar nesu vaidinęs nė vienam tobulam spektakly ir nelabai tikiu, kad kada nors taip atsitiks. Na, nebent, kai jau girdėsiu angelų chorą, bet ir tada, įtariu, būsiu pamiršęs tekstą. Žinokit, prieš išeidamas į sceną niekada nieko sau nesakau. Tiesiog susikaupiu, pasikartoju tekstą, pasižiūriu, ar rūbai tvarkingai susagstyti, ir pirmyn. Stengiuos maksimaliai atsipalaiduot ir maloniai, kūrybiškai su partneriais praleist sceninį laiką.

 

Neiškęsiu nepaklausus atskirai apie E. Nekrošiaus „Cinką“ – mano galva, nugesintą S. Aleksijevič dramą. Buvau premjeroje. Galbūt dabar kas nors pasikeitė – akcentai aiškiau susidėliojo?

Taip, tiesa, pastarieji rodyti spektakliai įgavo naujos kokybės. Laikui bėgant, visi po truputį išsišifravom režisieriaus kodus, supratom, ką jis viena ar kita mizan­scena nori pasakyt, ką reiškia vienas ar kitas veiksmas ar garsas. Todėl dabar spektaklis įgavo tvirtesnį pagrindą, o mes – daugiau pasitikėjimo tiek savimi, tiek pačiu spektakliu. Deja, tai buvo vienintelis mano susitikimas su šiuo be galo įdomios fantazijos režisierium.

 

Kiek nepadorus klausimas: manau, aktoriai kaupia ir vėliau naudojasi galbūt tiesiog gatvėje sutiktų žmonių veidais, kaukėmis, mimika, judesiais, kalba. Ar teko sąmoningai kuo nors kūrybiškai pasinaudoti? Kuo dar konkrečiai, be savo fantazijos ir panašių nenusakomų dalykų, gali maitintis aktorius?

Niekada nedariau „copy“ ir „paste“ veiksmo, nes nebūtų tikslu kuriant vieną ar kitą charakterį. Vaidmenį labiau dėlioju kaip mozaiką: iš kažkur nusižiūrėta eisena, iš kažkur – kalbos tonas, iš kažkur – mąstymas ir t. t. O aktorių gali maitinti viskas, su kuo jis susiduria savo gyvenime. Mitybos amplitudė labai plati: nuo religijos, įvairiausių menų, politikos, gamtos iki paprasčiausios buities. Visur gali rast atsakymą į tuo metu kankinantį klausimą, gauti peno, pajusti stumtelėjimą.

 

Iš jūsų atsakymų (o ir iš jūsų vaidmenų) suprantu, kad nesate tipiškas beprotis savigrauža ir nervų kamuolys artistas. Racionaliai „sagas susisagstote“. Kad man taptų dar aiškiau, gal pasakysit kelis vardus kolegų – savų ar svetimų, – kurių darbai jus absoliučiai patenkino ar apie juos net pagalvojote: „Ooo, koks tu, aš taip negalėčiau!“

Žinokit, neturiu vadinamųjų dievaičių. Pasauly yra neįtikėtina daugybė genialių savo srities išmanytojų ir aš jais tyliai žaviuosi. Jie gali būti NASA mokslininkai, mėgstamų grupių muzikantai, kino aktoriai, stand up komikai ar automechanikas, kuris keliais judesiais sutvarko tavo automobilį, nors tu jau manei, kad reikės į laužą priduot.

 

Kokie jūsų kūrybiniai planai dramos ir koncertinėje scenoje – ir leiskime sau pono Viruso priespaudoje pasvajoti – būtinai maksimalūs, nekuklūs, juokingi ir rimti (kiną dar turint galvoje)?

Dabar vienintelis noras, kad greičiau pasibaigtų ar labai sušvelnėtų epidemija ir žmonija galėtų grįžt į bent kiek įprastesnes vėžes. Labai noriu grįžt į repeticijas teatre – su lenkų režisieriumi Kristianu Lupa pradėjom statyti spektaklį pagal vokiečių rašytojo W. G. Sebaldo romaną „Austerlicas“. Viliamės, kad vasarą galėsim atnaujint darbus ir rudeniop kaip nors prisistatyt žiūrovui. Lygiai taip pat nutrūko muzikiniai planai. Su grupe rengėm didžiulį naujo albumo „Olos“ pristatymo koncertą. Gaila, nespėjom pasirodyt, bet planai niekur nedingo, tikėjimas, kad greit galėsim pasisveikint su gerbėjais tik didėja.
Kinas – sena mano svajonė, tik kol kas mums nepavyksta rimčiau susibičiuliaut, bet niekada nenustoju apie jį galvot ir, tikiu, vis tiek ateis diena, kai dažniau girdėsiu kino pliauškės klaksėjimą.

 

Solo Ansamblis. „Olos“:

Draugai