Prozininkas, literatūrologas Vytautas Martinkus: „Baisus yra nuo savęs besislepiantis žmogus“

1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

Arnoldo Baryso nuotrauka

Nieko nepasigendu. Ir juokaudamas, ir rimtai sakau. Nelabai galiu pasigesti to, ko nebuvo, nėra ir negali būti. O su tuo, kas jau buvo, yra ar, tikėtina, bus, esu įpratęs draugiškai sveikintis, nors daug ko man nereikia, tiesiog – per daug. Domiuosi Lietuvos meno istorija, ji nėra tokia jau trumpa, kaip kartais pasakome, džiaugiuosi čia ir dabar matomais literatūros, dailės, teatro ar muzikos veidais. Suvokiu, kad mano vaizduotė per uždara ir kitaip per silpna, kad įžvelgtų ir būsimas, rytdienos, meno formas. Nesu aiškiaregys.

O dėl lūkesčių, tai jie man prie širdies. Jų turiu. Pirmiausia juos sieju su savo asmeninėmis viltimis, tegu ir kukliomis, su savais tikslais, mėginimais ką nors dar parašyti, perskaityti, suvokti, pajausti ir t. t. Esu linkęs savo lūkesčius vadinti vertinimais, vertybėmis ir pan. Taigi nesidairau laukdamas, o kažką veikiu. Nesvarbu, kad kasdien vis mažiau. Metai ne tie, bet įpročiai išlieka. Tiesa, asmeninis gyvenimas taip pasisuko, kad kurį laiką daugiau domėjausi literatūros filosofija ir teorijomis nei literatūra. Tiesa, kritiku netapau, nors ir parašiau vieną kitą recenziją. Tai nekeičia bendros mano laikysenos: visa, kas yra, ką jau turiu, galiu ar net privalau sujungti su tuo, kas randasi per laukimą, tikslų įgyvendinimą.

Galėčiau sakyti, kad visą (ne tik Lietuvos) meną matau kaip didelį savo lūkesčių lauką. Jis nedaug, bet keičiasi su manimi. Jame daugėja galimybių, bet mažėja gundymų – kaip viską, ką akys mato, pamatyti, patirti. Tenka imti kreidelę ir brėžti aplink save ratą. Aišku, dėl savęs, o ne kitiems nuo savęs atgrasyti.

Nežinau, ar iš to, ką pasakiau, išaiškėjo, kad savo (pavadinkim – formų) įvairove, atvirumu šiandienos Lietuvos menas jau pranoksta mano konkrečius lūkesčius. Bet ne tuos, kurie vaizduotėje besisuka, tik mano vieno tematomi.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Daro įspūdį ambicijos. Lietuvai jų verkiant reikia. Ir tebe­trūksta. Esu nesyk viešai prasitaręs, kad, mano akimis, Petro Dirgėlos „Karalystė", kaip naujausios mūsų literatūros fenomenas, tebėra niekieno pralenkta. Ir dar ilgai lauksime kito autoriaus, kuris užsimotų rašyti ir parašytų ką nors panašaus. Vincas Krėvė turėjo panašių (didelių) ambicijų, kai ėmėsi „Dangaus ir žemės sūnų", bet romano nebaigė. Dirgėlai dangus maloningesnis: romanas baigtas, dar parašyta, stalčiuje yra naujų rankraščių. Vladas Kalvaitis su „Sustiprinto režimo baraku" irgi man pasirodė labai ambicingas, bet tikrai jo knygos sėkmei kiša koją nesuvaldyta bendroji kūrinio struktūra. Gal neatsirado redaktoriaus, gebančio pamatyti tekstą iš paukš­čio skrydžio. Tegu neįsižeidžia poetai, išgirdę, kad tarp jų tokią aukštą ambiciją dar rečiau tepastebiu. Gal poezijoje mūsų laikais kūrybinė energija išskaidoma į daugelį knygų, eilėraščių, kūrinių aibę. Gal poezijoje taip visada. Po aukso smiltelę rankiojama.

Tai nereiškia, kad įsimenu tik ambicingiausius, daugiausiai kūrybinės energijos, laiko ir kitokių sąnaudų pareikalavusius kūrinius. Tokie pribloškia, anot Jūsų, gal sukrečia, bet ir neleidžia jų kaip reikiant išvysti, pajausti. O džiuginti gali ir ekspromtas, ir eskizas, ir tobula miniatiūra. Štai trumputė Vido Morkūno novelė „Mirtis", jau gana seniai perskaityta „Metuose", tebestovi akyse.

Meno rūšis, žanras daug reiškia, kai kalbame apie įsimintus, giliau įstrigusius kūrinius. „Tarpdisciplininiai" menai tarsi lengviau įsimena. O ir teatras geba sujungti daugiareikšmius sluoksnius – metaforomis virtusias scenas, idėjas, aktorių individualybę, todėl negali sakyti, kad net paprastas, eilinis spektaklis neturi ambicingumo. O ką jau sakyti apie talentingo režisieriaus ir jo suburtos menininkų komandos ambicijas! Tad – apie laukimą. Kažkada labai laukdavau Miltinio režisuotų spektaklių. Dabar panašiai pasiilgstu Eimunto Nekrošiaus ar Rimo Tumino darbų. Ne visų, geriausių. Taip, juodviem šiek tiek tinka ir klausime nuskambėjęs žodis „nekantriai".

Bet būna, lauki ir nesulauki. Tikiesi daugiau, nors žinai, kad to negalėtų atsitikti. Paimsiu pavyzdį iš literatūros, tik ne iš lietuvių. Rodos, Violetos Kelertienės paragintas, su džiaugsmu perskaičiau istorinį Davido Mitchello romaną „Tūkstantis Jakobo de Zuto rudenų". Vėliau susiradau kitus jo romanus (ankstesnį – „Debesų atlasą", atsisiunčiau ir naujausią – „The Bone Clocks", – nenoriu klaidinti, antraštę gal už mane išsiversite), bet laukimas blėso beskaitant, atrodė, kad skaitau Eco ar Murakami, o gal nuvylė ne tiek poetika, bet siužetai. Priežasties čia nėra ir nereikia jos ieškoti. Tiesiog laukti ko nors vis geresnio iš to paties autoriaus nėra nei išmintinga, nei prasminga. Kiekviena knyga yra „vienetinė prekė".

Išskirtiniu pastarųjų metų kultūros įvykiu vadinčiau asmenų finansinį dosnumą mūsų literatūrai. Taip, privatų. Turiu omenyje tėvo ir sūnaus, Česlovo ir Ramūno Karbauskių mecenuotą knygų seriją „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius". Per 10 metų LRS leidykloje išleista 30 tomų. Prie jų prisiglaudė dar keturi, o savo eilės laukia autoriai iš visų mūsų literatūros amžių. Lenkiu galvą prieš abu mecenatus, ypač – vyresnįjį, Česlovą, kuris buvo ir tebėra šio dosnumo siela. Skiriami nemaži pinigai. Paprastai turtingieji linkę remti muziką, dailę ar kitus menus, o iš literatūros – pavienius autorius ar paskiras jų knygas.

Mūsuose mecenatystės neskatina, deja, teisinis reglamentavimas. Meno mecenavimas nėra atskirtas nuo labdaros ar paramos, tad dažniau ką nors remia, nei tikrai mecenuoja, kaip tai darė romėnas Gajus Cilnijus Mecenatas. Sunku tikėtis, kad situacija greitai keisis. Visa literatūros rėmimo našta gula ant valstybės fondų, šitieji nėra turtingi, nepaisant vieno kito „programinio" proveržio, akivaizdu, kad nei autoriai, nei leidėjai, nei skaitytojai nėra patenkinti.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Nemanau, kad visi menininkai tik iš kūrybos duoną valgo. Galbūt rastumėme ir tarp jų pasiturinčių, net turtingų ir patenkintų. Tačiau gausybės ragą turi nebent populiariosios muzikos ir, iš dalies, dailės kūrėjai. Jų talentas dažnai yra ekspresyvus ir jam būtinos technologijos dažniausiai tik nuo jų pačių priklauso. Daugiau į paukščius panašūs. Bet dėl vietos koncertų salėse, net gatvėse, galerijose, parodose ir jiems tenka konkuruoti. Menui reikalingas daiktiškumas, o jis turi savo kainą. Ir nemažą. Kinas, net labai išmaniai ir taupiai kuriamas, tebėra labai brangus menas. Architektūra be užsakovo yra tikra Pelenė, ir kažkas turi apauti ją jei ne deimantine, tai bent geležine kurpaite. O knygos? Jų juk irgi neišgelbsti leidėjo „ačiū" autoriui. Bet pirmesnis už autorių yra spaustuvininkas, maketuotojas. Gerai išleista knyga šiandien tokia pat brangi, kaip ir Gutenbergo laikais. Knygynai, mano akimis, užversti vertimais, taigi leidėjai ir vertėjai pirmiausia yra knygų verslo žmonės, anaiptol ne lietuvių literatūros advokatai.

Honorarų, autorinio atlygio tradicijos tik formuojasi, ginti intelektinę nuosavybę tik pradėjome mokytis. Valstybės finansininkai (kur jie šiandien? Turbūt Briuselyje) tokios nuosavybės nemoka finansine verte paversti. Kol kas tik piratai mato tokią nuosavybę. Kiti – pagal reikalą. Niekas nežino, kokia jos savikaina.

Taigi puikiai suprantu, iš kur ir kaip kyla „dejonės". Jos išduoda, kad menininkas gyvas. Jam skauda, savaip skauda, ir tas skausmas dažnai yra protestas, maištas. Kūryba, geras rašymas, manau, taip pat yra maištas. Bet protestas, kurį vadiname streiku, manau, istoriškai kilo ne menininkų gildijose. Tai pramonės, kapitalizmo grimasa. Ji skirta darbdaviui, tam, kuris turi galią ir daug pinigų. Streikai tapo galingi, kai susikūrė profsąjungos. Kaip suvienyti individualiai savo tikslų siekiančius menininkus? Mūsų menininkų asociacijos rūpinasi kūrybos sąlygomis, bet jos nėra profsąjungos. (Bent dauguma jų, kiek žinau.) Taigi neturi ir įstatymo profsąjungoms suteiktų teisių. Todėl leidėjų ir autorių dialogas tėra draugiškas, o LATGA tik stebisi dėl pavieniui leidybines sutartis pasirašančių rašytojų žioplumo ar „minkštumo". Britų ir vokiečių literatai yra susibūrę į daugiau profesiniais klausimais, ypač autorių teisėmis, besirūpinančias organizacijas.

Peteris Curmanas yra pasakojęs, kad didelis būrys Švedijos rašytojų, susėdę į sunkvežimius ar kitokius automobilius, pilnus knygų, važinėjo po šalį, triukšmavo, šitaip maištavo, reikalaudami atlygio iš bibliotekų už ten esamas ir skaitomas jų knygas. (Šiandien ir Lietuva jau turi tokį dalyką – knygų panaudą.) Curmanas sakė, kad išsireikalavo, bet nežinau, ar tai buvo rašytojų streikas. Greičiau – akcija, performansas. Menininkas visada lieka menininku, net kai protestuoja, net aprengtas streikuotojo drabužiais. Sovietmečiu visus rengė socrealizmo kombinezonais, bet rašo juk ne kombinezonas. Ir mūsų valdžia tai žino. Gediminas Kirkilas, kai buvo premjeru, pasakė (sparnuotą) sentenciją: rašytojams nepritinka kalbėti ir netgi galvoti apie pensijas, – jie niekada juk neišeina į pensiją. Egzistencinė, tiesa, ne Sokrato, o valdžios atstovo, ironija.

Eglė Stumbrytė. „Selfis“, 2015. Arūno Uoginto nuotrauka

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?

Yra tūkstančiai kitų būdų meną kontroliuoti, jį versti valdžiai „patogiu", gal ir numarinti. Skirčiau valdžią ir valstybę. Valstybė, kurią atkūrėme, yra moderni, bet tautinė. Jos yra tiek, kiek jos liko, kiek jos atsikūrė, ji maža, bet dėl to nepaliauja būti valstybe, tačiau nevalia užmiršti, kad ji ir 1918 m., ir 1990 m. steigėsi iš esmės ant lietuvių istorinės kultūros ir iš jos kylančių vertybinių pamatų. Panašiai prisikėlė visos Rytų Europos tautinės valstybės. Kaip modèrnios XX a. valstybės. Deja, Putino vykdomas imperinis nacionalizmas Rusijoje kompromituoja šių valstybių savastis ir galias. Atvirame pasaulyje turime dalytis savo kultūra, o ne prievarta ją kitiems brukti.

Tad tokiai valstybei kaip mūsų būtina stiprinti savo kultūrą, itin rūpintis menu, remti jį, finansuoti visais įmanomais, šiuolaikiniais būdais. Ką gins mūsų kariai? Ar tik teritorijos sienas? Valstybė yra meninė tautos (-ų) siela, gyvenanti ant jos paveldėtų pamatų, jos perstatytose sienose, jos įrengtuose kambariuose ir net pastogėje, kur tik balandžiai užskrenda. Valstybė skirta ją ginti, o ir ji valstybę gina. Todėl reikia ir fondų, ir kultūros / meno politikos. Laisvą meno rinką reikėtų palikti liberalų, kurie tebegyvena ne XXI a., politiniams vapėjimams...

Bet apie išmanią meno rinką reikia galvoti. Štai smagu, kad Vilniuje vyksta knygų mugės, meno mugės „ArtVilnius". Bet juk jos visko nelemia. Rinka Lietuvoje yra maža, chaotiška, pasiūla gerokai viršija paklausą ir t. t. Iš jos galima greitai prisipiešti karikatūrų. Pamenu Verslininkų sąjungos pirmininką Arvydą Stašaitį, kuris mūsų nepriklausomybės kūdikystėje tapo turtuoliu, paskui kalėjo už didelių pinigų iššvaistymą, tiesa, vėliau iš to ir uždirbo – Europos žmogaus teisių teisme prisiteisė iš Lietuvos kompensaciją už pažeistus kardomojo kalinimo formalumus. Anuomet, pakviestas į „Literatūrą ir meną" padiskutuoti apie meną „rinkoje", jis mokė mus, įrodinėjo, kad katras negeba gauti už knygą ar paveikslą milijono, tas neturi meno rinkai būtino talento, turėtų dirbti ką nors kita, gal kaip jis, Stašaitis, auginti nutrijas, pardavinėti kompiuterius, bet užsidirbti tų milijonų.

Ar bereikia komentarų? Tiesa, kai kas iš kolegų nepraleido pro ausis šio patarimo. Ėmėsi verslo, ir kai kuriems net sekėsi, tik gal ne taip gerai kaip milijonierių prezidentui, bet tai neturi nieko bendra su valstybės prievole (sakyčiau, Konstitucijoje įrašyta) padėti menininkams, remti jų laisvą kūrybą. Valstybės institucijoms, menininkų asociacijoms ir konkretiems menininkams reikia būti drauge, padėti vieni kitiems. Pravartu pasidairyti, kaip toks bendradarbiavimas vyksta užsienyje.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!" – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Labai platus klausimas. Jeigu jį siaurinčiau iki lietuvių literatūros ir jos konteksto – Lietuvos kultūros, tai apgalvotai esu į jį atsakęs „Metuose" (2013, Nr. 3). Kalbėjau apie šiandienes lietuvių literatūros versmes – amžinas ir išnykstančias. Nieko esminio nepridurčiau. Grėsmės kyla iš džiaugsmų. Problemos ir šiandien sukasi apie lietuviškumo ribas, kalbos vietą ir vaidmenį atviroje pasauliui mūsų literatūroje, politinius poslinkius mūsų tautinės valstybės tapatybėje. Kiek abstraktu, tiek banalu, bet aktualu. Kas sena, visada yra ir nauja.

Gal ir baisu suvokti save „ramiai" gyvenantį, kai pasaulis anaiptol nėra ramus. Jis verda lyg kosminis puodas, ir į jį vis kažkas įkrenta ar įmetama, – kas valandą jame žūva, miršta ne tik žmonės, bet ir kalbos, kultūros. Ir esame šalia, ir nepajėgiame daug ko vertingo išgelbėti. Panašiai prie degančio automobilio su gyvais žmonėmis esu stovėjęs. Neišgelbėjau jų. Nepamirštu savijautos. Nesu katastrofistas, tik matau labai sudėtingą gyvenimą, ir gyvenimo nušvitimai nepakeičia jo, lieka su manimi. Ir nemoku dalytis jais.

Taip, stebiuosi, koks aklas ir net į primityviausią seismo­grafą nepanašus buvau prieš trisdešimt ar net penkiasdešimt metų. Gal kitaip pasakysiu. Buvau ne tiek aklas ar ko nenujaučiantis, kiek nuo savęs savo nuojautas ar net žinojimą paslepiantis. Iš tiesų tai baisiau už bet kokį žinojimą. Kai pagalvoji, tai viskas žinoma, viskas išpranašauta. Ir vėl reikia sužinoti, patirti.

Perfrazuočiau Gombrowiczių: „Baisus yra nuo savęs besisle­piantis žmogus."

Draugai