Ši istorija nutiko apie 1985-uosius. Atsimenu net metų laiką: vėlyvas ruduo, prieš Naujuosius. Gyvenome Kaune, Partizanų gatvėje. Sūnus paaugęs, dukra tik planuose. Brežnevmetis. Stagnacija. Tuščia. Virtuvėje kas trečią dieną šnypščia greitpuodis (skorovarka). Puode su vandeniu vartosi ką tik įdėta mėsa su cuk­riniu kauliuku. Kirvio merkti nereikėjo ir tam buvo priežastis.

Tais laikais pažinoti mėsininką, dirbantį parduotuvėje, buvo didelė privilegija, juk produktų lentynos tuščios. Tai supratau dar būdamas vaikas, kai važiuodavome mėsos ar vištų pas tėvo Vlado draugą žydelį Jašą. Buvome informuojami, kada atvykti ir kaip su produktais išnerti per kieme esančias tarnybines parduotuvės duris. Dar dabar to žmogaus portretas prieš akis: mažo ūgio, pliktelėjęs, balta kaip chirurgo kepure, ne pirmo baltumo prijuoste – teko dirbti su žalia mėsa.

Sukūręs šeimą taip pat turėjau savo mėsininką, mamos Janinos bendradarbio sūnų, kuris dirbo šalia namų įsikūrusioje maisto prekių parduotuvėje. Turėdamas tokį draugą galėdavau lankytis net parduotuvės tarnybinėse patalpose, poilsio kambarėlyje, kur laukdamas sutartos mėsos galėjai išgerti šimtą gramų stipresnio gėrimo. Po ranka būdavo paruošta ir užkandos. Toks tada buvo artimų santykių supratimas... Į kambarėlį užbėgdavo ir kitų skyrių pardavėjos, norėdamos numalšinti darbinę įtampą. Nebuvo tai paslaptis ir parduotuvės administracijai. Tokia pasaulio tvarka.

 

Autoriaus iliustracijos

 

Mano draugui mėsininko darbas sekėsi, buvo, kaip sakoma, prie širdies. Nesigilinsiu, būta ir asmeninės naudos, kaip be jos. Juk, tarkime, kartu su mėsa buvo sveriama ir produkto pakavimo medžiaga – kartoninis popierius. Buvo sunaudojama šimtai kilogramų. Tarnybinėse patalpose matydavau didžiulius, net nepajudinamus jo rulonus. Šiandien keistai atrodo, kai tara, į kurią pakuojama prekė, sveriama atskirai.

Kartą poilsio kambarėlyje laukiau savo porcijos mėsos. Kitoje barikadų pusėje girdėjosi nepatenkintų pirkėjų erzelis, balsai, nepamirštamas garsas. Aš – privilegijuotas, mėsininkas – mano draugas, ir kaladė mėsai kapoti su didžiuliu kirviu šalia. Staiga į kambarėlį įlekia išsigandusi parduotuvės vedėja ir draugui sako: „Daryk ką nori, bet iš parduotuvės turi dingti dvidešimt didelių dėžių su vištų kiaušiniais.“ Kitaip tariant – 12 tūkst. vištų kiaušinių. Dėžės, matyt, gautos be dokumentų, o kažkas perspėjo vedėją dėl galimos patikros. Nurodyti paprasta, bet kaip susidoroti su tokia užduotimi? Draugui – mintis! Reikia sumesti kiaušinius į tuščius medinius kubilus nuo silkių. Tuoj pat ėmėme plėšyti dėžes, kiaušinius iš padėklų versti į kubilus. Kad užimtų mažiau vietos, aš šluotos kotu maišiau smulkindamas lukštus. Pasakoti apie tai, kas vyko, – sunku. Reikėjo pamatyti savo akimis. Galų gale kubilai buvo pripildyti. Nežinau, kur jie su tuo turiniu vėliau nukeliavo, kaip turėjo atrodyti jų pakrovimas, išvežimas ar išpylimas, tačiau vedėjos prašymas buvo įvykdytas.

Tą vakarą namo grįžau ne tik su mėsa, bet ir su keturiais padėklais kiaušinių. Daugiau nepanešiau. Manau, pradžiugo ir parduotuvės darbuotojos, kurios kaip įmanydamos bandė išgelbėti bent kelis padėklus kiaušinių.

Pagalvoju, kad „gera“ buvo gyventi tomis dienomis. Prekiaujama tik vienos rūšies pienu, vienos rūšies kefyru žaliu aliuminio dangteliu, vienos rūšies sviestu, kurį atpjaudavo iš didžiulio luito ir fasuodavo į tą patį storą kartoninį popierių. Jokių problemų. Tik skanios sriubos be mėsos – jautienos antrekoto – neišvirsi.

Raimundas Vitkus (g. 1954) – kaunietis, pagal išsilavinimą inžinierius, pagal sielą – menininkas ir daikteliautojas.