Raimundas Vitkus. Kaip aš praturtėjau

Štai jau keleri metai, kai grįžau iš „turistinės“ kelionės po JAV (aprašytas veiksmas vyko 2000–2001 m.). Ta mano kelionė užtruko 10 mėnesių. Galėčiau daug papasakoti apie viešnagę, bet ką dabar nustebinsi – didelė tautos dalis blaškosi po pasaulį semdamasi gyvenimiškos patirties. Nepaisant to, vieną istoriją, palikusią neišdildomą įspūdį, norėčiau papasakoti. Ši istorija apie tai, kaip svečioje šalyje, kurioje tavęs nesaisto jokie įvaizdžiai ir statusai, leidi sau būti laisvas.

Po ilgų paieškų tautiečiai, jau spėję čia apšilti kojas, padėjo gauti darbą viename Bostono automobilių servise. Ardėme mašinas po avarijų, dažėme jų detales ir vėl surinkinėjome. Patys suprantate, darbas tokioje įstaigoje ne iš švariųjų, tad išsyk kilo elementarus darbinių drabužių klausimas. Pirmomis dienomis teko rengtis tuo, ką atsivežiau, bet to nepakako. Kartą, leidžiant laisvalaikį tautiečių būrelyje, iš pažįstamos išgirdome pasiūlymą: „Gal norite nemokamai apsirengti ir apsiauti?“ Kas nenorės, sutikome. Tuo tąkart viskas ir pasibaigė. Tik buvome paraginti pasidairyti namie maišų ir prožektorių. Neslėpsiu, suintrigavo nežinomybė, smalsumas ir pats pasiūlymas: kur čia taip jau nemokamai aprengia ir apauna. Nusipirkęs prožektorių, kaip dabar pamenu, už tris dolerius ir maišų, ėmiau laukti didžiosios išvykos.

Vieną dieną, sugrįžus po darbų, pavakarieniavus, suskambo telefonas: „Važiuojame!“ Tamsus rudeniškas vakaras, temsta anksti, automobilyje – keturių žmonių ekipažas. Viena moteris – grupės vadovė – ir mes – trys vyrai – greitkeliu riedame į priemiestį. Automobilių jūra, nežinomybė audrina. Grupės vadovė palaiko intrigą. Po gero pusvalandžio automobilis sustoja greitkelio stovėjimo aikštelėje. Viską gaubia tamsa: „Atvykome, lipkite lauk“, – ragina draugė. Akims pripratus prie tamsos, pradeda ryškėti kažin kokie statiniai kaip dėžės. Vėliau sužinojome – jūriniai metaliniai konteineriai su dviem šone žiojinčiomis skylėmis.

 

Autoriaus piešiniai
Autoriaus piešiniai

 

„Vienas lieka prie mašinos, – komanduoja draugė. – O jūs, vyrai, ko stovit? Pirmyn.“ Klaustukų šią minutei dar nesumažėję. Draugė atsispiria nuo žemės ir... dingsta vienoje iš konteinerio kiaurymių. Sekame jos pavyzdžiu, bet nėra taip paprasta, kadangi anga nepritaikyta tokioms užmačioms. Tamsa, nors į akį durk, nėra nei kur pasilaikyti, nei kur atsiremti. Drąsina tik iš tamsos sklindantis draugės balsas: „Pasileisk ir drąsiai krisk.“ Taip ir padariau. Kūnas nusileido ant kažko minkšto, vėliau pamačiau, kad ant didesnių ar mažesnių plastikinių maišų. Įjungėme prožektorius, kurių šviesa mūsų veidus ir patalpos vidų išplėšė iš tamsos. Sekdami draugės pavyzdžiu pradedame atrišti maišus. Suprantu, kur pakliuvau, – konteineriai yra skirti labdarai, į juos amerikiečiai atveža nereikalingus drabužius ir daiktus. Tad rausiamės. Rausiamės tuose maišuose iš akies pasimatuodami rastus drabužius, galbūt mums tinkančius daiktus. Iš tamsos sklinda kikenimas ir geranoriški klausimai: „Atsisuk, gal tau tiks?“ Mat visų poreikiai skirtingi, kaip ir išmatavimai...

Atsivežti maišai pilnėja. Per kiaurymę perduodame juos lauke stovinčiam draugui. O šis krauna į automobilį. Gėris, pasirodo, gali ir apakinti. Vis maža, reikia to ir ano, gal tiks tas ar anas, juk niekas nekainuoja. Džinsai, megztukai, striukės, marškiniai, batai, net fakso aparatas, gal kam reikia? Dauguma daiktų nauji arba kvepiantys „Lenor“, kaip pas mus pasakytų.

Laikas neprailgo, konteinerio revizija baigėsi. Draugo automobilis – pilnas maišų nuo grindų iki lubų. Gerai, kad universalas. Rasti vietos jame – problemiška. Grįžtame. Automobilyje suima toks nenusakomas juokas, kad aš, brandus, penkiasdešimt­mečio link artėjantis vyras, kitame pasaulio krašte, tamsoje, automobilyje, prigrūstame maišų, kad net pakrutėti negaliu. Kas patikės? Iš priekio sklinda raminantis draugės balsas: „Nieko čia gėdingo. Nuo to pradėjo daugelis lietuvių...“

Vakaras ilgas. Sunešus „turtą“ į namus, prasideda savųjų maišų paieška, dalybos, drabužių matavimasis. Primena sceną iš rusų filmo „Vestuvės Malinovkoje“, kai du filmo herojai dalinasi daiktus: „Tau, man, tau, man, čia vėl – tau.“ Aišku, didesnė dalis drabužių netiko, nes buvo pasimatuoti tik iš akies, tad vėl keliauja į maišus. Kitą rytą sugrįš atgal į konteinerį.

Tokio pobūdžio išvykų ateityje buvo ir daugiau, bet ta pirmoji ir nežinomybė paliko didžiausią įspūdį. Kartą, pamenu, mes konteineryje, revizija eina į pabaigą ir į aikštelę staiga įvažiuoja policijos patrulis. Privažiuoja, o draugas – prie mašinos. Policininkas: „Ką čia veiki?“ – „Drabužius atvežiau.“ – „Geras darbas“, – sako pareigūnas ir jau atrinkti maišai skrieja mums atgal. Tylime. Arba kitas atvejis. Mes viduj. Srautas automobilių. Pilasi vis nauji maišai. „Na kiekgi galima, sustokit, žmonės, mums ir tiek užteks!“

Kaip supratote, dėl šių įvykių mes gerokai praturtėjome. Kai kas tuos drabužius ir daiktus didelėmis dėžėmis su krikščionių labdaros simboliais siuntė artimiesiems į Lietuvą, o lentynos mūsų amerikietiškuose namuose lūžo nuo aprangos. Autoserviso savininkai kraipė galvas: „Kas čia su tais lietuviais vyksta?“ Kiekvieną dieną darbe naujais švariais drabužiais, beisbolo kepuraitėmis...

Kartais atrodo, kad tai atsitiko ne man, bet nuotraukos albume byloja ką kita. Gyventa... Amerikoje...


Turčius 2021 03 09 Kaunas


Raimundas Vitkus (g. 1954) – kaunietis, pagal išsilavinimą inžinierius, pagal sielą – menininkas ir daikteliautojas.