Raimundas Vitkus. Kiemas. Adomo Mickevičiaus g. 13

Sėdžiu prie tuščio popieriaus lapo, o mintimis esu nusikėlęs į vaikystę. Vaikai paprašė trumpai pakomentuoti piešinėlį „Kiemas“, kurį laisvalaikiu nupiešiau. Bandžiau pavaizduoti kieme praleistas vaikystės dienas. Viskas sudaryta iš fragmentų, bet tokia turbūt ir yra mūsų atmintis...

Dažniausiai į jį užsuku prabėgomis, nekreipdamas dėmesio į šį pilką, apleistą, nykų kampą ir šalia esančio namo sienas, jau šešias dešimtis metų nemačiusias jokio dažo. Kieme susigrūdę vienas ant kito tarsi lipantys automobiliai. Jų prigrūsta net tarp kažin kaip dar sugebėjusių išlikti liepų, žemę prie jų šaknų išmaurojo automobilių ratai.

Bet atmintis mena ir kitus laikus, kai, 1960 m. pastačius naują namą, kieme kaip greitpuodyje kunkuliavo gyvenimas: Vitkai, Karošenkovai, Matveičikai, Dominaičiai, Klusai, Survilos, Bagdonai, Šatinskai, Michelevičiai, dar vieni Vitkai (bet ne giminės, Dzūkija jų tėvonija), Girdauskai, Muchinas, Martynas su penkių vaikų šeima, sekretorius Lengvinas, po to jo bute Dagių šeima, Pozdniakai ir Šimkai, Bliūdžiai, kaimynė Judita, gyveno viena žydų šeima. Prisimenu, kaip 8 dešimtmečio pradžioje jie pakavo baldus (tarp jų ir pianiną) ruošdamiesi išvykti į Izraelį.

Naujasis namas buvo skirtas Kauno elektros tink­lų darbuotojams su šeimomis. Tarp jų buvo ir mano tėvo Vlado Vitkaus, šios įstaigos transporto skyriaus viršininko, šeima. Tėvui tada buvo vos 33 metai, mama dar jaunesnė. Panašaus amžiaus buvo ir mūsų kaimynai. Tad kieme man ir broliui (gimusiems 1954 m. ir 1958 m.) netrūko bendraamžių, su kuriais, beje, dar ir dabar retkarčiais susitinku.

 

Raimundo Vitkaus piešinys
Raimundo Vitkaus piešinys

 

Tai buvo metas, kai vaikai laisvalaikį leido neprižiūrimi, bet „po suaugusių akimi“, jų žaidimus dažniausiai nutraukdavo mamų kvietimas pro langus valgyti ir mūsų ištęstas „neeee“ arba „tuuuooj“.

Sunku patikėti, bet tuo metu kiemo viduryje veikė fontanas, stiebėsi jaunos mano tėvo su kaimynais pasodintos liepaitės, tarp kurių puikavosi įvairiaspalviai gėlynai. Tas mini parkelis buvo mėgstamiausia mūsų močiučių pasisėdėjimo vieta, taip pat ir manosios Antaninos, atsikėlusios kartu su mumis į šį namą iš Sopranų gatvės, prie tuometinių senųjų kapinių (žodį „Sopranų“ tardavome pabrėždami ir kiek išilgindami „o“, kirčiuodami pirmą skiemenį).

Suprantama, sodelio centrinė ašis buvo fontanas, kuriame turškėmės, leidome laivus, plaukiodavo ir kažkieno įleisti karosai. Svarstau, kaip čia atsitiko, kad kieme įrengė fontaną? Kitur tokių buržuazinių mand­rybių lyg ir nepasitaikė. Gal reikšmės turėjo faktas, kad kurį laiką mūsų kaimynas buvo miesto partijos sekretorius Kazimieras Lengvinas, o gal dar veikė senojo, tarpukario Kauno centro dvasia, ir architektai bei inžinieriai stengėsi išlaikyti gyvenamosios aplinkos standartą? Fontanas veikė apie 10 metų. Jei atmintis neapgauna, baigiant mokyklą (1970–1972 m.) jis jau nenaudotas ir ilgainiui buvo demontuotas.

Prie mūsų kiemo stovėjo prisišliejęs Elektros tink­lų automobilių parkas. Jis – viena mėgstamiausių mūsų žaidimo vietų. Perlipęs per vielinę tvorą jame galėjai žaisti karą, slėpynes. Kiek užkaborių ten būta už traktorių, bokštinių kranų su kabinomis, bortinių sunkvežimių su būdomis. „Pif paf, pif paf“, ir tu nušautas! Šiame parke buvo daug gamybinių patalpų, du garažai automobilių remontui, didžiulių elektros transformatorių remonto dirbtuvės ir kt. Čia mums, vaikams, labai rūpėjo kažkodėl ne tik pažaisti, bet ir griauti. Pavyzdžiui, užkliūdavo alyvos lygio matuok­lio stiklinis gaubtas – kaukšt per jį ir varva aušinimo alyva. Smagu. Visa automobilių parko teritorija buvo prisigėrusi alyvos, gruntas buvo paprasčiausia žemė. Nosis vis dar atsimena tą alyvos kvapą...

Parkas turėjo dar vieną kvepiantį kampelį, visų vadintą smetniku. Tai išbetonuota duobė su dangčiu, skirta namo gyventojų mišrioms atliekoms surinkti. Smetnikui prisipildžius, darbininkai šakėmis jo turinį perkraudavo į savivartį ir išveždavo. Tik gerokai vėliau atsirado šiukšliavežės, apie savo atvykimą pranešdavusios šaižiu signalu.

Namus tuomet šildydavo anglimis. Menu, kaip jas atveždavo, sukraudavo po namu ir besikaupiančio garuojančio šlako, sudegusios anglies atliekų, krūvas ant sniego.

Negaliu nepaminėti ir tuo metu kažkodėl labai populiarių karvelidžių, kuriose buvo auginami dekoratyviniai balandžiai. Kelios tokios buvo ir mūsų kieme, ant dirbtuvių stogo. Netrūko ir bevardžių balandžių, vadinamų dzikarais (gal nuo rusiško žodžio „dikar“ – laukinis?). Nusišypsojau prisiminęs, kaip mūsų buto virtuvėje auginau laukinį karvelį purplelį ir lazdyninę miegapelę. Ši kartą ištrūko iš stiklainio ir ryte, kai tėvas kėlėsi į darbą, jį vos ne mirtinai nugąsdino iššokdama iš įrankių stalčiaus.

Po mokyklos ir sekmadieniais (mano vaikystėje laisva buvo tik viena diena – sekmadienis) kieme laukdavo žaidimai. Kiek paūgėjus, pasisėdėjimai ant Skirgailų namo laiptelių, pasivažinėjimai kieme mėlynu „Ereliuku“, kai vaikišku proteliu ant bagažinės buvo vežiojamas šeimos taksas Piras, kuriam, vieną dieną nuslydus, buvo sulaužyta koja. Toliau kojos operacija, gipsas.

Šiame kieme tapau liudininku, kai kaimynas kibire skandino rastus aklus, ką tik gimusius kačiukus. Tas vaizdas paliko tokį įspūdį, kad tiems nabagams po šešių dešimtmečių skyriau kampelį piešinyje. Motociklas, kurį matote piešinyje, primena slaptus pasivažinėjimus, kai kiemo draugo tėvų nebūdavo namie. Motociklas su „liulka“ tada laikytas mandru daiktu, bet ne mandriausiu, nes mūsų kiemo garaže stovėjo paties tėvo Vlado iš atskirų mazgų sukurta mašina „Škoda-Volga“. Vienintelis toks automobilis visoje Lietuvoje, o gal net ir... nedrąsu ištarti. Pasaulyje!

Gretimo namo kieme vešėjo vaismedžių sodas: alyvinės ir saldinės obelys, slyvos, neužmirštama didžiulė kriaušė ir kelios labai senos (sakydavo, kad seniausios mieste) akacijos. Taip pat ten buvo šiurkščialapė guoba, gluosniai ir musinukės lizdas po Rač­kauskų langais. Šiame kiemo kampe vykdavo žiemos žaidimai: iš sniego ir išmestų Kalėdinių eglučių kilo tvirtovės, buvo liejama čiuožykla ir bendraujama per aukštą plytinę tvorą su gretimo namo vaikais – ruseliais. Nevietiniai. Gyveno name, kuris ribojosi su tarpukario Karininkų ramove, tuo metu paversta sovietų karininkų namais.

Prisimenu – ir tai tebus paskutinis mano atminties fragmentas – į kiemą ateinantį žydą, galandytoją, kuris šaukdavo šeimininkes pasigaląsti peilių ir žirklių: „Hendel, hendel“ („prekyba, prekyba“). Šeimininkės leisdavosi žemyn, o žydas pasistatydavo savo stakleles ir imdavosi darbo. Galvoju, kas jis buvo? Jis buvo žmogus ir, jei kada užsuksite į Adomo Mickevičiaus gatvės 13 namo kiemą, žinokit, kad ir jo balsas kadaise čia skambėjo...


Raimundas Vitkus (g. 1954) – pirmo buto gyventojas, pagal išsilavinimą inžinierius, pagal sielą – menininkas ir daikteliautojas.