Raminta Važgėlaitė. Žvilgsnis iš užkulisių – rokenrolas, avangardas ir juodasis metalas

Įspūdžiai po spalio 8–15 dienomis vykusio XXV tarptautinio festivalio „Vilnius Jazz 2012“

„Čia dabar, – pamaniau ketvirtadienį traukdama į pirmąjį šių metų „Vilnius Jazz“ koncertą, – kas nutiko renginio organizatoriams? Po pernykščių eksperimentinių improvizacijų šiemet kas? Eklektiškas reveransas septintojo dešimtmečio jaunystei, praskiestas hiphopu?“
Tokią reakciją sukėlė „plačiai Europoje ir už Atlanto pagarsėjęs“ vietnamietiškai prancūziškas gitaristas Nguyenas Le, drauge su įvairiataučiu kolektyvu žadėjęs džiazo mylėtojus nudžiuginti legendiniais aštuntojo dešimtmečio pophitais. Vis sukosi galvoje, kad „Songs of Freedom“ –­ puikus pavadinimas grupei, ketinančiai sulaukti kritikos strėlių. Pažiūrėsim, kaip būsime įvesti į tas „pasaulio platybes vaizduotės polėkio kupinomis aranžuotėmis ir garsovaizdžio spalvų įvairove“. Pompastiškos formuluotės galėtų pavydėti pati Madame Pompadour.
„Festivalis atidarytas“, – sukirbėjo belaukiant akreditacijos ir pamačius į teatro fojė įlinguojantį maestro Vladimirą Čekasiną. Sako, aš čia truputį pasisukinėsiu, nereikia man vietos į kvietimą rašyti, ką jau čia. Nesiliauja stebinti jo paprastumas užkulisiuose ir tai, ką jis, kad ir garbaus amžiaus, išdarinėja besi­sukančios scenos baseine – rokenrolas su dviem būgnų komplektais... Taigi maestro palaimino, galima ieškotis vietos salėje. Arba garso režisieriaus pašonėje, pasinaudojus senomis pažintimis džiazo pasaulyje ir sėkmės talismano statusu.
Marc Ayza Group feat. „Blurum 13“.  Autorės nuotraukaNudžiugau vietoj pernykštės vedėjos Simonos Smirnovos šįsyk išvydusi muzikologą Darių Užkuraitį, visuomet tarp eilučių žadantį subtilaus humoro dozę. Ne kitaip buvo ir šįsyk – sveikindamas jau dvidešimt penktojo „Vilnius Jazz“ dalyvius ir žiūrovus, vedėjas nesusilaikė: „Taip, dvidešimt penkeri metai. Išties nemažai. Bet džiazo žmonės gyvena tiek ir ilgiau.“ Matyt, kiek nustebintas tokio įžanginio žodžio liko festivalio sumanytojas ir organizatorius Antanas Gustys: „Tikrai keista man sau pačiam sakyti sveikinimo kalbą, – ir tuoj pat džiugiai, su jaunatviška energija pridūrė: – Ne kartą po festivalio sakėme: ačiū, bet šis festivalis buvo paskutinis. Šį kartą tikrai ne! Tikiuosi, muzika suteiks džiaugsmo dar dvidešimt penkeriems metams!“ O kad tikrai taip būtų, rėmėjai pasirūpino įteikti kaktusą – festivalio, išgyvenusio ir be oro, ir be vandens (suprask, be rėmėjų supratingumo), simbolį. Tad nuo šiol, matyt, ir įsipareigota remti festivalį taip, kad jame būtų kaip Meksikoje –­ daug saulės, tekilos, geros nuotaikos ir jokios kovos dėl išlikimo kaktusų paunksmėje. Žodžiu, tiesiog džiazuojantis rojus Rusų dramos teatre.
Kaip ir maniau, pirmosios dienos koncerte kiek mažiau vertas dėmesio pasirodė Marc Ayza Group feat. „Blurum 13“ pasirodymas. Ispanijos atlikėjai žadėjo revolution of everything – of sound, love, human being, music ir viso kito, kas pasitaikė po ranka. Ir ką gi, ant scenos grupė, kurioje greta klavišininko, bosininko ir pianisto muzikuoja didžėjus ir reperis, pamėginę suderinti džiazą ir hiphopą. Nors papras­tai esu atvira įvairiems eksperimentams, audiovizualiniams ir kitokiems siaubingai griozdiškai tituluotiems projektams, netikėtiems muzikiniams ir ne vien deriniams, neslėpsiu, iš anksto turėjau neigiamą nuostatą hiphopo atžvilgiu – pirma, su juo mes apskritai sunkiai susikalbame, antra, minėti tokios skirtingos prigimties muzikos stiliai tegali sudaryti chimerą ožio kūnu, gyvatės uodega ir liūto galva. Ir išties, nuoširdi, įtraukianti, pažįstama, galima sakyti, tradicinė džiazo dvasia su hiphopu taip ir nesukūrė integralios visumos. Tarsi du prasilenkiantys traukiniai, kiekvienas į savo pusę.
Ką gi, po tokios pradžios, žinoma, būtinoji (?) renginio dalis – pertraukos kavinė, kur visa grietinėlė sukasi ir plakasi. Ir plakasi, akivaizdu, dar gerokai iki pertraukos pradžios, šilta, lipni, ne kaip paprasti, naivūs mirtingieji klausytojai. Oi, juk tokie grandai kaip bosininkas Domas Aleksa tiek visko girdėję, ką čia tas ispaniškas hiphopas.
Antrieji šįvakar – jau minėti prancūzai „Songs of Freedom“. Ką gi, eisim paklausyti eklektiškų šlagerių, – pasijutau tarsi ketindama balsuoti už kokią butaforinę dešrigalių partiją. O ir D. Užkuraičio pateisinimas ne ką padėjo: „Kas mėgsta roką, tas mėgsta ir džiazą. Kas mėgsta džiazą, ką gi, atsargiai žiūri į roką. Bet laikai juk keičiasi?“ Tačiau buvo labai gerai. Žinoma, Nguyenas Le neleido pamiršti, kad yra apdovanotas „Django d’Or“ kaip gitaros virtuozas, taip pat Prancūzijos meno ir literatūros ordinu, kartais kiek per ilgai užsižaisdamas gitara, kad jau tikrai visi suprastų, kas čia yra kas. Bet tai, ką jie padarė su pažįstamais kūriniais visiškai juos transformuodami, pasitelkę fantastišką vokalistę Himiko Paganotti, – tikrai buvo vakaro „vinis“.
Garso rezisierius Valdas ir japonai Fuwa Works. RV foto„Sveiki atvykę į saksofono vakarą“, – raktine fraze penktadienio koncerto žiūrovus pasitiko renginio vedėjas. Ir išties, ko jau ko, bet saksofonų tą vakarą tikrai netrūko. Pirmieji scenoje – Europos kultūros ambasadoriais tituluoti „European Saxophone Ensemble“. Dvylika jaunųjų saksofonininkų iš įvairių Europos šalių po dviejų savaičių intensyvių repeticijų išvyko į gastroles. Šis europietiškas pyragas ar bent jau sluoksniuotas pyragaitis supažindino su specialiai jiems kompozitorių iš penkių valstybių sukurtu repertuaru. Be to, ansamblyje groja labai skirtingi atlikėjai – nuo šiuolaikinės akademinės muzikos solistų bei džiazo iki punk ar afrikietiško soul; ši skirtingų patirčių, požiūrių maišalynė ir šiek tiek dirbtinis talentingų žmonių sumetimas į vieną katilą prašėsi komentaro: gerai, šiandien pučiamųjų jau gana. Antra vertus, tai, ką scenoje sukūrė Suomijos boso saksofonininkė Linda Fredriksson, manau, klausytojų atmintyje išliks dar ilgai.
„Šiai muzikai nereikia jokio ypatingo išsilavinimo ar išprusimo – ją reikia pajusti. Tai ne išrinktųjų būreliui, o visiems skirta kūryba. Tereikia į ją nerti atsipalaidavus ir išjungus protą. Šį trio privalo išgirsti kiekvienas ekstremalios muzikos mėgėjas“, – taip pristatytas antrasis vakaro kolektyvas – eksperimentinio džiazo atstovai Peter Broetzmann’s Full Blast. Bet tuoj pat nuskambėjo ir perspėjimas: „Kas pasilikote, tai jau džiaukitės.“ Ir tikrai, jautresnius žiūrovus tas „džiaugsmas“ paskatino išsibėgioti iš salės: skraidė būgnininko lazdelės, greita, tremolo grojanti gitara vertė abejoti, ar netyčia nepakliuvom į juodojo metalo koncertą, o iš viso to išaugus virtuoziškam saksofonui norėjosi sušukti: o taip, tai buvo tikras kultas.
Beje, įstrigo ir Peterio Broetzmanno, pasirodo, vizualiųjų menų atstovo, susijusio su Fluxus judėjimu, požiūris į piratinius įrašus: nieko neįtardamas vieną tokių turėjo renginio vedėjas, norėjęs gauti atlikėjo autografą, bet buvo demaskuota kiek „nuklydusi“ nuo tono albumo piešinio spalva – P. Broetzmannas atsisakė pasirašyti, pažinęs savo piešinio klastotę ant piratinio disko.
Šeštadienį vėluodama įpuoliau į amfiteatro trečiąjį aukštą ir pasijutau tarsi pakliuvusi į Mažąją Japoniją. Žinoma, scenoje viena garsiausių Japonijos grupių „Hikashu“, liejasi spontaniški eksperimentai be jokių stilistinių rėmų, keistas futurizmo poskonis, prieš akis šmėkšteli anime. Išties, japonai būna labai įdomūs! Ir ko tik čia nebuvo: fortepijono garsai pynėsi su vokalisto kriokimu, cypimu, šnabždesiu, retkarčiais ir dainavimu, pianistas sugebėjo pasivolioti po fortepijonu, o japonų publika, okupavusi teatrą, vos neišsikraustė iš proto. Ir išvis, kas tai? Džiazas? Galbūt, jeigu laikytume šitai visų dalykų džiazu. Rokenrolas? „Juk tai pankrokas“, – tiksliausiai įvardijo garso režisierius Valdas. Tikrai, ir man patiko tas pankrokas.
Grupės „Fuwa Works“ pasirodymą pradėjo jų kontraboso kelionės istorija: vėluojantį „pasimetusį“ instrumentą paskui grupę atgabeno du japonai „apsauginiai“. Ir ne veltui. Valandą trukusi sudėtinga kompozicija virto kontraboso ir saksofonų dialogu, o vėliau siautėjimu: muzikantai bėgiojo tarp publikos, prilėkdavo pasilabinti su salės gale įsitaisiusiu A. Gusčiu. „Fuwa Works“ tikrai parodė, kas yra muzikinis sportas ar, veikiau, maratonas, ir dar su pasimėgavimu sugrojo ne tik bisą, bet ir trisą.
O dabar metas mažai išpažinčiai: paaukojau vakarinį koncertą, jau ne kartą matytų Arkadijaus Gotesmano, Vladimiro Tarasovo kolektyvų pasirodymus, vardan garbaus asmens, politiko M. A. gimtadienio pačiose rinkimų išvakarėse, tad nepamačiau už nuopelnus apdovanojamo Lietuvos džiazo patriarcho V. Tarasovo. Tuo pasakojimą apie vakaro įvykius ir baigiu, užverdama Užupio rezidencijos duris. Pasak Terencijaus: „Quod licet Iovi, non licet bovi.“
Denis Charolles. Remigijaus Mockaus nuotraukaSekmadienį publika ir žiuri išsirinko konkurso „Young Power“ nugalėtojus: „Singaz“ apdovanota pagrindiniu prizu; už brandžiausią originalo interpretaciją –­ „Kaf Kaf“; už originalią kompoziciją –­ Vytautė Pupšytė („Singaz“); geriausia metų atlikėja tapo Agnietė Ivanauskaitė („Vilkšu Pa Muguru“). O Lietuvos džiazo grandai, ant scenos kopę su Vytauto Labučio, Valerijaus Ramoškos, Liudo Mockūno, Kęstučio Vaiginio, Juozo Kuraičio fanfaromis, atsidėkodami A. Gusčiui įteikė „Vilnius Jazz“ fotokoliažą.
Paskui sceną okupavo linksmuoliai prancūzai „La Campagnie des Musiques à Ouïr“ ir įtraukė publiką į savo muzikinius žaidimus. Buvo įdomu ne tik jų klausytis, bet ir į juos žiūrėti: jau vien ko verta būgnininko Denis Charolles’o ekspresija, it iš E. Kusturicos filmų pasiskolinta, žaidimas muzikiniais instrumentais, įvairiausiais skambančiais objektais (pvz., pjūklu), – veikėjas, kitaip nepavadinsi. Savo muzika kompanija sulaužė viską, ką buvo galima sulaužyti, parodiją versdami paro­dijos parodija.
Antrieji scenoje – intelektualieji niujorkiečiai Michael Formanek Quartet, dėl būgnininko ligos virtę trio. Atrodė, lyg jiems kas koją kištų: vokalistas pamiršta laiku įsijungti mikrofoną, labai trūksta būgnų, subtiliai ir užburiančiai džiuginęs fortepijono ir saksofono dialogas ilgainiui perauga į slegiančią depresiją, o kūrinys iš albumo „Distances, Small places“ ir dar „Wide Open Spaces“ ima kelti spazmišką juoką – ir vėl tos topologijos, kiek galima! Net garso režisierius, rodės, tuoj panirs į letargo miegą.
Visas nuoskaudas pirmadienį nuplovė Izraelio pianisto virtuozo ir kompozitoriaus Omero Kleino koncertas – po rokenrolo, avangardo ir juodojo metalo fortepijono kompozicijos sudėliojo paskutinius džiazo festivalio akcentus.