Ainars Mielavs: „Rokas lydėjo mus į laisvę. Ir jis vis dar gyvas“

× Nikodem Szczygłowski

 

Kultinė Latvijos roko grupė „Jauns Mēness“ („Jaunatis“) susikūrė 1987 metais. Grupę įkūrė Ainaras Mielavas ir Gintas Sola. Nuo 1990-ųjų grupė keliskart pripažinta geriausia Latvijos roko grupe, išleido 6 albumus, kelis singlus; šimtai koncertų, kartu ir su Latvijos simfoniniu orkestru. 1991 m. laimėjo didįjį prizą Sopoto festivalyje, 1992 m. Austrijos Breganco festivalio apdovanojimą. Tais pačiais metais grupė išvyko į turą po JAV.
Tokių dainų kaip „Piekuns skrien debesis“ („Sakalas skrenda danguje“) arba „Kad mēness jūrā krīt“ („Kai menulis krenta į jūrą“) žodžius mintinai mokėjo šimtai tūkstančių latvių, į koncertus susirinkdavo dešimtys tūkstančių. Jų kūryba paliko ryškų pėdsaką latvių modernios muzikos istorijoje ir netgi XX a. 10 dešimtmečio visuomenės raidoje.

A. Mielavas – grupės lyderis ir solistas, grupei išsiskirsčius, sėkmingai tęsia solinę karjerą. Šiais metais pasirodys naujausias solinis albumas „220 volti“. Beje, Ainaras savo ūkyje netoli Rygos augina mėlynes bei vis bando išlaikyti įrašų studiją „Upe“ ir muzikos parduotuvę Rygos cent­re, nors, kaip pats pripažįsta, sparčiai populiarėjant „Spotify“ ir kitoms platformoms, požiūris į šią veiklą turi keistis. Šioje parduotuvėje paskutinėmis rugpjūčio dienomis su Ainaru ir pasikalbėjome apie „Jauns Mēness“ fenomeną, roką ir laisvę.

 


Nuotrauka iš asmeninio A. Mielavo archyvo.

 

Latviai tėvynę dažnai vadina dainuojančia šalimi. Kiek tiesos turi šis pavadinimas? Ar tikrai Latvija dėl to skiriasi nuo Baltijos kaimynių?

Nemanau, kad esame išskirtiniai. Visos Baltijos šalys yra dainuojančios. Tiesa, latviai mėgsta dainuoti ir, svarbiausia, dainuoja susibūrę, ne po vieną. Todėl mūsų Dainų šventės tokios populiarios ir visuomenėje virtusios savotišku kultu. Aš negaliu atskirti melodijos nuo žodžių, negaliu klausytis dainos, jei nepatinka tekstas arba jo nesuprantu. Tekstas labai svarbi dainos dalis, bent jau man. Dauguma mūsų dainų turi prasmę ir didžiuojuosi šia dainuojančia tradicija. Kita vertus, man visai patinka ir grigališkasis choralas...

 

„Jauns Mēness“ buvo įkurta 1987-aisiais – metais anksčiau už Latvijos liaudies frontą. Ar roko muzikos populiarumas turėjo įtakos siekti Latvijos nepriklausomybės? Nepriklausomybės judėjimai Baltijos šalyse buvo vadinami dainuojančia revoliucija. Ar čia esama sąsajų?

Visuomet buvau ir tebesu labai kritiškas savo atžvilgiu. Kaip tik prieš porą dienų šia tema kalbėjausi su žmona ir ji pasakė: „Ar supranti, kad jūsų grupė – kaip ir kitos – „Pērkons“ ar „Līvi“ – iš tikrųjų buvo mūsų dainuojančios revoliucijos varomoji jėga?“ Beliko tik sutikti. Nors būtina pabrėžti, kad „Jauns Mēness“ išties neturėjo tipiškų protesto dainų. Kurdami visas dainas, kurias mano draugas Artemijus Troickis yra pavadinęs Baltic rock, įkvėpimo sėmėmės iš latvių tautosakos, ir tai, ko gero, buvo svarbiausias mus išskiriantis dalykas. Būtent tos tautas dziesmas – liaudies dainos, – kurias adaptavome ir jų pagrindu sukūrėme šį tą nauja.

 

To žmonės ir ieškojo, norėjo išgirsti?

Būtent. Įdomu, kad dabar stebiu tam tikrą mūsų dainų atgimimą, pasirodo, naujoji karta vis dar moka mūsų dainų žodžius, nors su jomis jau neaugo. Tai nuostabu, labai tuo didžiuojuosi.

 

A. Troickis, kurį minėjai, kadaise „Jauns Mēness“ muziką apibūdino kaip Baltijos atsaką U2. Kai kurios ankstyvos jūsų dainos turi nemažai panašumų. Kas buvo didžiausias įkvėpimas?

Didžiausią įtaką mums iš tiesų darė U2. Būdas, kaip grojo jų gitaristas Edge’as, buvo absoliučiai naujas, neįprastas. Atsimenu, kai tik susipažinome su Gintu Sola, paklausiau, ar galėtų sugroti kaip šis vyrukas. Jis pasiklausė įrašo, pabandė ir jau po valandos skambėjo beveik taip pat kaip Edge’as. Tiesa, negalėčiau pasigirti tokiu stipriu vokalu kaip Bono... Per maždaug 3 metus radome savo stilių. Įtakos mūsų vėlesnei kūrybai turėjo airių „The Pogues“ ir jų lyderis Shane’as MacGowanas, kurie, mano galva, yra geriausia keltiškojo roko grupė, o vėliau ir škotų garsieji „The Waterboys“ su Mike’u Scottu. Mike’as tuomet išleido tiesiog fantastišką albumą „Room to Roam“, kuris tikrai mus labai įkvėpė. Vėliau su Mike’u kartu net įrašėme dainą. Bet tai jau kita istorija.

 

Kodėl baltiškasis rokas buvo toks išskirtinis, kas skyrė jį, tarkime, nuo rusiškojo roko? Ar tai buvo tik kalba?

Taip, latvių kalba atliko labai svarbų vaidmenį, ji labai muzikali, melodinga, skambi, todėl puikiai tinka dainoms. Man rodos, dainuojant latviškai galima išreikšti daugiau nei, tarkime, angliškai. Kitas esminis dalykas – vis dėlto mentaliteto skirtumai. Turbūt nieko nenustebinčiau sakydamas, kad latviai yra kai kas tarp lietuvių ir estų. Nesame tokie aktyvūs kaip lietuviai, labiau intravertai, bet ne tiek, kiek estai. Tai daug pasako ir apie latvių roką. Tais laikais viską darėme gana neįprastai sovietinei muzikai. Todėl kritikai – kaip ir minėtasis A. Troickis – ir pavadindavo mus Baltijos roko fenomenu. Be abejo, nebuvome vieninteliai Latvijoje ir Pabaltijyje – ir kitos grupės savo kūryboje taikė folkloro elementus, galbūt tik žinia, kurią bandė perteikti žmonėms, nebuvo tokia stipri ir išraiškinga.

 

Daugelis mano kartos žmonių Baltijos šalyse vis dar pamena tokius kultiniais virtusius XX a. 10 dešimtmečio roko festivalius, kaip „Rock Summer“ Estijoje arba Roko maršus Lietuvoje. Šie renginiai iš tiesų buvo masiniai ir labai populiarūs. Kodėl roko muzika ilgainiui tapo mažiau reikšminga, scena iš esmės atiduota tik popmuzikai?

Nesutikčiau. Rokas vis dar gyvas. Tačiau akivaizdu, kad roko grupių laikai pasibaigė. Dabar didžiausias dėmesys tenka pačiam atlikėjui, ne grupei. Roko grupių fenomeną iš esmės lėmė emocijos, kuriomis reikėjo dalintis su kitais. Dabar to nebėra, tie laikai jau praeityje, deja.
„Rock Summer“, kurį organizavo Jüris Makarovas, iš tiesų buvo labai reikšmingas renginys, tačiau Latvijoje mes iki šiol turime tarkime festivalį „Positivus“. Na, šiemet jis dėl žinomų priežasčių jau nebeįvyks, bet jiems sekasi neblogai, organizatoriai rado nišą ir pagrindinis muzikos stilius, skambantis šiame festivalyje, vis dar rokas. Kitas geras pavyzdys – „Sziget“ festivalis Budapešte, yra ir kitų, jų ne taip ir mažai. Tai rodo, kad rokas vis dar gyvybingas, sugeba įkvėpti jaunimą. Formatas, be abejo, keičiasi, bet esmė lieka.

 

Tokios grupės kaip „Jauns Mēness“ Latvijoje, „Foje“ Lietuvoje ar „Terminaator“ Estijoje kadaise savo šalyse buvo stebėtinai populiarios, bet liko nežinomos už jų ribų. Kita vertus, turime sėkmingos karjeros ir pripažinimo užsienyje atvejų, pvz., „Prāta Vētra“ („Brain­storm“). Baltijos šalys nesukūrė bendros muzikos...

Viskas dėl kalbos skirtumų, nors ne tik dėl jų. Antra vertus, visos 3 Baltijos šalys yra mažos ir populiacija nedidelė. Tarkime, net ir labai norėdamas, negalėčiau rengti koncertų kas savaitę, nes paprasčiausiai greitai nebeliktų norinčių manęs klausytis, nusibosčiau. Muzikinės rinkos yra mažos ir jose nėra pakankamai vietos kitiems atlikėjams. „Prāta Vētra“ atvejis rodo, jog tokiu keliu eiti įmanoma, bet nereikia pamiršti, kad jie nuo pat pradžių rašė dainas net tik latviškai, bet ir angliškai.

 

„Jauns Mēness“ irgi turėjo angliškų dainų.

Taip, bet epizodas trumpas, gan senas. Kai mūsų populiarumas Latvijoje greitai augo, bandėme sudominti klausytojus užsienyje ir iš tiesų įrašėme keletą dainų angliškai. Greitai supratome, kad „Jauns Mēness“ unikalus ir įdomus būtent toks, dainuojantis savo kalba... Mano geras bičiulis, žinomas aktorius Ivaras Mailytis kartą nuvyko į Paryžių, į kažin kokią parodą. Ir, viešbutyje įjungęs televizorių, jis pirmiausia pamatė mūsų dainos „Piekuns skrien debesis“ vaizdo klipą, kurį rodė muzikinis MCM kanalas. Tuo metu jį ištiko šokas. Jau seniai nusprendžiau neberašyti dainų tekstų angliškai.

 

Ką latviai žino apie dabartinę Lietuvos ar Estijos muziką?

Iš Lietuvos girdėjau „Daddy Was A Milkman“. Viena Latvijos FM radijo stotis nuolat suko jų dainas, bet, matyt, dėl to, kad dalis jų akcininkų yra lietuviai. (Juokiasi.) Esu girdėjęs apie Andrių Mamontovą. Iš estų galėčiau įvardinti „Ewert and the two Dragons“. Turbūt tiek, ne itin įspūdinga.

 

„Jauns Mēness“ dainose išgirsi daug apie laisvę – šis motyvas gan dažnas. „Līdzi sapņiem aizeju brīvs, esmu vēl dzīvs, vēl dzīvs“ („Einu laisvas savo svajonių link, esu vis dar gyvas“), – tai vienos jūsų dainos priedainis. Stebėdami masinius protestus Minske, girdime, kaip vėl suskambo garsiosios sovietinės roko grupės „Kino“ daina „Mes laukiame permainų“. Sovietų Sąjungos griūtis Baltarusijoje lyg ir užsitęsė 30 metų. Kodėl Baltijos šalyse kelią į nepriklausomybę lydėjo kitos dainos nei, tarkime, Baltarusijoje?

Atvirai kalbant, nesu apie tai pagalvojęs. Turiu pripažinti: tais laikais rusiškų roko grupių įrašai buvo gan prastos kokybės, palyginus su mūsiškiais iš Pabaltijo. Kartais net nesuprasdavai žodžių. Man sunku pasakyti – kodėl. Kita vertus, esu didelis Boriso Grebenščikovo gerbėjas, jis – tarp mano įkvėpėjų, jo kūryba visuomet rodė man kelią. Džiaugiuosi, kad Borisas iki šiol teberašo dainas, yra kūrybingas.
Kodėl Baltarusijos žmonės grįžo prie šios dainos? Tikriausia todėl, kad neturėjo panašaus pobūdžio savų dainų, taip pat ir savosios roko muzikos arba turėjo labai mažai. Be abejo, Viktoro Cojaus sukurta daina tuomet buvo labai populiari ir gan stipri, tam tikras manifestas. Be to, ji skamba rusų kalba, kuri, deja, yra pagrindinė Baltarusijos visuomenės kalba.
Prieš keletą metų Baltarusijoje lankėmės su šeima ir draugais, kurių giminaitis tuo metu dirbo Latvijos ambasadoje, Minske. Buvome itin sukrėsti šalyje tvyrančio emocinio fono. Pamenu, tuomet pagalvojau – kaip gerai, kad gyvenu Latvijoje. Akivaizdu, žmonės ten labai ištroškę permainų ir 30 metų senumo daina labai gerai tai iliustruoja.

 

Jauns Mēness „Piekūns skrien debesīs“

Draugai