× Kasparas Pocius

 

Redas Diržys yra Alytaus dailės mokyklos direktorius. Vienas drąsiausių ir maištingiausių žmonių Lietuvoje. Jis maištauja ne tik prieš politinę, bet ir prieš kultūrinę galią, ne tik prieš kapitalizmą, bet ir prieš suprekintą meną. Maištaudamas Redas buria savo bičiulius, tad kartais Alytus tampa autonomine pasipriešinimo zona. Pasipriešinimą jis suvokia kaip atsisakymą kurti meną, sakymą „ne“ kultūros ir meno institucijų susireikšminimui, kapitalistinėms menininko savęs išnaudojimo strategijoms. Vilnius gali būti Lietuvos ir jos kultūros sostinė, bet Alytus visada bus pasipriešinimo rimtajai kultūrai ir menui sostinė.  

 

 

Kasparas Pocius ir Redas Diržys. Astos Kazlauskaitės-Pocienės nuotr.

 

Redai, žmonės iš žurnalo „Literatūra ir menas“ prašė pakalbinti tave numeriui, kuris skirtas vienam iš Lietuvos etnografinių regionų, Dzūkijai. Apie meną arba „meną“ pakalbėsime vėliau, o dabar – apie regionus. Esi pagarsėjęs įvairių sostinių nekentėjas, kalbėjai, kad centras kolonizuoja provinciją ne tik materialiai, bet ir brukdamas jai savus sąmonės modelius. Ar taip tebegalvoji, ar tokius procesus matai iki šiol? 

Kritikuoju gal ne tiek sostines, kiek kapitalą kaip tokį. Kitaip sakant, sostinė – tik tam tikra kapitalo atmaina. Kapitalas yra abstrakcija, o ją kuria, aptarnauja ir gina labai konkrečios buržuazinės specializacijos. Tai, ką tave pasamdęs žurnalas vadina regionu, yra labai konkreti primesta ar „išrasta“ sąmonės simuliacija, su kuria tapatinasi toliau nuo „centro“ gyvenantieji ir buržuazėti linkę gyventojai. Ar kada susimąstei, kokiam regionui priklauso kad ir Vilnius? Iš tiesų tai yra didžiausias Dzūkijos regiono miestas, kuriame nė vienas gyventojas nekalba dzūkiškai. Su tokiu požiūriu nenori sutikti lenkai ar gudai, ir jie teisūs: jų kalbomis tarpusavyje kalbančiųjų vadinamojoje sostinėje yra gerokai daugiau. Net ir dabar, pasibaigus visuotinei lituanizacijai.

Kaip regionai galėtų atsispirti tokiai kolonizacijai?

Pats suvokimas, kad priklausai regionui, – jau kolonizuotos sąmonės požymis. Apie kokius, atsiprašant, regionus mes šiandien kalbame? Ribos išsitrynusios, kalba suliteratūrinta, galbūt liko tik tam tikri egzotinio etnografizmo elementai. O kur dar valstybinis kalbėsenos teroras migrantų atžvilgiu. Ne tik kalbėsenos – ir geografijos, ir politikos, ir kultūros, ir mąstysenos modelių, kontekstų ir visokių hierarchinių diskursų. Matai, sostinėje kalbama ne šiaip kalba ar, dar blogiau, kokiu dialektu, tarme; sostinėje vyrauja „diskursas“ – protinga kalba. O ja kalbantiesiems – daugiausia visokio plauko intelektualams, politikams, vadybininkams, menininkams ir inteligentams – net atrodo, kad jie mąsto, nors iš tiesų tik vartoja sąvokas. Dažnam tokiam net rodosi, kad jis yra neva kažkokio pasipriešinimo dalis, generatorius. Ir kad puola tokie rašyti kokį pyeičdį... Net atrodo, kad priešinasi, atsispiria.

Žinai, Kasparai, vienas mano geras bičiulis visgi rado būdą, kaip įspirti tokiam proto kolonizavimui: nepatikėsi – jis sostinės kultūriniam savaitraščiui parengė interviu su kažkokiu diržiu apie etnografinio regiono, kuriame šis gyvena, aktualijas. Kad prisijuokiau beskaitydamas...

Išsiaiškinkime sąvokas: ką tau reiškia kultūra ir menas, kodėl manai, kad kultūrai ir menui reikia priešintis?

Kultūra – apibrėžimą skolinuosi iš situacionisto Asgerio Jorno – man yra viskas, kas lieka po to, kai visa, ką dar buvo galima suprasti, jau pamiršta.

Menas, arba „rimtoji kultūra“, – apibrėžimą skolinuosi iš profluksisto Henry Flynto – yra valdančiosios klasės ideologija.

Buržuazinėje visuomenėje tvirtinama, kad šios sąvokos ir institucijos (kaip ir absoliutus kapitalas) yra teigiamos ir neginčijamos, nors tėra abstrakcijos, skirtos tam, kad valdančioji klasė sugeneruotų dar daugiau kapitalo. Tas kapitalas sugeneruojamas pasisavinus konkretų psichinį darbą, kurį atlieka menininkais norintys būti ar atrodyti darbininkai – psichodarbininkai. Taigi, priešintis išnaudojimui visada verta, iš kapitalistų reikia išreikalauti ir susigrąžinti tai, kas jiems nepriklauso. Bet va – toks menininkas paglostomas pažadais, premijomis, juostelėmis, ordinais ir vėl paklusniai tarnauja išnaudotojiškai sistemai, ją liaupsina.

Alytų pasirinkai baigęs Talino menų akademiją. Tai buvo pažinčių ir kapitalistinės epochos pradžioje atsivėrusių begalinių galimybių metai. Kodėl Alytus, ko ieškojai šiame mieste? Juk jame iki šiol nėra net meno galerijų!

Į „begalinių galimybių“ kapitalistinę Lietuvą mes su Indre grįžome po studijų 1991 m., kaip tik tuo metu, kai įstatymiškai tokiems parvykėliams buvo leidžiama sugrįžti griežtai tik į tam tikrą vietovę – etnografinį regioną, iš kurio buvai išvykęs. Kadangi mes, bendrakursiai, sumanėme susituokti, mums buvo suteikti netgi du begaliniai pasirinkimai – arba Alytus, arba Šiauliai. Pasirinkome Alytų. Mano žmonai leido dirbti tuometiniame Vilniaus „Dailės“ kombinate tik su sąlyga, kad ji nesieks sostinės rezidento statuso, o jeigu sugalvotų, tai pati įsipareigojo susimokėti imigracinį mokestį – apie 20 000 kažkokių tuometinių pinigų. Tokių mes, suprantama, neturėjome. 

Bent jau aš niekada nesigailėjau tokio pasirinkimo – pabuvojus Taline Vilniaus intelektualinis gyvenimas, pradedant inteligentų pezalais ir baigiant nacionalinės bibliotekos resursais, mažai kuo skyrėsi nuo to, ką galėjo pasiūlyti Alytus. Juolab kad Alytuje veikė dailės mokykla, kurią kruvinomis pastangomis sulipdę žmonės buvo verti palaikymo.

Kadaise tavo biografijoje nestigo performansų, meninių akcijų, vėliau atsirado „Meno streikas“, dar vėliau – „Duomenkasių ir psichodarbininkų streikas“, ir meno tavo gyvenime nebeliko. Bet atsirado begalybė draugų iš viso pasaulio, kuriuos susiveždavai į Alytų diskusijoms, linksmoms akcijoms ir kolektyviniam poilsiui nuo darbo. Visa tai darei dirbdamas Alytaus dailės mokyklos direktoriumi. Ar taip siekei parodyti, kad visas pasaulis gali sutilpti tavo mieste, kad nebūtina žvalgytis į tolimus centrus ir pavydėti?

Visko mano gyvenime būta: ir karjerizmo, ir nusivylimų, ir netikėtumų, virsmų, absurdo, beprotybės. Vos grįžau į šią šalį, buvo aišku viena – vadinamasis meno burbulas čia buvo ir tebėra kraštutinai reakcionieriškas; aš jam visada buvau svetimas, o ir jis man nemielas. Teko rinktis visą pasaulį... ir pamiršau aš tą nacionalinį meno burbulą. Niekada niekur pasaulyje nesu girdėjęs, kad kam nors toks dalykas būtų įdomus, tik vietinė spauda tokius mitus kuria. Vienas geras bičiulis, rašytojas iš Londono, praleido Alytuje dvi savaites – rinko medžiagą knygai, buvo nuvažiavęs ir į mūsų sostinę. Grįžo nusivylęs: sakė, kad ten mato vien bandymus mėgdžioti Londoną, ir labai nekokybiškai. Kažkoks surogatas išeina. Kokio galo trenktis į Vilnių, jeigu gyveni Londone? Bet Alytus jam pasirodė kone kosmosas – niekur nematyto absurdo atrado dar daugiau nei aš iki tol.

Įvairiems menininkams (nebijok, ne tau) nuolat kyla emocinių įtampų ir streso, kai jie pradeda galvoti apie savo santykį su aplinka, su „paprastais žmonėmis“. Ar dažnai galvoji, kaip „Meno“, „Duomenkasių ir psichodarbininkų streikai“ veikė Alytaus miestiečių mąstymą? O gal streikuotojai kaip tik mokėsi iš „paprastų žmonių“?

Kai streikuoji, svarbu suvokti, kad nesi koks suknistas menininkas, kuris sklendžia virš kitų galvų, kad paskui galėtų pasidalinti savo „įžvalgomis“ ir padarytų karjerą. Esi būtent tas „paprastas žmogus“, streikuodamas rizikuoji savo reputacija, socialine pozicija, gerove, galų gale – galimybe išgyventi. Ši problema buvo labai aiškiai deklaruota ir per „Psichostreiką“ (reakcionierių vis dar vadinamą „Meno streiku“). Tai yra klasinis klausimas – reiškinius reikia stebėti iš kaip įmanoma žemesnio socialinio horizonto. Operuoti samprata „paprastas žmogus“ nėra tikslu, nes dauguma jų yra smarkiai suburžuazėję, įsivartotojinę ir dažniausiai (galbūt net patys to nesuvokdami) atstovauja valdančiosios klasės interesams. Be abejo, ir pilni stereotipų.

Pažįstu ne vieną tave geruoju minintį Alytaus dailės mokyklos mokinį. Ką stengiesi ugdyti jauname žmoguje, kas tau ugdymo procese svarbiausia? Kaip apskritai tavyje sugyvena maištininkas ir už jaunų žmonių ateitį atsakingas pedagogas?

Tik bandau diskredituoti sustabarėjusius stereotipus apie meną, kultūrą, kapitalizmą, (neo)liberalizmą, demokratiją, runkelius, teroristus, grafitininkus, privačią nuosavybę, laisvę ir kitus dalykus. Anksčiau ar vėliau mokiniai vis tiek įsitrina kažkur tarp šių sąvokų.

Kadaise kone pirmasis Lietuvoje kritiškai svarstei kultūrinės kolonizacijos temas. Tavo draugai pasaulyje kalba apie kapitalistų ir imperialistų vykdomą įvairialypę kolonizaciją, apimančią visas gyvenimo sritis. Šiandien stebint pasaulio tylą, kai vyksta nusikaltimai Gazoje, Libane ir kitose šalyse, kyla klausimas, kaip turėtume elgtis pasaulio (ir Lietuvos) valdžių remiamo genocido akivaizdoje.   

Labai džiaugiuosi, kad vis atsiranda aktyvistų, keliančių atsakomybės už genocidus klausimą, jie rengia boikotus, drasko akis ir ausis visokiems pataikūnams. Bet šią problemą laikyčiau kur kas sudėtingesne, nes genocidai, kaip ir ekocidai bei biocidai, yra tik kapitalo dominavimo pasekmės. Kapitalistai, imperialistai, militaristai – jie gyvena šalia mūsų, netgi mumyse pačiuose kaip kultūrinės atliekos, šmaras visoks. Todėl neįtikina nė vienas mano matytas (ar girdėtas) kultūrinis pasipriešinimo ar solidarumo renginys: tai paprastai daro žmonės, kurie siekia sukaupti sau kapitalo.

Žinau, kad kritiškai žiūri į įvairius kultūros ir meno veikėjus, jų statuso žaidimus. Ką manai apie dabartinį Kultūros protestą? Jame dalyvauja nemažai menininkų, bet netrūksta ir kritiškų balsų. Neslėpsiu – jam prasidėjus pagalvojau, kad labai pasiilgau Alytaus streikų, kuriuose mes ir susipažinome.  

Nieko gera negalvoju – vienodais ženkleliais pasidabinusi (fašistuojanti?) pilkoji teisiųjų masė manęs niekad netraukė.

Vienas ir kartu su Kęstučiu Šapoka esi parašęs keletą tam tikro ažiotažo susilaukusių knygų, o dabar, kiek girdėjau, ketini leisti romaną. Kodėl norėjosi išbandyti šį žanrą?

Paprastai sugadinu viską, prie ko prisiliečiu... Galbūt atėjo laikas ir labiausiai buržuazinį pavidalą išlaikiusiam literatūros žanrui.

Ar bėgant metams tebesi įsitikinęs, kad visas pasaulis įmanomas ten, kur apsisprendi gyventi? Ar nesigaili sprendimo likti Alytuje?

Buržuazija nuolat paisto apie kažkokį laiką ir erdvę – velniop juos visus: ir erdvę, ir laiką, ir klasifikaciją. Nebūtina važiuoti į Alytų, kad užterštum savo sąmonę diržiu, – ne vienas tau tai paliudytų.

Ar esi patenkintas savo miesto žmonių iniciatyvumu, savarankišku mąstymu ir veikla? Kas tave Alytuje labiausiai džiugina ir liūdina?

Liūdina alytiškių noras visur ir visada sekti Vilniumi. O džiugina vienas amžinas dalykas, kurį dainoje „Mažas miestelis“ kadaise apdainavo toks kitas Redas – Lou Reedas. Po ištisos tirados nusiskundimų ir įsiskaudinimų optimizmas išreiškiamas taip: „Mažam miesteliui būdingas tik vienas geras dalykas. / Mažam miesteliui būdingas tik vienas geras dalykas. / Mažam miestely esama tik vieno gero dalyko – / Žinai, kad nori ištrūkti...“ Kokie nors prigimtiniai londoniečiai ar niujorkiečiai, netgi vilniečiai to negali pajusti. Visiems jiems nebūdingas net tas vienintelis geras dalykas – neduota, ir viskas.