Režisierė Dalia Ibelhauptaitė: „Mene yra labai daug vidutiniškų, abejotinų dalykų, liaudiškai sakant, chaltūros“

1.Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojusi? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Linos Fisheye nuotrauka

Mane itin jaudina klasikinės kultūros padėtis Lietuvoje – labai akivaizdu, kad prarasta vertybių skalė. Lietuvos rinkoje dominuoja pramoginiai renginiai ir tikrai mažai rimto ir gero meno, aukščiausios profesionalumo klasės. Gaila, bet visi pramoginiai renginiai pas mus laikomi kultūra ir tikrajai kultūrai sunku išsikovoti savo vietą po saule. Mene yra labai daug vidutiniškų, abejotinų dalykų, liaudiškai sakant, chaltūros. Įtariu, kad tai yra aiškios kultūros politikos nebuvimo priežastis. Kadangi valstybinės institucijos remia viską – gausu mažų renginių –­ vadinasi, tikro aukščiausios prabos meno darbų niekas negali sau leisti padaryti, o gautų pinigėlių niekas nenori atsisakyti – tuomet ir „skuba įsisavinti". Taip ir gimdo vidutiniško lygio produktą – „bile tik vyksta". Liūdna... Nes tuomet rimti darbai pasimeta jūroj prastų beprasmybių, ir žiūrovui sudėtinga atsirinkti – laimi tas, kas yra ryškus arba garsiai rėkia.

Žiniasklaidai jau seniai sunkus metas, jiems, kaip ir kultūrai, reikia finansiškai išgyventi – tokiomis aplinkybėmis pasidaro lengviau išsikovoti dėmesį „dramatiškomis" istorijomis, ir abejotinos asmenybės iškyla į paviršių. Bet manau, kad tai ne žiniasklaidos kaltė, tai susidariusių aplinkybių rezultatas, ir jokiu būdu ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje dabar yra „herojų" metas, o „herojai" dažnai yra dirbtinai sukurti ir ne visada verti jais būti. Manau, kad situaciją labai pablogino milžiniški kiekiai televizinių realybės šou, nes tuomet „herojų" gali atsirasti kas 30 min. ir greičiau, – klasikinėje kultūroje tu turi metai po metų mokytis, dirbti tą darbą, tobulėti ir tik tada pasieki kokybę.

Į politines diskusijas trigrašio nekišau ir niekada nekišiu – menas negali būti politinis, jis turi būti aukščiau politinių partijų ir įsitikinimų. Gal dėl to, kad aš visada stovėjau nuošaliai nuo politikos, „Vilnius City Opera" niekada neturėjo rimtos valstybinių institucijų finansinės ar struktūrinės paramos, visada buvo kaip podukra, visada pastumdėlio vietoje. Kur tai matyta, kad jau beveik dveji metai, kaip įkūrėme VCO, o dar net biuro neturime, bet mūsų tai nestabdo – mūsų biuras yra ir Vilniaus kavinėse, ir draugų butuose, o vasarą ir parkelyje galime susitikti. Politika turėtų užsiimti tos srities išsilavinę žmonės, eruditai, intelektualai, deja, Lietuvoje net ir TV artistai tinkami eiti į Seimą. Negi kitoje stotelėje ims politikuoti realybės šou nugalėtojai?

Ko tada norėti? Kilus kalbai, kad Vilniui reikalinga didelė koncertų salė su šiuolaikinėmis technologijomis, į kurią tilptų 1800–2000 žmonių, – dauguma tik rėkia ir rankom mojuoja. Argi ne gėda, kad mūsų mieste nėra nė vienos tokio dydžio rimtos salės, tinkamos atlikti klasikinės kultūros kūrinius? Kiekvienas Vokietijos miesteliūkštis po tokią turi. Kažkodėl daugelis nesupranta, kad arenose klasikinė kultūra negali būti atliekama dėl kokybės standarto...

Ar ši situacija veikia mano kūrybą? Absoliučiai taip! Kiek dar galima pastatyti spektaklių Kongresų rūmų scenoje?

Čia kaip Kamasutra – kada nors visos pozos ims ir baigsis...

O šiaip man visada norisi padaryti dar geriau, dar stipriau, dar ryškiau – kad įrodytume jaunam žiūrovui, jog klasikinė kultūra gali būti ir įdomi, ir atraktyvi, ir užburianti, kad tai yra kaip vanduo ir duona sielai, kad tai nėra nuobodu ir skirta tik ypatingiems ekspertams ar tik taip save vadinančiam „kultūros elitui". Klasikinė kultūra turi būti prieinama visiems, ypač jaunimui, nes jie mūsų ateitis. Gaila, kad tai nėra valstybinio masto prioritetas.

Mane jaudina, kas bus po 20 metų, kai išaugs karta, kuriai iš viso klasikinės kultūros nereiks, ji netaps jų gyvenimo būdu... Todėl dabar klasikinė kultūra, norėdama eiti su laiku, yra priversta naudoti ryškias reklamines priemones, –­ kaip a. a. monsinjoras K. Vasiliauskas sakydavo, kai netikintys ateis į bažnyčią, vis viena klausys mišių, skambių vargonų, pajaus atmosferą, o tuomet gal ir užsiliks, ateis kitą kartą. Ir aš panašiai svajoju: nesvarbu, kad verčiamės per galvą darydami įspūdingus salto reklamos srityje – kai žiūrovas pas mus ateina, vis vien klausosi Mozarto, Puccini'o, Čaikovskio... Vis viena kažkas tikrai užsilieka.

2.Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Kuriamo meno aplinkoje, apsupta talentingų ir šaunių žmonių, kurie labai myli savo darbą, jaučiuosi puikiai, matau, kaip jie auga, tobulėja. Stengiuosi pati sukurti tikrai šiltą, draugišką, be teatrinių intrigų atmosferą – bohemiečių bendravimas visada buvo kaip šeimoje, ne kaip darbe. Man labai svarbūs glaudūs santykiai, vienas kvėpavimas, vienas tikėjimas. Netikiu sėkme be priežasties – man sėkmė yra milžiniškas juodas darbas, taip stengiuosi ugdyti ir jaunuosius.

Konkurencijos nejaučiu visiškai – nei su kolegomis režisieriais, nei su Nacionaliniu operos ir baleto teatru – absoliučiai su niekuo. Aš žinau, kad turiu savo vagą, kad ji savita, ne visiems priimtina, bet einu ja jau septynerius metus be išlygų ir sustojimų, tikiu, kad tai teisinga ir pras­minga vaga, kad bohemiečiai išugdė daug jaunų Lietuvos klasikinės muzikos talentų, atvedė į klasikinę kultūrą tūkstančius žmonių, o dar didesniam kiekiui padarė didelę įtaką ir įkvėpė pakeisti savo gyvenimus. Pažiūrėkit –­ prieš septynerius metus buvo tik Nacionalinė opera, o dabar Vilniuje gal 5–7 operos teatrai, trupės! Ir nesvarbu, kad jie skirtingo lygio, svarbu, kad menininkams yra platformų, kur atsiskleisti, o laikui bėgant atsisijos, kas ką gali.

Bohemiečiai, o vėliau ir „Vilnius City Opera" visada skyrė labai daug dėmesio reklamai ir viešiesiems ryšiams.

Mes neturim kitos išeities, išgyvename tik iš bilietų pardavimo, tad turime žiūrovą prisikviesti, jį sudominti. Kai prieš 12 metų atvažiavau į Lietuvą, norėjau „nuimti" didelę žiojėjusią stigmą: reklamuoti savo meną, neva, yra gėdinga... Atrodo, kad pavyko! Pirmieji su maestro Rinkevičiumi ir Juozu Statkevičiumi pasirodėme reklaminiame TV klipe dar 2001 m., kai statėme G. Verdi „Kaukių balių". Pirmaisiais bohemiečių gyvavimo metais „Lietuvos rytą" turėjom įkalbinėti reklamą spausdinti per visą puslapį, vieni pirmųjų klasikinei kultūrai darėm animacinius banerius internete – o dabar jau kiekvienas tą gali... Visada ieškom naujų formų.

Propaguoti kūrybą yra puiku, nes bet kokia aukščiausio profesionalumo kūryba vis dėlto yra skirta žiūrovui, – vienam, šimtui, tūkstančiui, – bet žiūrovui... Per septynerius bohemiečių gyvavimo metus mus aplankė daugiau kaip 280 000 žmonių, tikiu, kai kurie iš jų ir ne po vieną kartą. Dabar pakilome į naują kovą – sukame galvas, kaip į operą atvesti paauglius, o jie – sunkiausias auditorijos segmentas! Bet tikiu, kad su gera reklama po 2–3 metų matysim rezultatus.

3.Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Kultūros leidinius labai mėgstu ir dažnai skaitau, nesu internetinė skaitytoja, man labiau patinka tikras leidinys: kaip jis kvepia, kaip pirštai jaučia popierių, gali versti puslapius ir juos užlankstyti ten, kur patinka, arba net išsiplėšti ir įsidėti į segtuvą. Skaitymas suteikia ramybės, o jos mano gyvenime labai trūksta... Tačiau dažniausiai skaitau ne lietuviškus leidinius, o angliškuosius – čia gal todėl, kad Lietuvoje kultūros leidiniai yra daugiau nišiniai, reikia gerai žinoti kontekstą, ir dažnai gan subjektyvūs, asmeniški. Nors ir nemažai laiko praleidžiu Lietuvoje, bet jis absoliučiai visas, be išlygų, skiriamas darbui nuo 6 valandos ryto iki išnaktų, tad nelieka laiko nuodugniai domėtis nieku kitu.

Kol buvo gyvi tėveliai, jie man užprenumeruodavo ir išsaugodavo viską, o aš paskui viską skaitydavau lėktuve, dabar net adreso Lietuvoje, kuriuo galėčiau užsiprenumeruoti, neturiu... Gyvenu arba pas draugus, arba viešbučiuose... O kai po mirties kraustėme tėvų namus –­ radau tonas senų kultūros leidinių: žurnalų, laikraščių, sugrupuotų į krūveles pagal metus – taip buvo įdomu!!! Štai čia ir yra mano skaitymo šaknys ir įpročiai. Popierius yra prisiminimai, o internetas – paspaudei mygtuką ir... nebelieka nieko.

Londone, kur daugiau nei dvidešimt metų yra mano tikrieji namai, aš užsiprenumeruoju daug kultūros leidinių, skirtų operai, teatrui, mano vyras prenumeruoja kinui skirtus leidinius – taigi abu paremiam net kelias meno šakas. Kultūrai skirtus laikraščius, tokius kaip „Sunday Times", „Observer", dažniausiai perkam sekmadieniais – jie turi didžiausius priedus, skirtus kultūrai, ir jeigu spėji perskaityti abu laikraščius, žinai viską, kas tuo metu vyksta Londone, – straipsniai 90 % – tikrai rimti, įdomūs, ne tik pažintiniai, dažnai ir analitiniai.

Nemanau, kad spauda turėtų persikelti į internetą – būtų geriausia, kad turėtų ir internetinį variantą, bet man atrodo, kad skaityti popieriuje ir internete yra dvi visiškai skirtingos patirtys. Niekada neperskaitysi ilgo, išsamaus, rimto straipsnio internete – tai trumpų žinių ar nedidelių įspūdžių, faktų teritorija, o prasmingesnę medžiagą, kad ir randi internete, skaitai arba vakare, arba savaitgalį...

4.Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Taip, man visada įdomu, ką daro „Sirenų" festivalis ir „Kino pavasaris" – tai iš tikrųjų nesavanaudiškai dirbančios organizacijos, kurios žiūrovui pateikia labai įvairiaplanę kultūrą, stengiasi ugdyti skonį, požiūrį. Tai nėra vienkartiniai reiškiniai – atvežiau žvaigždę, surinkau daug pinigų, ir tiek žinių. Jie formuoja ir plečia žiūrovų akiratį, skonį –­ tai svarbu.

Esu didelė Londono tarptautinio kino festivalio gerbėja ir stengiuosi pamatyti viską, ką tik galiu, taip pat Londone vykstančios mugės „Frieze art fair" gerbėja!..

Kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogomis, reikia, kad profesionalus menas nebijotų reklamos ir ją pripažintų – tai vienintelis būdas pasiekti plačiąsias auditorijas ir žiūrovų širdis. Manau, laikas svarstyti, ar tai gerai, ar blogai, jau praėjęs, – reikia dėti visas pastangas kovai už žiūrovą. Jei visi kovosim, turėsim ryškius balsus – kokybė vienareikšmiškai nugalės. Svarbiausia nepamiršti – nereikia naikinti ar smerkti pramogų, o tiesiog mėginti atstatyti pramogos ir kultūros balansą, kad žmogus galėtų turėti ir tą, ir tą, pats ilgainiui atsirinks, kas jam priimtina. Ir, aišku, menui nederėtų teigti: „nenori, tegu neina"; turim suvilioti, atsivesti, parodyti...

Pavyzdžiui: sutinku 20-metį universiteto studentą, būsimąjį teisininką. Jis girdėjo ir apie bohemiečius, ir apie Oskaro Koršunovo teatrą, bet niekur nebuvęs. Aš jo klausiu, kodėl? Ir čia net ne pinigų problema (galiu garantuoti, kad dažnas studentas per savaitgalį tikrai daugiau išleidžia klube ir bare, nei kainuoja bilietas į teatrą) – tiesiog neturi tokio įpročio, tai nėra jo gyvenimo būdas. Ar jis kaltas, kad jo niekas ten nenuvedė vaikystėje? Bet perspektyva bauginanti – jis bus teisininkas, inteligentija – ir nieko nematęs... Todėl, matyt, kovoje už tą jauną žmogų klasikinė kultūra turi labiau stengtis, kad įveiktų pramogų žanro paprastumą, prieinamumą ir lengvumą.

5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Na, remti viską – skamba bauginančiai. Paramai gauti turėtų galioti labai aukšti profesionalumo kriterijai. Būtų didelis postūmis į priekį, jei tie aukščiausi profesionalumo kriterijai ir rezultatai būtų lemiami, – reikia remti stipriausius, kad jie galėtų toliau judėti progreso link, reikia remti jaunimą, kad jie galėtų augti ir tobulėti. Pinigai turėtų pasiskirstyti tolygiai, o ne didžia dalimi atitekti nacionaliniams kolektyvams, kurie iš valstybės ir taip labai daug gauna, kai tuo tarpu kitiems lieka tai, kas lieka... Įsivaizduoju – visiems geras nebūsi.

„Vilnius City Opera" džiaugiasi naująja Kultūros taryba –­ juk jie pirmieji po šešerių metų pamatė ir įvertino bohemiečių darbą. Tai suteikia labai daug vilties ir tikėjimo, kad tai, ką darome, yra reikalinga ne tik žiūrovui. Šį sezoną esame labai laimingi, nes mums pirmąkart per kolektyvo gyvavimo istoriją skyrė net 20 % pastatymų biudžeto! Tai jau postūmis į priekį. Visa kita atkeliauja iš rėmėjų...

Kartais žiauriai liūdna ir sunku, šitos kovos už išgyvenimą noriu atsisakyti – juk jau penkerius metus kolektyvas neišlenda iš skolų, logiškai, pagal visas teorijas, mes jau seniai turėjome mirti... Bet tai praeina ir vėl tikiu, kad „Vilnius City Opera" bus įvertinta, kolektyvui bus suteikta galimybė augti ir tobulėti, kada nors ateis laikas, kai nereiks apsimetinėti, kad geriausias biuras yra kavinė, ir tai normalu.

6.Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Mane visada stebina ir įkvepia didelės retrospektyvinės parodos Londono nacionalinėje galerijoje, šiuolaikinio meno galerijoje „Tate Modern", Karališkojoje menų akademijoje. Čia tik Londone! Tuomet atsiveria galimybė plačiai ir išsamiai atverti visą menininko pasaulį. Paprastai kai kuriuos darbus esi matęs, ką nors skaitęs, atrodo, kad žinai, tačiau tokios parodos padeda suprasti ir atskleisti visumą, lyg ir iš naujo susipažįsti...

Šiaip penkeri metai istorijos tėkmėje yra tokia maža dulkė... Laikas parodys, kas iš mūsų išliks, kas ne, bet dirbti reikia ne dėl to, kad išliktum istorijoje, o dėl to, kad visą evoliuciją nors per milimetriuką judintum į priekį...

7.Kokia Jūsų, kaip kūrėjos, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėkmę?

Oi, čia tai paklausėt... Atsikeliu kokią 5.30 ryte jau panikuodama – prisimenu, ko dar nepadariau, arba štai prisisapnavo puiki idėja, kurią būtinai turiu užsirašyti! Skubu tūkstančio mylių per valandą greičiu ir negaliu nurimti, kol neparašau kokių 20 mailų įvairiausiais klausimais... Čia veikia mano prodiuserinė smegenų pusė! Tuomet jau ateina laikas bėgti į susitikimus, kurie nesibaigia iki kokios 18 val. vakaro. Kai sezono metu statome spektaklius, neturiu nei pertraukėlių, nei poilsio akimirkų, nes eidama iš vieno susitikimo į kitą dažniausiai kalbu telefonu. Mano didžioji bėda – nemoku pasakyti „ne" ir prisiimu daugiau, nei fiziškai ir protiškai galiu pakelti.

Kūrybinės mintys užplūsta jau po 18 val., kai pavargsta prodiuserinė, logiškoji smegenų pusė. Tuomet susitinku su savo dizaineriais, solistais, maestro: kalbamės apie idėjas, vizijas, meną... Čia – sielos ir polėkio laikas. Ritualų neturiu – kurti galiu bet kur ir tam tikrai nereikia išskirtinių sąlygų – svarbiausia, kad pašalinių žmonių būtų kuo mažiau... Vienintelė būtina sąlyga kūrybai – visiška tyla... Nepakenčiu triukšmo, buitinio erzelio. Anksčiau galėjau dirbti naktimis – geriausias laikas būdavo! Produktyviausias! Bet tai mane privedė iki sveikatos praradimo ribos. Dabar esu atsargesnė ir neleidžiu sau dirbti ilgiau nei iki 1 val. nakties. Juk kada nors reikia ir pamiegoti.

Draugai