Šmėkla klaidžioja po operos teatrus, nacionalinio suverenizmo šmėkla. Tai bus pastebėję tie, kam teko matyti Giuseppe’s Verdi „Atilos“ pastatymą Milano „La scala“ teatre gruodžio 7 d. ir girdėti, kokiais aplodismentais buvo pasitiktas respublikos prezidentas Sergio Matarella, kaip publika įsiaud­rino suskambėjus nacionaliniam Mameli’o himnui ir keliose operos scenose suplevėsavus trispalvei. Kažkas gretimoje eilėje net pajuokavo: „Ar tik popiežiaus Leono Didžiojo ir Atilos susitikimo prie Minčio upės scenoje neišvysime į personažus persikūnijusių Mattarelos ir Matteo Salvini’o, vilkinčio hunų vado drabužiais?“

Lyrinė opera ir populizmas – lig šiol intelektualai apie tai vien paironizuodavo. Semiotikas Paolo Fabb­ri, Umberto Eco kolega, rašė: „Šiandienos suverenistai etimologiškai primena sopranus, opera buffa (komiškosios operos, – vert. past.) dainininkus. Tai nacionalistų, pasisakančių prieš migrantus, Europą ir t. t., sinonimas. Man mielesnė jų priešybė, t. y. patriotai, pasisakantys už, o ne prieš.“

Prancūzijos dešiniųjų radikalų lyderė Marine Le Pen. Roko Morkūno nuotrauka

Liepsningo ir iracionalaus patriotizmo grįžimą į teatrų scenas aiškiai įvardijo žurnalas „Classic Voice“, išspausdinęs reportažą „Suverenistų opera“. Reportaže pastebima, kad tendencija „atrasti“ tautinius autorius ypač stiprėja Rytų Europos šalyse. Tai patvirtina Viktoro Orbáno dalyvavimas vengrų kompozitoriaus György’o Kurtágo operos „Fin de partie“ premjeroje, įvykusioje „La scaloje“ lapkričio 15-ąją. Vengrijos premjeras, didysis populizmo atgimimo Europoje iniciatorius, neslėpė pasitenkinimo tautiečio sėkme istorinėje italų architekto Giuseppe’s Piermarini’o salėje. V. Orbánas ne tik toliau užsispyrusiai gina vengrų valstybės sienas, bet ir griebėsi teatrų, įvardytų „nacionalinės kultūros šventovėmis“, pertvarkos politikos. Ši politika pasižymėjo įspūdingais vengrų operos teatro rekonstrukcijos bei išplėtimo darbais ir nemažai kainavusia 350 operos solistų, šokėjų ir muzikantų turnė po Ameriką pernai rudenį. Šio operos teatro repertuare puikavosi Bélos Bartóko „Kunigaikščio Mėlynbarzdžio pilis“ ir – tai išties reikšminga – gana vidutiniško vengrų kompozitoriaus, sukūrusio muziką 1844 m. įsigalėjusiam nacionaliniam himnui, Ferenco Erkelio opera „Bánk bán“ (panašiai būtų, jei Italijoje statytų Michele’s Novaro, mūsų himno muzikos autoriaus, opera buffa genujiečių tarme „Daktaras ne savo noru“).

Kroatijos prezidentė Kolinda Grabar-Kitarović taip pat ėmėsi Zagrebo teatre tautinės operos gaivinimo, kurį pavadino „menine šalies misija“. Todėl kroatiškame repertuare šiandien galite išvysti tokius pavadinimus kaip „Nikola Šubić Zrinski“ – tai 1876 m. opera, šlovinanti herojišką kroatų pralaimėjimą turkams, vėliau virtusį revanšizmo prieš Habsburgų monarchiją simboliu. Partitūros autorius Ivanas Zajcis dalyvavo Ilyrijos judėjime, kovojusiame už penkių kroatų žemių, anuomet pavaldžių penkioms skirtingoms šalims, suvienijimą bei Kroatijos išlaisvinimą iš Austrijos-Vengrijos imperijos.

Panaši patriotinė laikysena ir Lenkijoje: čia valstybinio operos teatro repertuare dominuoja Jano Paderewskio, garsaus pianisto, nekart atlikusio savo tautiečio Fryderiko Chopino kūrinius, opera „Manru“. J. Paderewskis, beje, 1919 m. tapęs pirmuoju atkurtos Lenkijos premjeru ir vadovavęs Užsienio reikalų ministerijai, operoje pasakoja apie romą, suviliojantį nekaltą kaimo merginą, kuri, vėliau nepakeldama gėdos, nusižudo. Operos finale palaidūną romą nubaudžia jo varžovas iš suviliotosios merginos klano. Istorijos moralas: būtina apginti vietinių tradicijų tyrumą nuo sugedimo, kurį neša svetimtaučiai.

Buvusioje SSRS apie suverenumą nejuokaujama. „Tvirtų tautinių jausmų“ orkestro vadovo idealas buvo nepaprastai gajus dar sovietų laikas, kuomet Jevgenijaus Mravinskio lazdelė net 50 metų vadovavo tuomečio Leningrado filharmonijai ir buvo tapusi meniniu visos nacijos simboliu. Panašią laikyseną šiandien draugystės ryšiais viešai demonstruoja Vladimiras Putinas ir Valerijus Gergijevas, vienas garsiausių dirigentų šalyje ir užsienyje. Neatsitiktinai Arthuras Lubow „New York Times“ puslapiuose V. Gergijevą pavadino lojalistu. Tik jis 2009 m. galėjo priešais raudančią vietinių ir ant tankų užsiropštusių rusų kareivių minią diriguoti koncertui Cchinvalyje, nuniokotoje Pietų Ose­tijos sostinėje, ir pareikšti: „Jei ne Rusijos karinė pagalba, šiandien turėtume tūkstančius aukų. Kaip osetinas esu nepaprastai dėkingas savo didžiai šaliai, Rusijai, už šią pagalbą.“ Ta proga V. Gergijevas pasirinko atlikti Dmitrijaus Šostakovičiaus simfoniją „Leningradas“, sukurtą nacių apgulties metais ir tapusią leningradiečių pasipriešinimo tamsiausiais Antrojo pasaulinio karo metais pasauline emblema. Kaip pastebėjo „New York Times“, šiuo prorusišku renginiu Kremlius, pasitelkęs tipišką solidžios, istoriškai kilnios ir pozityvios tradicinės kultūros formą, pasirinko apgalvotą komunikaciją, alternatyvią savo priešininkei Amerikai, kur per rinkimines kampanijas politikai, ypač iš demokratų partijos, įprastai ant scenos laipina popmuzikos žvaigždes.

Regis, investicija į klasikinę muziką autoritarinėms vyriausybėms – tai būdas įtvirtinti savo globalias ambicijas. Vienas iš pavyzdžių – monumentalus ir milžiniškų lėšų pareikalavęs 2013 m. atidarytas operos teatras Astanoje, Kazachstano sostinėje. Nepaisant to, jog lyrinės operos sklaida per pastaruosius 50 metų gerokai nusilpo ir jaunesnės kartos, net turinčios aukštesnįjį išsilavinimą, yra gana menkai susipažinusios su lyriniu repertuaru, klasikinė muzika, kaip galios autoreprezentacija, šiandien vis dar neįtikėtinai paveiki.

Kokia suverenizmo operoje situacija Italijoje? Kiek miglotesnė, nors „Va pensiero sull’ali dorate“ – viena garsiausių muzikos istorijoje choro arijų iš operos „Nabukas“ – jau senokai tapo neoficialiu M. Salvini’o ir jo pirmtako Umberto Bossi’o partijos „Lega nord“ himnu. G. Verdi, iš Buseto kilusio kompozitoriaus, muzika vis dažniau atliekama propaguojant nacionalistinę meilę Tėvynei ir svaičiojant apie nepriklausomą „Padaniją“ (apie kurią svajoja „Lega nord“).

Taip ne pirmą kartą dėl itališkojo nacionalizmo bandoma perrašyti muzikos istoriją. Tikrai ne atsitiktinumas, kad revizionizmo aukso amžius Italijoje sutapo su fašizmo era. Nemažai Italijoje pradėtų ar pastūmėtų interpretacijų vėliau įsigalėjo ir tarptautiniu mastu. Tai paaiškina, pavyzdžiui, kodėl Arcangelo Corelli’o ir Antonio Vivaldi laikotarpio instrumentinė italų muzika sulaukė naujo susidomėjimo, kurį pirmiausia lėmė troškimas turėti didžių itališkų vardų iš baroko epochos ir priešpriešinti J. S. Bachui bei G. F. Händeliui.

Šiandien apie suverenumą verčia susimąstyti orkestro dirigento Riccardo Muti knyga reikšmingu pavadinimu „Giuseppe Verdi, italas, arba Mūsų šaknys glūdi muzikoje“ (išleido „Rizzoli“, kuratorius Armando Torno): „Pasirinkau ši pavadinimą ne tiek dėl patriotinio aspekto, ryškaus, kaip žinia, daugelyje Verdi kūrinių, kiek dėl plačiąja prasme itališkumo, kurio kupini šio kompozitoriaus kūriniai. (...) Verdi operose esama gyvenimo ir mirties refleksijos, drauge juntamas visas mūsų itališkas charakteris, suteikiant šiam žodžiui pačią plačiausią reikšmę: tai geismas, aistra, meilė, tyla, nusivylimas, kartais įžūlumas, agresija ar netolerancija, kurie taip pat yra mūsų kultūros dalis, mūsų prigimties dalis.“ Nes, jo teigimu, „Verdi buvo menininkas, gebėjęs geriausiai perteikti mūsų temperamentą. Negalima, žinoma, spręsti pagal jį vieną, nes Italiją sudaro daugybė skirtingų italų, tačiau esama tam tikros itališkos laikysenos, kurią Verdi vaizduoja gana tiksliai, todėl man patinka kalbėti apie verdišką itališkumą“.

Kitokią nuomonę turi už atviresnę visuomenę pasisakantis Danielis Barenboimas, kuris iki 2015-ųjų vadovavo „La scala“ teatrui ir, kiek ironizuojant, būdamas ne italas, o Argentinos žydas, atliko įsimintiną G. Verdi „Requiem“ koncertą. Maestro ne be nuo­skaudos prisimena polemiką, užvirusią po jo skyrimo į Milano teatro vadovo pareigas. D. Barenboimui, išgarsėjusiam L. van Beethoveno ir R. Wag­nerio interpretacijomis, priekaištauta, esą jam bus sunku susidoroti su itališka opera. Interviu žurnalui „L’Espresso“ dirigentas pabrėžė: „Itališkumas – tai gerokai sudėtingesnė sąvoka, nei įprastai teigiama. Kas yra itališkumas? Ar tai Dante, G. Boccaccio, L. Pirandello, G. Verdi, G. Rossini? Penki absoliučiai skirtingi pasauliai. Ar jie turi ką bendra? Taip. Bet panašumai, mano akimis, daug mažiau įdomūs už skirtumus. O kas tas teutoniškumas muzikoje? Ar tai J. Brahmsas, R. Wagneris, L. van Beethovenas, R. Schumannas? Jei kalbame apie meninę ir biografinę plotmes, J. Brahmsas ir R. Wagneris buvo kone priešai – stilistiškai jie judėjo dviem skirtingomis kryptimis. Kai jūsuose kalbama apie itališkumą, dažnai linkstama į paviršutiniškumą. G. Verdi gerokai didingesnis už šią sąvoką. Savo studijoje jis laikė L. van Beethoveno kvartetų partitūras. Tik jas perpratęs išdrįso imtis rašyti savąjį.“ Vis dėlto D. Barenboimas sutinka, kad esama nacionalistinių kultūrinio pobūdžio elementų: „Problemos prasideda tada, kai šis kultūrinis nacio­nalizmas perauga į politinį. Kai vokiečiai šiandien sako, jog, norint perprasti vokišką muziką, būtina suvokti ją persmelkiantį teutoninį elementą, jie teisūs, tačiau kuomet 4 dešimtmetyje kai kurie vokiečiai tvirtino, kad vien arijas gali suvokti jų muziką, tai išvirto į vulgariausią fašizmą.“

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė
„L’Espresso“, 2019 m. sausio 6 d.