Naktinio gyvenimo plakatai nėra vien informacinės priemonės – jie atspindi socialinius ir kultūrinius laik­mečio pokyčius, dizaino tendencijas, vizualinę estetiką. Vakaruose klubinės kultūros vizualinė raiška išsamiai nagrinėjama įvairiuose leidiniuose, tačiau pas mus ši tema mažai tyrinėta.

Bendradarbiaudama su fotografu Andrew Mikšiu, rengiu leidinį „Vilniaus naktinio gyvenimo grafika 1992–2024“, kuris užfiksuos tris dešimtmečius trunkančią naktinio gyvenimo plakatų kultūrą, jos pokyčius ir poveikį miesto kultūriniam kraštovaizdžiui. Per tyrimą susisiekiau su daugiau nei 200 žmonių iš naktinės scenos, nuskenavau per 1500 skrajučių ir surinkau daugybę skaitmeninių dokumentų. Į leidinį atrinksiu 350 skrajučių ir plakatų, kurie ištvėrė laiko kritiką ir, net būdami naivūs ir netobuli, autentiškai atspindi savo laikmetį. Taip pat pakalbinau 8 dizainerius, kurių darbai prisidėjo prie Vilniaus naktinio gyvenimo vizualinės tapatybės: Saulių Imbrasą, Marių Kneipferavičių, Regį Pranaitį, Vygandą Šimbelį, Žilviną Noruišį, Rasą Špokauskienę, Domantę Nalivaikaitę, Gailę Pranckūnaitę.

Tvarkant medžiagą kilo sunkumų bandant atsekti kūrėjus ar tikslias datas – daugelis net patys nebeprisimena savo darbų detalių. Ši situacija verčia prisiminti Juozo Galkaus knygą „Lietuvos plakato istorija“, kurioje savadarbiai plakatai neretai vertinami skeptiškai, vadinami kiču ir sulaukia mažai dėmesio. Autorius teigia, kad patys kūrėjai dažnai nesidomi savo darbų išsaugojimu, nes jiems tai tebuvo lengvas uždarbis. Ar tai iš tiesų nereikšminga mūsų kultūros dalis? Priešingai – šie plakatai atskleidžia unikalius laikmečio kontekstus, žmonių kūrybiškumą ir poreikį būti matomiems.

Pastaraisiais dešimtmečiais naktinio gyvenimo vizualinė komunikacija kito: nuo popierinių skrajučių iki skaitmeninių formatų, animacijos ir vaizdų socialiniuose tinkluose. Šiai publikacijai atrinkau plakatus ir skrajutes, kurie kviečia į kelionę laiku.

 

„Eldorado“ (1995), autorius nežinomas