Verslus, seksualus, karingas. Fašistiškas?

 

Karo pramonės paraštėse

Vilniaus kuro aparatūros gamyklos šeštajame ceche dirbome kenksmingomis sąlygomis. Žalingą aplinkos poveikį sveikatai turėjo atsverti nemokamai skiriamos kartoninės piramidės formos pieno pakuotės. Sustatytos ant storai termoizoliacine vata apsuktų vamzdžių cecho pasienyje jos buvo vieni mielesnių kultūros ar žmogiškumo ženklų. Jei neminėtume rusiškų keiksmažodžių, žmogiškai pagyvinančių metodiškai kurtinantį metalo apdirbimo staklių burzgimą.
Keiksmažodžiai vienydavo, o gal ir suvienodindavo šiame ceche dirbančius lietuvius, rusus, lenkus ir baltarusius – pastarieji kas rytą būdavo atgabenami iš Baltarusijos, o baigę darbą grąžinami atgal. Viena jų buvo rudakė skardžiabalsė Tania kaštonine spalva dažytomis garbanomis. Nematęs, kokio dydžio žingsniais žirglioja krypuodama į šalis, negirdėjęs jos gergždžiančiu balsu į tepaluotą cecho orą garso bangomis paleidžiamų vyriškų ir moteriškų organų bei jų funkcijų pavadinimų, būtum palaikęs ją dailia, švelnia būtybe.

Vis dėlto švelni, gal net švelniausioji būtybė čia buvo kita – žilagalvė šaltkalvė Janina. Mintyse tebevadinu ją Janyte. Ji, kaip ir Tania, gamino sunkiųjų transporto priemonių degalų sistemų detales. Aš, penktos kategorijos techninės kontrolės tarnybos darbuotoja, patikrinusi degalų sistemų purkštukų kokybę, daugumą jų įvertindavau kaip tinkamus, kiti būdavo žymimi trumpai rūgšties tirpale pamirkytais šabloniniais antspaudukais. Geresni už geruosius gaudavo rusiškos „э“ įvertinimą, jie buvo skiriami eksportui („экспорт“), o ant pačių geriausiųjų rūgštis išėsdindavo „x“. Negarsiai kalbėta, kad šios detalės skirtos karo pramonei.

Garsiai kalbėti apie karą anais 1983–1984 metais, tiesą sakant, nebuvo poreikio. Karas atrodė nesuvokiamai toli. Jis Janytės, kaip ir mano, tarnaujančios sovietų karo pramonei, švelnumui netrukdė. Ginkdie nemanykite, kad ji, šešiasdešimtmetė darbininkė, meilinosi savo devyniolikos metų kontrolierei, kad toji nepastebėtų broko. Brokas čia niekaip negalėjo būti asmeniškas, mat kiekviena detalė, mazgas ar mechanizmas buvo sudėtiniai, prie jų gamybos prisidėdavo daugiau nei vienas žmogus. Kita vertus, iš Janytės į mano rankas brokas bemaž nepakliūdavo. Ji – auksarankė meistrė, greičiausiai ne vieną judesį prie staklių galėjo atlikti kad ir užsimerkusi. Sunku dabar būtų pasakyti, ar stori toliaregio akinių stiklai jai labiau padėdavo, ar trukdė. Kad ir kokia būtų buvusi tiesa, mano akimis, akiniai jos švelniam būdui suteikdavo solidumo ir tarytum inteligencijos. Taigi man atrodė visiškai tinkama pasidalyti su Janyte mintimis apie perskaitytą knygą, net jei tai būtų Janio Zalyčio „Meilės vardu“ – viena pirmųjų knygų apie seksą, skirta visuomenei, kurioje „sekso nebuvo“.

Seksas, beje, akivaizdžiai temdė Janytės akių šviesą. Pasakodavo apie savo pašėlusią, tvirtą, didžkrūtę marčią, kuri, kaip tada abi su Janyte sutarėme, elgėsi nevisiškai taip, kaip pridera ištekėjusiai moteriai. Apie savo vyrą, Janytės sūnų, toji šaunuolė šiaurės žemaičių tarme sakydavusi: „O Juonis kelėis pas mani parais.“ Bandydavome tos papingos moters elgesį aiškintis pagal Zalyčio numatytą formulę: esą tam tikru metu kažkas sugadino jos tiesų kelią į tikrąją, prieraišiąją meilę. Tad, kad ir kiek lietų ašaras jos Juonis, argi toji gražuolė kalta?

Per pertraukėles, kurias darbininkams ir kontrolieriams suteikdavo stringančios gamybos grandinės, mudvi su Janyte šnabždėdavomės susiglaudusios kaip viena smėlio dėže kadaise besidalijančios mergiotės. Senatvės smarvės, kuria, kaip moksliškai nustatyta, ima atsiduoti seni žmonės, nejutau. Ar dėl to, kad viską permušė tepalų, metalą ėsdinančių rūgščių ir metalo kvapai? O gal Janytė buvo iš tų bekvapių šventųjų? Raudančio Janytės sūnaus istorija neabejotinai turėjo išrišančią pabaigą, tik jos jau nesužinojau. Priimta į žurnalistikos specialybės neakivaizdinių studijų kursą, gamykloje, Tanios garsiai šaukiama „žurnalistačka“, dirbau beveik metus. Antrame kurse jau buvau dieninio skyriaus studentė – vietoj į sovietų karinę tarnybą paimtų vaikinukų. Tada dar nesuvokiamu būdu karas mano gyvenime vaidino reikšmingus vaidmenis.

Amžinai jaunos, amžinai senos

Kol kiti kariavo, verkė ar svetimavo, aš gi – mėgėjiškai, aistringai, naiviai ir maksimalistiškai – ieškojau, vaikiausi, bandžiau laike ir erdvėje sugauti, o gal išlupti, iškasti ką nors universalaus, visiems žmonėms tinkamo, tyro, sutaikančio, suvedančio draugėn. Dairiausi ko nors tinkamesnio už daugelį vienijančius ar suvienodinančius keiksmažodžius. Kad vienas tokių universalių dalykų yra karas, žinoma, nujaučiau, karą Sąjūdžio aušros metais pasirinkau kaip savo baigiamojo darbo temą universitete, nors ir nebuvau labai tikra dėl to, kad militarizmas ir laisvė neatskiriami. Vaikiausi kažin ką, ką šiandien galėčiau pavadinti atvirumu pagrįstu ryšiu, tyrinėjau aplinkybes, kuriose tokia atvirybė galėtų rastis ir tverti. Mano neoficialaus tyrimo projektų dalyvės, be kitų, buvo senos moterys – tokios pat senos, kokia esu šiandien. Miglotai vaizdavausi, kad bendrystė tik tada gali būti visiškai skaidri, prasminga ir pakylėta, jeigu ji nepriklauso nuo amžiaus. O juk liesutę baltais trumpai kirptais plaukučiais Janytę mačiau sykiu ir kaip amžinai jauną, ir kaip amžinai seną. Svaigau nuo minties, kad, būdama devyniolikos, esu tokia pati, jai lygi. Tai buvo pakylėtumu ir paguoda grįstas džiaugsmas, nė trupučio nesuterštas abejone, kad galbūt taip nebuvo, nėra ir nebus.

Bet kodėl gi toji vienovė ar lygybė, kitaip – universalumas ar kosminis universumas, visavienis, – man rūpėjo vis labiau į šlovinamus individualumus skylančioje ir trupančioje, konkurencijos sprogdinamoje aplinkoje? Ar tai kilo iš visiškai kitos reiškinio kraštinės – vienatvės, kitoniškumo, visaip slepiamo ar netgi bandomo paneigti nepatogaus individualumo? O galbūt tai buvo senatvės, kaip kitoniškumo, tavyje augančio Kito, kuris bus kitoks, negu esi jaunas, baimė?

Simone de Beauvoir knygoje „Senatvė“ primena mums princo Sidhartos, būsimojo Budos, istoriją: vos peržengęs rūmų teritorijos ribas, jis sutinka seną suvargusį žmogų. Tai jį iš karališkų aukštybių parbloškia ant žemės: visiems mums pažadėtas vargas, nuosmukis ir kančia. Visa tai nuo jo, princo, buvo slepiama. S. de Beauvoir rašo, kad senatvė, kaip ir Sidhartos laikais, vis dar tebėra tabu gaubiama tema, gėdinga paslaptis, apie kurią tarytum susitarta nekalbėti. Tarsi būtų gėda pripažinti, kad vis dar turime žmonių, kurie, nors ir vertinami kaip suaugusieji, tačiau nebetekę darbingiems žmonėms priskiriamos vertės. Ekonominės, o gal ir kultūrinės? Vienas pažįstamas leidėjas tvirtino skaičiavęs, kiekgi paramos Lietuvos kultūros taryba skiria vyresnės kartos autorių knygoms išleisti. Deja, tokie rašytojai šios institucijos malonės pinigų pavidalu sulaukia kelis kartus mažiau. Išimtis nebent vadovėliniai autoriai. Visi kiti vyresnieji vertinami kaip tie, kurių kūrybinės ir finansinės galimybės išsemtos.

Blogiau už mirtį

Vyresnio amžiaus (oi, kaip norėtųsi tarti iš apyvartos išstumtuoju žodžiu „senukų“, nors tai jau kuris laikas nebepolitkorektiška) žmonių ekonominę diskriminaciją dėl amžiaus liudija jau nieko nebeslepianti statistika. Pavyzdžiui, Belgijoje vyresnio amžiaus kandidatai gauna 39 proc. mažiau kvietimų į darbo pokalbius negu jaunesni kandidatai, Prancūzijoje – net 72 proc. mažiau. Europoje, kurioje vis ilginama riba, kada žmogui suteikiama teisė į senatvės pensiją (t. y. nutraukiama darbo prievolės grandinė), daugybė žmonių nerimauja dėl amžiaus diskriminacijos: Europos Sąjungoje tai išgyvena 44 proc. vyresnių darbuotojų, Jungtinėje Karalystėje – net 64 proc. Beje, šalyse, kuriose vyrauja individualistinė kultūra, amžiaus diskriminacija yra labiau paplitusi negu kolektyvinėse visuomenėse. Gal dėl to intuityviai jutau, kad toks visų šlovinamas individualizmas (kartu ir galimybė būti, kaip dabar sakoma, konkurencingam) užprogramuotas virsti savo paties priešu?

Spėju, kad panaši į Sidhartos patirtis mane bus paveikusi nuo tų dienų, kai lankydama vaikų darželį pasibaisėjau sužinojusi: pieninius pakeičiantys nuolatiniai dantys duoti visam likusiam gyvenimui, bet, deja, jiems skirta tapti nebetinkamais daug anksčiau, negu tu mirsi. Argi ne apie tai liudijo bobutės ir senelio dantų protezai, nakčiai pamerkiami į specialius emaliuotus puodelius? Netekti dantų ir kęsti skausmingas jų gydymo procedūras man atrodė baisiau negu veido raukšlės ar pati mirtis. O, kad būčiau žinojusi, kad senstant netenkama ir smegenų... Panašiai tvirtina S. de Beauvoir: senatve bodimasi labiau negu mirtimi. Senėjimas ir senatvė, pasirodanti kaip mūsų pačių metamorfozė ar virtimas Kitu, mus sukrečia: tampame nebepanašūs... į save? O gal į aną Kitą, aną jauną žmogų, kuriam irgi tapome Kitu? Gali būti, kad kartais senatvė šiek tiek panaši į svaigalų poveikį, kai ne iki galo įvertiname savo padėtį, pokytį, nebesusigaudome tapę Kitu. O jeigu vis dėlto blaiviai suvokiame, kad pasenę tampame tiesiog mažiau savimi, negu buvome jauni? Mirę būtume už šio palyginimo ribos, nes būtume niekas, t. y. išlaisvinti. Ypač jeigu pasiremtume Sigmundo Freudo veikale „Nerimastis kultūroje“ („Das Unbehagen in der Kultur“, 1930) minima skaidria perspektyva: tiesiog įgyvendiname instinktą, per destrukciją ar savidestrukciją grąžinantį mus į neorganinę rimtį.

Himnas mineralinei meilei

Pasak S. Freudo, be instinkto, siekiančio išsaugoti gyvąją substanciją ir sujungti ją į vis didesnius vienetus, turi egzistuoti ir kitas, priešingas instinktas, siekiantis išardyti tuos vienetus ir sugrąžinti juos į pirminę, neorganinę būseną. Beje, man ši perspektyva atrodo tokia estetiška, kad galėčiau lengvai ją pasirinkti vietoj nušvitimo ar rojaus perspektyvos. Neorganinė gamta nėra neurotiška, ji nepretenzinga, nepavydi, nesididžiuoja, neišpuiksta, ji visa pakenčia, nepasiduoda pykčiui, neieško sau naudos, nesidžiaugia neteisybe, visa pakelia, visa tiki, viliasi ir ištveria. Mineralams ir metalams galėtume kuo puikiausiai pritaikyti ir krikščioniškąjį „Himną meilei“ (1 Kor 13, 4–7). Ar įmanytume šias savybes priskirti senatvei? Vargu. Nors kartais galėtų atrodyti, kad gamta ar Dievas taip sumaniai ir, regis, tikslingai sudarko žmogui smegenis, kad jo egzistencijos nebepavadintum nei jautria, nei žmogiška.

Ar atkreipėte dėmesį, kiek metų buvo S. de Beau­voir, pasirodžius jos veikalui „Senatvė“? Ji buvo 62-ejų. Pakankamas amžius suvokti ir tvirtinti, kad senatvė žmogų paverčia jo paties karikatūra? Ji tai suprato. O aš – ar suvokiu?

Kai pasirodė S. Freudo knyga „Nerimastis kultūroje“, autoriui buvo 74-eri. O kiek metų turėjo Witoldas Gombrowiczius, kai šlovino jaunystę, nebrandumą, teigdamas norįs būti ne brandus, bet gyvas? Nebrandumo, kaip gyvybingumo ir kūrybingumo šaltinio, klausimas W. Gombrowiczių domino vos sulaukus 40-ies, o labiausiai išryškėjo jo 1953–1969 m. rašytuose dienoraščiuose, jam esant 49–65 metų. Beje, S. de Beauvoir tvirtinimu, senėjimą sunkiau išgyvena būtent vyrai, nes jų egzistencija labiau paremta įvairiopa galia, kurios senstant mažėja. Gal intelektinio darbo atstovams, pelniusiems pripažinimą (kuris ilgainiui suteikiamas už kadaise buvusius laimėjimus), tai negalioja? O moterims? Sendama moteris praranda ir „dailiosios lyties“, ir potencialios reproduktorės atributiką. Jai vis sunkiau apiforminti savo kūną, kuriant visuotinai tinkamu pripažįstamą įvaizdį. Jos reprodukcinio amžiaus pabaiga, vadinamoji menopauzė, traktuojama kaip reprezentacinės tapatybės sumažėjimas, o šito nepasakytum apie vyriškąją andropauzę. Tiesa, Susan Sontag esė „Dvigubi senėjimo standartai“ („The Double Standard of Aging“, 1972) kalba šiek tiek priešingai negu S. de Beauvoir: mūsų kultūroje senstantys vyrai tampa „solidūs“, o moterys – „nereikalingos“. Gal taip atrodo tik iš šalies?

Ar apie tai numaniau, Kuro aparatūros gamyklos šeštajame ceche šnabždėdamasi su Janyte? O rašydama laiškus savo senutei literatūros mokytojai, lankydama ją jau išėjusią į pensiją, skaitydama jos rekomenduotą Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“? Mokytoja buvo viena tų senų moterų, su kuria susikalbėti, atrandant mudvi vienijantį universalumą, buvo svarbu. Pamenu ir tai, kaip viename laiškų su nuoširdžiu įsitikinimu kategoriškai aiškinau, kad noriu žinoti apie jos ligas ir skausmus, nes tai reikštų labiau suprasti ne tik ją, bet ir save pačią – kaip tą, kuri senatvės greičiausiai irgi neišvengs. Tiesaus, atviro atsakymo nesulaukiau, na, o vieną dieną ūmai kažkas labai pasikeitė. Užteko, kad toji artistiška, iškalbinga moteris man pareikštų nebematanti knygynuose naujų gerų knygų. Drėbtelėjo šią tiesą kaip tik tada, kai knygų tapo per daug, kad aprėptum bent jau pačias vertingiausias. Teko nenoromis pripažinti: priartėjo laikas su mokytoja kalbėtis kitokia kalba. Kalba, kurioje būtų atsižvelgiama į pašnekovo neįgalumą dėl amžiaus.

Elderspeak

Toks bendravimo būdas angliškai vadinamas „elder­speak“. Lietuviškai galėtų būti verčiamas „senolių kalba“, tik turbūt mažai kas tokį terminą suprastų. Na, ir turbūt nelabai suvoktų, ką gi toks kalbėjimo stilius reiškia ar kuo jis blogas. Juolab kad tai vertinama kaip absoliuti norma: visai neseniai girdėjau per radijo sveikinimų programos nuotrupą. Laidos vedėja senutes vadino mergaitėmis, kalbėjo supaprastinta kalba, lėčiau, negu įprasta tikėtis iš kitų radijo laidų vedėjų, pasaldinusi liežuvį, – būtent šie bruožai priskiriami „elderspeak“. Panašiai kalbama su vaikais. Šio kalbėjimo stiliaus priežastys – amžiaus stereotipai, kai manoma, kad vyresnio amžiaus žmonės yra silpnesni ar mažiau kompetentingi. Tai skatina jaunesnius žmones nevalingai naudotis „elderspeak“ įsivaizduojant, kad taip jie tampa paslaugūs ir malonūs. Vis dėlto, psichologų tvirtinimu, dėl „elderspeak“ vyresnio amžiaus žmonės gali jaustis menkinami, lyg su jais būtų elgiamasi kaip su vaikais, o tai gali sumažinti jų savivertę, sukelti pyktį, liūdesį ar net depresiją.

Senų žmonių ir vaikų paralelę aprašo ir S. de Beauvoir. Bendraujant tiek su vaiku, tiek su senu žmogumi, nebesiekiama tarpusavio supratimo, o aiškinama panašiai: „Dėl savo amžiaus jis...“ Deja, norime to ar nenorime, nevalingai lyginame seną ir mažą – kaip ir tame amerikiečių autoriaus Shelo Silversteino eilėraštyje „Mažas berniukas ir senas vyras“: tiek vienam, tiek kitam iš rankų iškrinta šaukštas, abu jie prišlapina kelnes, abu dažnai pravirksta, o galiausiai – ir vienas, ir kitas nesulaukia dėmesio iš vadinamųjų suaugusiųjų. Tarytum senas žmogus būtų išmestas už suaugusiųjų pasaulio borto. Neatsitiktinai S. de Beauvoir senatvės periodą, įvardijamą kaip „trečiasis laikotarpis“, lygina su trečiuoju pasauliu.

Tarp jaunystės fašizmo ir Narajamos

Ar įmanoma kaip nors išvengti to, ką šių dienų filosofai ir kultūros tyrinėjai vadina „jaunystės fašizmu“? Iki kokio amžiaus žmonės privalėtų priešintis šiam kultūros reiškiniui ir iki kada jie dar turėtų jėgų tai daryti? Ar turėtų pasiskųsti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, kad Užimtumo tarnyba tam tikrų mokymų kursų išlaidas dengia tik jauniems ir to net neslepia? O gal vis dėlto derėtų į viską spjauti ir savo gyvenimo moto pasirinkti stojišką, pagal jėgas orų virtimą tykiais, nepretenzingais neorganinės materijos elementais?

Šitaip klausinėjant už nugaros visai netyčia (nes nenorėta smogti tiesiogiai) ūmai išgirstu: „Bobutiškas patosas. Užknisa.“ Turbūt įtariate, kad taip dvigubai – lyties ir amžiaus požiūriu – diskriminuodamas pareiškia jaunas vyras? Mergina? Vis dėlto vyras, tik nebe toks ir jaunas. Dar keletas metų, ir jaunesni už akių jį vadins dėde ar net seniu, jei dar nevadina. Nes tą Kitą – vaiką, suaugusįjį ir senį – turime savyje užprogramuotus kartu. Ir tai gali pateikti nelauktų staigmenų.
O gal tik jaunatviškas neišmanymas ir entuziazmas gali įkvėpti žvejoti visus tuos tris pasaulius jungiantį universalumą? Anuomet sakydavau sau, kad turiu gyventi taip skaidriai, tarsi visas mano gyvenimas vyktų matant vaikui. Pernelyg psichologizuotoje ir individua­listinėje visuomenėje tai greičiausiai būtų įvardijama kaip trauma ar neurozė.

Besivaikantis universalumo individas kažkuo panašus į mano šunis, kai tie nesulaukia dėmesio ar pasijunta neturintys ką veikti. Vienas jų gaudo savo uodegą ar laiko ją įsikandęs, kitas graužia savo letenas. Irgi savotiškos kultūros aukos: prijaukinus vilką ir pavertus jį šunimi, šis praranda medžiotojo įgūdžius, nebeturi kur panaudoti įgimtos agresijos, ją nukreipia į save. Prisiminus priešingą atvejį apie senatvę, matytą dokumentiniame filme: senyvo amžiaus kalnų gyventoja net praradusi regėjimą paskutinę dieną prieš mirtį mikliai darbuojasi pjautuvu, ruošdama pašarą galvijams. Užuot nuobodžiavusi ar aiškinusis, kaip ir kodėl galėjo būti ištremta į trečiąjį pasaulį. Nežinau, ar tokios senutės padėtį būtų galima palyginti su kokiu nors bemaž šūdmališku darbu, kurio vien iš inercijos laikosi įsikibę kai kurie vyresnio amžiaus žmonės, kai už jų nugarų pašaipūniškai šnabždamasi ar net skausmingai dūsaujama: kada gi pagaliau išsinešdinsi į savo Narajamą.

Bet ar galėtų būti, kad gyvenimo taisykles diktuotų paaugliai (įrodyta, kad paauglystės procesai tęsiasi iki 26-erių metų) ir senukai, o ne gyvybinga vidurinė vidutinio amžiaus populiacijos dalis? Tarkime, mažuma. Trečdalis. Verslus, seksualus. Narciziškas. Nuolat kalbantis apie pažangą, privalomą ekonomikos ir kiek­vieno, jos vyksme dalyvaujančiojo, augimą. Fašistiškas? Karingas. Trečdalis, iš kitų dviejų dalių pusvelčiui paimantis visa, kas geriausia ir... kas blogiausia.