Roberto Calasso. Apie biblioteką

Roberto Calasso (g. 1941) – italų rašytojas, vertėjas ir leidėjas, vadovaujantis vienai prestižiškiausių Italijos leidyklų „Adelphi“. Išgarsėjo mitologiniais ir biografiniais romanais „Kadmo ir Harmonijos vestuvės“, „Dangiškasis medžiotojas“, „Baudelaire’o beprotybė“, „K.“ (romanas apie F. Kafką), išverstais į daugelį kalbų ir pelniusiais ne vieną premiją. Spausdinamas R. Calasso tekstas – ištrauka iš naujausios knygos „Come ordinare una biblioteca“ („Kaip tvarkyti biblioteką“, 2020).

 

Kaip tvarkyti biblioteką – iš esmės metafizinė tema. Visad stebėjausi, kodėl Immanuelis Kantas neskyrė jai jokio traktatėlio. Tai būtų leidę pagvildenti kitą monumentalų klausimą: kas yra tvarka? Tobula tvarka, žinoma, neįmanoma paprasčiausiai todėl, kad egzistuoja entropija. Tačiau be tvarkos negyvenama. Kalbant apie knygas būtina, kaip ir visur, tarp kraštutinumų rasti vidurio kelią.

Geriausia knygoms taikytina tvarka – dauginė, bent jau tiek, kiek pats knygas naudojantis žmogus. Tvarka drauge privalo būti sinchroniška ir diachroniška: geologiška (sluoksniška), istoriška (suskirstyta pagal tarpsnį ir žavėjimąsi), funkcionali (pritaikyta naudoti kasdien), mechaniška (su raidine, kalbine ir tematine seka). Akivaizdu, susipinant šiems kriterijams formuojasi chaosui artimos tvarkos salelės. Tai, priklausomai nuo aplinkybių, gali suteikti paleng­vėjimą arba varyti į neviltį. Auksine taisykle išlieka „gera kaimynystė“, suformuluota ir pritaikyta Aby’o Warburgo: remiantis ja, tobuloje bibliotekoje, ieškant vienos ar kitos knygos, galiausiai atrandama gera kaimynė, pasirodanti dar vertingesnė už ieškotąją. Man pačiam ši taisyklė pasiteisino gyvenant Londone, 7 dešimtmečio viduryje, tada rašiau mokslinį darbą apie sero Thomaso Browne’o hieroglifus. Anuomet savo dienas leidau Britų muziejuje (įsimintinoje Panici salėje*, vėliau sunaikintoje) ir A. Warburgo institute, kuriuos skyrė vos 10 minučių. Būtent A. Warburgo institute, kur skaitytojui vis dar leidžiama pačiam pasiimti norimą knygą iš lentynos, man nekart pasisekė atrasti tuos geruosius kaimynus.

Jei XX a. ir būta žmogaus, kuriam knygų tvarkos klausimas atrodė esminis ir net obsesiškai svarbus, tai, be abejo, buvo A. Warburgas. Nuostabioje Hamburgo „Kulturwissenschaftliche Bibliothek Warburg“ elipsiškoje salėje, atvėrusioje duris 1926-aisiais, kai bib­lioteka dar buvo privati institucija, knygos pasitiko išdėstytos pagal stulbinamą kriterijų, kurio formulę būtų galima aforistiškai apibrėžti kaip bandymą konkrečioje vietoje atkurti paties A. Warburgo mąstysenos struktūrą. Viename laiške Hamburgo valdantiesiems, raginančiame neleisti iš miesto išvykti Ernstui Cassireriui, A. Warburgas meistriškai apibrėžė ir išskirtiniu stiliumi įvardijo pagrindinę bibliotekos savybę:  biblioteka privalanti būti „nauja ir unikali psichės vieta, kurioje Cassirerio ir Hamburgo universiteto siekiai randa bendrą funkciją: užčiuopti ir parodyti vaizdinių formavimąsi ir koncepcinį išdėstymą psichologine-istorine prasme kaip neatsiejamai vientisą svyravimą tarp dviejų polių“. Taip oficialiame dokumente galėjo parašyti tik A. Warburgas.

Be abejo, E. Cassireris akimirksniu perprato, kuria prasme šioji biblioteka turinti tapti „psichės vieta“, tai paliudijo ir jo žmona Toni: „Po pirmo apsilankymo [bibliotekoje] Ernstas grįžo namo apimtas jam neįprasto džiugesio ir ėmė pasakoti biblioteką esant kažką unikalaus, grandioziško, o daktarą Sakslį, jam ją aprodžiusį, be galo keistą ir originalų žmogų.“ E. Cassireris taip pat prisipažino, kad, „išvedžiotas tarp ilgiausių lentynų, jis pareiškė daugiau čia nekelsiantis kojos, mat neabejotinai paklysiąs bibliotekos labirinte“. Akivaizdu, nutiko priešingai ir E. Cassireris drauge su Erwinu Ponafsky’u ir Edgaru Windu tapo pagrindiniais Warburgo bibliotekos lankytojais bei pirmaisiais instituto išleistų publikacijų autoriais.

Tam tikru gyvenimo metu visas mane supančias knygas pradėjau aplenkinėti plonu šilkiniu popieriumi, vadinamuoju pergaminu, šiandien vis dar naudojamu knygų antikvarų Prancūzijoje, kur didžioji dalis knygų leidžiamos plonais viršeliais ir pergamino aplanko nauda akivaizdi (o anglosaksų šalyse labiau paplitę plastikiniai antviršeliai).

Manęs neretai klausia, kam tai darau. Oficialus paaiškinimas – plonas pergamentinis popierius apsaugo viršelį nuo senėjimo. Bet esmė, žinoma, ne ta ir išpažinti tikrąjį motyvą nelengva: pergamentiniai viršeliai turi apsunkinti mano gyvenimą su knygomis. Taip knygos nugarėlė tampa sunkiai ar visai neįskaitoma. Dėl pergamino aplanko knygą atpažinti sudėtingiau. O tai palengvina dalią tam, kuris gyvena supamas knygų ir nenori kaskart justi grėslaus tam tikros knygos artumo. Kuris mieliau atranda reikiamą knygą, lengvai sustabarėjusią, rankos prilietimu. 

Esama ir kito paaiškinimo, išpažįstamo dar rečiau. Dėl pergamentinio popieriaus atsitiktiniam lankytojui sunkiau atpažinti leidinių pavadinimus. Ir tai pristabdo bet kokį intymumo ekscesą. Apsaugo nuo tų nemalonių situacijų, kai įžengus į kambarį žaibiškai perprantama, kartais vien iš nugarėlių spalvos ir grafikos tipo, iš ko suformuotas namų šeimininko mentalinis kraštovaizdis. Nėra nieko graudžiau už tam tikrus TV interviu su italų politikais ir sindakalistais, nufilmuotais jų darbo kambariuose: kalbančiajam už nugaros stūkso dvi ar trys knygų lentynos ir iškart matyti, kad jose nėra nė vienos knygos. Vien įvairūs suvažiavimų aktai, ataskaitos, proginiai leidiniai, sąrašai ir metraščiai, na, gal dar giminaičio eilių rinktinė. Nieko, kas būtų skirta skaityti.

 

Roberto Calasso. Apie biblioteką
Žilvino Jagėlos piešinys.

 

Knygų serijos sąvoka priklauso aukštoms leidybinėms spekuliacijoms, todėl dažnai nesulaukia didesnio leidėjų dėmesio, ypač Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Rezultatas: leidyklose įsigali one shot tendencija – vienos leidyklos leidžiamas knygas sieja tik atpažįstamas stilius, taigi atskirų art directors kuriama išvaizda. Kas tos knygos leidėjas, dažnai taip ir lieka neaišku. Tik ant knygos nugarėlės sušmėkščioja inicialai ar leidybinis ženklas. Palaimintas diskretiškumas. Vis dėlto didžiosiose leidybos šalyse, tokiose kaip Vokietija ir Prancūzija, knygų serijos sąvoka dar egzistuoja. Italijoje ji ypač sužydėjo iškart po karo, per tris dešimtmečius. Kuomet toje jau tolimoje epochoje įžengdavai į tam tikrus namus, knygų lentynose žvilgsnį pagaudavo kompaktiškas raudonų viršelių agregatas – akimirksniu būdavo aišku, jog tai leidyklos „Einaudi“ eseistikos serija. Pagal viršelius galėjai nesunkiai spręsti namų šeimininką priklausius apsišvietusiai kairei ar bent jau labiau apsiskaičiusiai už kitas (pvz., už prancūzų ar vokiečių kairę). Toji apsišvietusioji kairė taip pat buvo ribota, su galingais akidangčiais, negebanti pripažinti savo keliaklupsčiavimo sovietizmui. Bet drauge ji vis dar juto poreikį išsaugoti knygų forma ir tematika tam tikrą lygį. Tai buvo kairės aristokratija, t. y. priešingybė tam, kuo, savo nelaimei, virto vėliau.

Galima suprasti, kodėl tam tikros knygos namų bib­liotekos lentynose likdavo draugėje. Ne vien todėl, kad jų savininkas atminė jas pasirodžius toje pačioje knygų serijoje – ir taip galėdavo lengviau rasti, – bet pirmiausia todėl, kad raudonasis knygų agregatas turėjo bendrą stilių ir prasmę. O jei kieno namų bibliotekoje anuo laiku užtikdavai knygų seriją „La Cultura“, kurią leidykloje „Il Saggiatore“ kuravo literatūros kritikas Giacomo Debenedetti, verdavosi kiek kitoks, bet ne mažiau įspūdingas horizontas. Serijos grafika ir vaizdinis efektas buvo mažiau nusisekę, tačiau pati knygų visuma liudijo apie jas įsigijusiųjų nepakantumą „Einaudi“ ortodoksiškumui ir polinkį tokiems negirdėtiems bei įmantriems žodžiams kaip „fenomenologija“, „struktūralizmas“, „lingvistika“ (net „antropologija“ skambėjo kaip kažkas visiškai nauja). Pamenu net kelis mėnesius buvo kalbama, jog viskas sukasi apie Edmundą Husserlį. Šiandien tai gali pasirodyti komiška ir naivu, bet nusako italų leidybai ypač sėkmingą laikotarpį. Grįždamas prie „Einaudi“ ortodoksiškumo turiu pridurti, kad ši ortodoksija amžiams pamilo heterodoksiją. Jei, kalbant apie eseistikos seriją, ortodoksiją įkūnijo György Lukácsas, minėtos serijos viršūne tapo pirmasis visame pasaulyje parengtas „Minima moralia“ vertimas, su tiršta Renato Solmi įžanga. Tiesa, Theodoras Adorno vėliau pastebėjo, jog iš itališkojo leidimo pašalintos visos nuorodos į Sovietų Sąjungą, tačiau šio žygdarbio nuopelnai gerokai pralenkia cenzūros bukaprotiškumą. Ir knyga pasirodė – tikrai neantraeilė detalė – teisingoje serijoje. (...)

Knyga, kaip ir šaukštas, priklauso daiktams, kurie išrandami visiems laikams, ir visai nesvarbu, išrasti jie žiloje senovėje ar vakar. Jie gali patirti begalę transformacijų, bet veiksmas išlieka tas pats: šaukštu pasemiamas nedidelis kiekis skysčio, ilgesnė ar trumpesnė knyga skaitant laikoma rankose, vartant jos puslapius ir lengvai perkeliant dėmesį iš vieno taško į kitą. Ritinys, akivaizdu, buvo nepakankama ir nepatogi knygos išraiška. Todėl apie IV a. nuo ritinio buvo pereita prie codex – pirmosios tikros knygos, 11 šimtmečių iki Gutenbergo. Šis perėjimas įvyko pirmiausia krikščioniškoje ir teisinėje aplinkoje. Štai šaukštas vediškoje liturgijoje buvo vienas pagrindinių nurodytų „įrankių“, sambhārāḥ, taigi naudotas gerą tūkstantmetį iki moderniųjų laikų. Dar pradžioje įrankis skirstytas į sruva (vyriškos giminės, primenantį samtį) ir sruc (moteriškos giminės, naudotą atnašaujant aukas). Tokia dviguba šaukšto paskirtis ir reikšmė „Brāhmạna“ šventuosiuose tekstuose aptariama išsamiai ir subtiliai. Visose kalbose, kad knygas galiausiai pakeis kitokios priemonės, neatsižvelgiama į elementarų faktą: mūsų gestų repertuaras ganėtinai ribotas. Ir visi daiktai – tai daugiau ar mažiau vykę bandymai prisitaikyti prie neatsiejamų kūno gestų savybių. Norintiems išsitiesti ant kažko minkštesnio už kietą grindinį lova tikrai pravers. Nors lovų formos ir dydžiai gali gerokai skirtis, kaip šaukštų ir knygų.

Adolfas Loosas parašė fantastišką apologą apie vargšą turčių, neleidžiantį sau įsispirti į šlepetes, kad nesudrumstų tobulos apartamentų, apstatytų garsaus interjero dizainerio, dermės. Šiandien šią vargšo turčiaus idilę gadina ne šlepetės – gerokai dažniau ją sujaukia knygos. Kiekviena interjero detalė gali būti nepriekaištingos kilmės, o ant sienų kabantys paveikslai priblokšti lankytoją, tačiau nukreipus žvilgsnį į popierines knygas pastebimas nejaukus atsitiktinumas. Greta įvairių coffee-table book kasdien ant svetainės staliuko ir svečių kambaryje dedamos knygos, apie kurias kalbama. Ir kurios paprastai nėra pačios geriausios. Todėl susidaro įspūdis, kad jas skaitančiajam skaitymas tėra sporadiškas, o ne tęstinis, kvėpavimui prilygstantis veiksmas. Štai kur skirtumas. Tikras skaitytojas visada skaito po dvi ar tris knygas, kartais ir 10 vienu metu, ir knygų naujienos jį pasiekia kaip trikdžiai, tai erzinantys, tai malonūs ar net geidžiami, bet visad kaip nenutrūkstamas skaitymo veiksmas. Naujienos turi išsikovoti sau vietą, antraip skaitytojas jas numeta į šalį ir džiaugsmingai grįžta prie knygos, kurią jau seniai svajojo užbaigti.

Kiekvienas tikras skaitytojas seka paskui tam tikrą giją (gijų gali būti šimtai ar viena vienintelė, tai visai nesvarbu). Kaskart atvertęs knygą skaitytojas įsikimba gijos ir ima ją raizgyti, dar labiau painioti, tada išriša, sumezga, pratęsia. „Kiekviena perskaityta eilutė mane praturtina“, – sako Hugo von Hofmannsthalio personažas Kinas, stovintis eilėje tarp nuteistųjų mirti per boksininkų sukilimą. Skaitomų tekstų susipynimas žmogaus smegenyse savotiškai primena sudėtingus neuronų tinklus, varančius mokslininkus į neviltį. Caenorhabditis elegans, vieno milimetro permatomai kirmėlei bei jos 302 neuronų tinklams ištirti ir atvaizduoti diagrama prireikė keliolikos metų ir milžiniško Sydney’o Brennero komandos darbo.

Tikrą skaitytoją atpažinsi iš to, ar junta savyje bent menkutę dalelę jaunojo Pierre’o Bayle’o asmenybės, kaip ją aprašo Charles’is Augustinas Sainte-Beuve’as: „Užsienio kalbos, filosofija, istorija, senovė, geografija, galantiškos knygos – jis puola prie visų po ranka pasitaikančių materijų. Apie save teigia: kad ir koks būtų paaiškinimas, joks nepastovaus būdo meilužis taip dažnai nepakeitė mylimųjų, kaip aš keičiu knygas.“ Tą P. Bayle’is prisipažįsta viename laiške broliui būdamas 25-erių. Vieną dieną visos jo meilužės užlips ant monumentalaus Dictionnaire historique et critique podiumo.

Abėcėlinė seka, nors neišvengiama tam tikrose srityse, jei taikoma absoliučiai visur, tampa pražūtinga. Kai kurias knygas – apie grybus, Kornvalio augalus, garsiąsias šachmatų rungtynes ir begalę kitų – įsimename dėl tematikos, tačiau dažnai pamirštame jų autorius. Įtraukti tokias knygas į bendrą raidinę numeraciją reikštų pamesti jas iš akių. Gerokai prasmingiau suformuoti nedidelius artimų temų atolus, prie kurių knygos šlietųsi it moliuskų geldelės prie uolos. Tarp knygų taip pat esama atomes crochus (cheminės traukos). Tereikia ją rasti. (...)

Kolektyvinio susižavėjimo objektas – elektroninė knyga – kurį laiką plėtėsi it vešlus tropikų augalas, bet lygiai taip pat staigiai nuvyto. Šiandien elektroninė knyga yra skaitymo būdas greta kitų ir, neabejotina, gyvuos toliau, tačiau spausdintai knygai jis reikšmingai nepakenks, kaip kažin kas vylėsi ir kaip iš tiesų nutiko muzikos įrašų industrijai po naujųjų elektroninių technologijų smūgio. Žiūrint retrospektyviai, sakytume, jog elektroninės knygos kurį laiką daugeliui suteikė progą išsakyti pačias įvairiausias kvailystes. Pamenu vieną balsą ir vieną vasaros vakarą kalifornietiško stiliaus name kažkurioje iš Graikijos salų, didžia dalimi negyvenamoje. Balso savininkė – gana pasiturinti keliakalbė dama, išsakiusi visą savo entuziazmą dėl elektroninių knygų, mat šios leisiančios jai išsivalyti namus ir visiems laikams atsikratyti tų neadekvačių popierinių daiktų, stirksančių kiekviename kampe ir pritraukiančių begalę dulkių: knygų.

Peršokant prie „Amazon“ temos, viskas gerokai painiau ir reikšmingiau. Tačiau pirma būtina žengti žingsnelį atgal. 1963-iaisiais pasirodžius pirmosioms leidyklos „Adelphi“ knygoms, niekas negalėjo įsivaizduoti, kad po pusšimčio metų didžiausią pelno koncentraciją duos ne nafta, o reklama. Šią slinktį sunkiau suvokė ir amerikiečių senatoriai, bent jau iki tol, kol prieš keletą mėnesių Markas Zuckerbergas ištarė žodžius, tapusius trečiojo tūkstantmečio ženklu: „We run ads“ („Mes leidžiame reklamą“). Taip M. Zuckerbergas atsakė senatoriui, niekaip nesupratusiam, iš ko gi tas „Facebook“ užsidirba pinigus, didelius pinigus. Taip pat sunkiai buvo galima įsivaizduoti, kad eilinis daiktų pardavėjas taps turtingiausiu žmogumi pasaulyje. Bet tai nebuvo jokia keistenybė, o viena iš daugelio pasekmių žmonijai įžengus į skaitmeninę erą.

Pasikausčiusi solidžiais teiginiais nemenka žmonijos dalis tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose šiandien didelę dalį savojo laiko skiria pirkdama internetu ne­įsivaizduojamą gausybę visokiausių daiktų ir paslau­gų. „Amazon“ tapo šios mutacijos emblema ir iškalbinga, kad pirmiausia ji taikėsi į prekybą knygomis – ekonomiškai skurdžią dirvą, kur pirkiniai dažnai reikalaudavo ilgesnių ir varginančių paieškų. Taigi tai, kas šiandien vyksta knygų rinkoje, tėra maža skiltelė negrįžtamo ir visapusio proceso, kuris tobulinsis ir toliau. Bet koks bandymas pasipriešinti šiam procesui yra grynas svaičiojimas (wishful thinking), grįstas iliuziniu lauko jėgų įvertinimu. Joks knygynų tinklas niekada nepajėgs konkuruoti su beribiais „Amazon“ sandėliais ir greičiais pristatant produktą per trumpiausią laiką. O tai knygynams turi akivaizdžių pasekmių. Tačiau ne tokių, kokių baimintasi pradžioje. Daugiausia šiandien rizikuoja didžiosios įmonės, staiga tampančios bejėgės, nes yra tiesiog nepakankamai didelės. Kita vertus, pasiryžusios augti, jos įgautų knygų rinkai neproporcingų apimčių, nes knygų rinka vis dėlto yra nedidelė ir daugių daugiausia siekia išlikti stabili. Šia prasme turėtų būti aišku, kad radikalus virsmas knygų pasaulyje yra ne kas kita kaip gerokai platesnio, faktiškai viską apimančio virsmo atatranka.

Šiandien knyga yra kažkas, kas gyvena paraštėse – ir beveik kaip atspindys – lyginant su amžinai mutuojančia magma, pasireiškiančia ekranuose. Faktas, jog kalbame apie ekraną ir ne apie popieriaus lapą, yra gnoseologinis, o ne funkcinis skirtumas. Prireiks laiko suvokti, kas mūsų pažinimo aparate atvedė prie šios slinkties nuo knygos puslapio prie ekrano. Ir kaip tai pamažu vėjais paleido galimybę žvelgti į pasaulį kaip į Liber mundi, nors toks žvilgsnis vis dar numanomas šviesiausioje mūsų praeityje, bent jau iki Baudelaire’o correspondances. Šis globalus procesas ryškiai atsispindi taip pat ir šiandien rašomose knygose. Rašytojai pastaruoju metu įvardijami kaip turinio kūrėjų sektorius, ir daugelį ši apibrėžtis tenkina. Bet implikuoja, kad forma tapo atgyvena. O kur nėra formos, nėra ir literatūros. Iš čia tas ribotumo ir neišbaigtumo jausmas, kurio negali nesukelti naujojo tūkstantmečio literatūra. Norėdami tai suvokti, galime tik palyginti pastarųjų 20 metų knygas su pasirodžiusiomis per pirmąjį XX a. dvidešimtmetį. Akistata būtų triuškinanti dabarties nenaudai.

 

* Antonio Panizzi (1797–1879) – italų bibliotekininkas, bibliografas, karbonaras ir Risordžimento patriotas, gavęs prieglobstį Londone ir kurį laiką vadovavęs Britų muziejaus bibliotekai (principal librarian). A. Panizzi vadovaujama nacionalinė britų biblioteka tapo didžiausia pasaulyje, buvo įsteigtos salės skaitytojams, modernizuota katalogavimo sistema.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Draugai