Ryšardas Gaidis (1976) – istorijos mokslų daktaras, VU Istorijos fakulteto, Naujosios istorijos katedros dėstytojas. Tyrinėja ir dėsto XIX a. –­ XX a. I p. Lietuvos istoriją, XIX–XX a. pradžios Rusijos imperijos ir Europos šalių istoriją, domisi krajovcų sambūriu, jų idėjomis. Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos (Stowarzyszenie Naukowców Polaków Litwy), kurios vienas tikslų – tirti ir populiarinti Vilniaus krašto kultūrą, narys.

Ryšardai, esi istorikas – baigei studijas Vilniaus universitete, dabar ten dėstai –­ kaip pasirinkai istoriją?
Nebūtų taip lengva pasakyti, kaip žmogaus gyvenime atsiranda istorija. Bent jau mano gyvenime istorija atsirado per pasakojimus – ir nerealius pasakojimus. Mane labai paveikė istorinis kinas. Aš apskritai esu susižavėjęs britų istoriniu kinu, kuris perteikia ne tik autentišką praeities vaizdą, bet, mano manymu, perteikia ir dvasią, ypač XIX amžiaus. Prancūzų kinas, visų pirma vaizduojantis revoliucijos laikotarpį, Napoleono epochą, irgi buvo svarbus mano pasirinkimui. Antras dalykas – kaip ir kiekvieną berniuką, mane traukė viskas, kas susiję su kariuomene. Nuo žaidimų iki rimtesnio susidomėjimo kariniais konfliktais, kariuomene kaip visuomenės formacija. Tas susidomėjimas augo palaipsniui, mokykloje, ir aš jau 7–8 klasėje žinojau, kad eisiu studijuoti istorijos.
Jei kalbėčiau apie istorinę šeimos patirtį, išskirčiau savo senelių pasakojimus. Šeimoje nelabai garsiai, bet buvo kalbama apie pokario išgyvenimus. Tėvo šeima yra kilusi nuo Dieveniškių, jie buvo priversti bėgti Vilniaus link. Veikė tokia logika –­ reikia trauktis ten, kur daugiau žmonių, galima tarp jų pasislėpti, išvengti stalininių represijų. Jiems grėsė tremtis į Sibirą, išbuožinimas. Taip tėvo šeima atsidūrė šalia Vilniaus, įsikūrė Avižieniuose. Padėjo tuometė valdžia, netiesiogiai užtarė (vargu, ar galėjo tai daryti atvirai), suteikė galimybę dirbti. Labai įstrigo senelio pasakojimas apie to meto patirtį, kai reikėjo slapstytis, kaip senelio brolis perrengtas mergaite slapstėsi miške. Įsirėžė į atmintį vienas senelio sakinys: „Atmink, vaikeli, Stalinas buvo blogas žmogus." Jis tarsi norėjo mane apsaugoti nuo klaidingo požiūrio, kuris buvo formuojamas sovietmečiu.
Kito senelio – iš mamos pusės – pasakojimas buvo kiek kitoks. Jo šeima gyveno šalia Vilniaus, Bajorų kaime, ir senelis 1939 m., prasidėjus II pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į Lenkijos kariuomenę. Tiesa, jam kovoti neteko, nes keliaujant į pietines vaivadijas, staiga pablogėjo sveikata ir jį paleido namo. Vėliau, kai sovietai rinko vyrus į savo kariuomenę, jis slapstėsi miškuose 1944 m., prasidėjus antrajai ėmimo į sovietų kariuomenę bangai, jį išgelbėjo tik amžius – kariuomenei jau buvo per senas.
Norėjau stoti į Vilniaus universitetą, –­­ jis buvo senesnis nei kiti, jo legenda ryškesnė. Tuo metu, kai stojau, 1994-aisiais, mokiniai iš tautinių mažumų mokyklų galėjo laikyti egzaminą savo kalba. Bet aš užsispyriau, ir egzaminuotojams pasakiau, kad egzaminą laikysiu lietuvių kalba.

Tai kodėl užsispyrei?
Nežinau, man norėjosi save išbandyti ir parodyti, kad lietuvių kalba man nekelia jokių sunkumų. Dar mokykloje skaičiau knygas lenkiškai, lietuviškai, rusiškai, taigi kalbos man nebuvo problema.

O kokios kalbos buvo vartojamos Tavo aplinkoje, vaikystėje?
Ir tėvelio, ir mamos namuose buvo kalbama lenkiškai – be abejo, ne literatūrine, o vietine lenkų kalba. Tėvelio šeimoje –­ su baltarusių kalbos priemaišomis, nes jie gyveno arčiau Baltarusijos. Gal net ne su priemaišomis... Mane labai stebino ir džiugino tas jų lengvas perėjimas nuo lenkų kalbos prie baltarusių. Be to, tėvo šeima mokėjo ir lietuvių kalbą, šitas dalykas, kaip ir pavardė, mane vėliau paakino ieškoti savo šaknų. Ne tik mokėjo, bet ir kalbėjo lietuviškai, galėjo su lietuviais laisvai bendrauti be lenkų ar rusų kalbų, tačiau namuose vartojo tik lenkų kalbą. O mamos tėveliai šalia Vilniaus lietuvių kalbos nemokėjo. Bet mano vaikystės aplinka buvo daugiakalbė – už tai aš esu dėkingas šeimai ir likimui. Tai didžiulė dovana, kai vaikystėje gauni kelių kalbų įgūdžius, vėliau jas lengva išmokti taip, kad galėtum jomis skaityti, rašyti, naudotis tyrimuose. Lenkų, lietuvių, rusų kalbas moku, sakyčiau, vienodu lygiu, be to, lengvai suprantu baltarusiškai ir ukrainietiškai. Mes gyvenome Avižieniuose, kaimynai vienoje pusėje buvo lietuviai, kitoje – rusai, todėl žaidimų aikštelėje vaikai kalbėdavo visomis kalbomis, ir nepriklausomai nuo tautybės mokėjo visas tris kalbas. Mūsų aplinkoje buvo įprasta tai, kas būdinga XIX amžiui – kai normali kultūrinė lingvistinė aplinka buvo tokia, kurioje vartojamos kelios, mažiausiai dvi kalbos. Ne taip, kaip XX amžiuje, kai vartojama daugiausiai viena kalba, netgi tarmės nyksta, ir įprasta yra standartizacija, suvienodinimas.

Kokius karus žaisdavote su bendraamžiais?
Žaisdavom labai skirtingus. Dažniausiai priklausė nuo pažiūrėtų filmų. Žaisdavome ir sovietinius karus, pasidalydavome į vokiečius ir sovietų karius. Žaisdavom Viduramžių karus: buvo kryžiuočiai ir su jais kovojantys.

O kas kovojo su kryžiuočiais?
Su kryžiuočiais?.. Turbūt niekas nesusimąstydavo, kas yra tas anti-kryžiuotis. Aš tai buvau kryžiuotis, turėjau netgi baltą apsiaustą su kryžiumi pasidaręs. Man imponavo kryžiuočių išvaizda.

Taigi Tavo aplinkoje tautinių įtampų nekildavo?
Galima buvo pastebėti pirmąsias įtampas, ne konfliktus, bet atsirandančius kritiškus požiūrius tautiniais klausimais. Jie pasirodė 1988–1989 metais. Ir tėvas, ir mama pastebėjo, kad atsirado kažkokia trintis, susvetimėjimas. Gal tai ir anksčiau buvo, tik žmonės nepastebėdavo, o dabar išryškėjo. Tas lūžis, 1988-ųjų riba paakino kelti ir tapatybės klausimus, sustiprino jos dilemas, tapatybių pasirinkimo, gryninimo poreikį.

Kaip Tu pats tai patyrei?
Mokykloje, vyresnėse klasėse atsirado daugiau dalykų, susijusių su lietuvių kultūra. Nebuvo tai kažkoks grėsmingas dalykas, tiesiog daugiau atsirado lietuviškos simbolikos, mes pirmąkart pamatėme lietuvišką vėliavą, pradėjom mokytis lietuviško himno. Tai buvo naujovė, kuri pagyvino mokyklinį gyvenimą. Kokios nors tautinės trinties mokykloje tuo metu nepastebėjau. Gal kitur ir buvo, bet mūsų mokykloje Avižieniuose, kuri buvo trikalbė – lietuvių, lenkų, rusų –­­ konfliktai nevyko.

Kada Tu pradėjai galvoti apie savo tautybę?
Rimtai pradėjau galvoti tada, kai man reikėjo pirmąkart gauti pasą. Manęs paprašė užrašyti pavardę. Mokykloje mokytojai pavardes rašė taip, kaip mes jas tarėm. O tarėm mes dzūkiškai: „Gájdzis." Vėliau aptikau, kad tokia pavardė buvo tarpukariu, minima viename Józefo Mackiewicziaus tekste. Aš pamaniau: o ką daryti dabar, lietuviškai „dz" skambės nekaip. Tuo metu negalvojau, kad čia yra Dzūkija, ir šiame regione tai įprastas tarimas. Nutariau sudaryti tarpinį variantą, kad jis nebūtų nei grynai lietuviškas, nei grynai lenkiškas. Na, lenkiškas ir negalėtų būti, nes tai yra lietuviška pavardė. Bet kad galėčiau savo pavardėje pažymėti savo tapatybę, kuri nėra tokia jau papras­ta, nutariau, kad pavardės galūnė bus su -i- trumpąja, ne ilgąja. Tai buvo pirmas susidūrimas su tapatybės klausimais. O nuosekliai aiškintis, kas, iš kur, pradėjau universiteto metais. Ir paskatino mane – nežinau, ar sąmoningai, ar ne – prof. Alfredas Bumblauskas. Paskatino pamąstyti, kas tai yra tokia tapatybė, – labai sudėtinga tapatybė. Tarsi etninė, kultūrinė kilmė yra lietuvių, bet šeimoj visiškai natūraliai buvo kalbėta tik lenkiškai. Ir tada kyla klausimas: jei mano kilmė lietuviška, tai ar aš tada netenku savo lenkiškumo? Kas yra tasai lenkiškumas mano tapatybėje, ką jis reiškia? Mano požiūriu, žmogaus tapatumą nemaža dalimi lemia tai, ar žmogus yra tikintis –­ taigi koks tavo santykis su Dievu, kokia kalba tu kalbiesi su Dievu. Tai labai intymus dalykas. Jei aš su Dievu kalbėčiausi kitomis kalbomis, jausčiau ribą, o kai su Dievu kalbu lenkiškai, man Jis yra savas. Tai labai individualu, kitiems žmonėms gal kiti dalykai yra svarbūs. Aš džiaugiuosi, kad Katalikų bažnyčioje oficiali kalba yra lotynų, ji pabrėžia, jog dvasininkas yra universalus žmogus, atviras visoms kultūroms, visoms kalboms. Lotynų kalba yra katalikybės visuotiniškumo ženklas, o mes, priklausantys atskiroms etninėms grupėms, išreiškiame save ir savo pokalbį su Dievu gimtąja kalba.
Kita vertus, aš tikrai nesijaučiau Lenkijos lenku Lietuvoje. Ir ne tik todėl, kad mano pavardė lietuviška. Susidūręs su Lenkijos lenkų kultūra arba su lenkais, kurie atvyksta iš Lenkijos, aiškiai pamačiau, kad mes, mano aplinkos žmonės tikrai skiriasi. Aš negalėjau sau racionaliai ar moksliškai paaiškinti, kodėl taip yra. Krajovcų, ypač Mykolo Römerio raštai man atskleidė, kad tai nėra vien dabartinė problema ar padėtis, tai istorinis procesas, trukęs kelis amžius, ir iš esmės dėsningas dalykas, kultūrinio ir etninio paribio reiškinys.
Mano manymu, tai yra didžiulis turtas. Tuo turtu galima pasinaudoti ir sau pačiam, ir bendruomenei, nesvarbu, ar Lietuvos lenkų, ar Lietuvos bendruomenei apskritai. Aš manau, kad kultūra gyvuoja tik tada, kai ji turi galimybę vystytis. Užsidariusi gete, ji vegetuoja. Tol, kol yra skirtybės, kol jos veikia, tol kultūra vystosi. Aš ir į asimiliaciją nežiūriu kaip į vienareikšmiškai neigiamą dalyką. Asimiliacija yra visiškai natūrali, jei valstybė nesikiša į tuos procesus. Ji sukuria aplinką, sąlygas, bet asimiliacija yra savaiminga tol, kol valstybė nereguliuoja ir neverčia pakeisti savo tapatybės. Reguliuoja pats gyvenimas. Aš manau, kad dalis Lietuvos lenkų pasirinks modernią lietuvišką tapatybę, kaip tai padarė dalis dabartinių Lietuvos rusų. Jei tai yra visiškai laisvas jų pasirinkimas ir apsisprendimas, tai jų teisė. Kita vertus, noras išsaugoti savo tautinę tapatybę – lenko, lietuvio, baltarusio ir t. t. – taip pat turi būti suvokiamas kaip visiškai natūralus dalykas. O dėl daugiakultūriškumo – patys žmonės turi įsitikinti, kad tai yra turtas. Kuo labiau išsilavinęs žmogus, tuo daugiau šios tapatybės privalumų jis mato. Be abejo, tai išskirtinė tapatybė, ir išsiskirti nėra labai lengva, kai dominuoja nacionalistinė retorika ar panašiai, bet kai dominuoja demokratinė, liberali... net ne liberali, o pakantumo retorika, tuomet daugiakultūriškumas yra privilegija. Aš jaučiuosi visiškai laisvas, kalbėdamas su visais Lietuvos visuomenės žmonėmis. Kai daugumos ar mažumos užsisklendusios, jos gali bendrauti tik tarpusavyje.

Ar Tavo aplinkoje yra panašiai mąstančių ir save suvokiančių žmonių?
Manau, kad visų pirma tai – dalis senosios kartos žmonių. Galbūt jie nedeklaruoja, bet laikosi tos dvigubos ar dvilaipsnės tapatybės. Sunku pasakyti dėl jaunimo, reiktų daryti tyrimus. Jaunimo tapatybė yra mįslė, nes ją veikia globalizacijos procesas, anglų kalba. Kai matau studentus, kurie visiškai laisvai bendrauja su kitų šalių studentais anglų kalba tarsi gimtąja, pradedu galvoti, ar kalba apskritai išlieka svarbus tapatybės ženklas. Nežinau, turbūt drąsu būtų teigti, kad tarp jaunimo yra daug žmonių, kurie pripažįsta savo „litviniškumą", arba Adomo Mickevičiaus ar krajovcų tapatybę. Manau, kad jie nelabai apie šį reiškinį žino. Bet tai galėtų būti perspektyva Lietuvos lenkams, nes tada jie turėtų galimybę įgyti savo istorinę savimonę. Savo – ne Lenkijos istorinę savimonę, bet Lietuvos lenkų. Galbūt jie net nerastų savo protėvių Viduramžių epochoje, nes vyko migracijos procesai. Bet be istorinės savimonės tapatybė sunkiai įsivaizduojama, ir tokiu atveju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitis Lietuvos lenkams taptų sava praeitimi. Čia yra daugybė šaltinių. Polonizacijos procesai vyko visiškai natūraliai, ir susiformavo savita LDK lenkų kultūra. Reformacijos metu tam tikra grupė lenkų, ypač mozūrų, atkeliavo į LDK ir sukūrė ypatingą lenkakalbę aplinką, išreiškiančią LDK kultūrą ir jos politinius interesus. Bet kad šie dalykai įgytų reikšmės, jiems turėtų būti skiriama nemažai dėmesio mokyklose. Reikėtų, kad mokyklinėse programose atsirastų daugiau literatūros kūrinių ir istorinių temų, kurios kaip tik ir orientuotų į daugiakultūrę LDK praeitį. Mickevičius yra kanono autorius, bet jį galima matyti labai skirtingai. Netgi lenkų tautininkui Mickevičius gali būti visiškai savas. Mickevičius čia gali padėti tik iš dalies. Reiktų įvesti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ir tarpukario autorių darbus. Tai Józefas Mackiewiczius, Marija Radzevičiūtė (Maria Rodziewiczówna), tarpukario krajovcų publicistika, kuri išreiškia, – kaip įvardijo Mackiewiczius – peizažo patriotizmą. Jis pasirodo ne tik to meto literatūros kūriniuose, bet ir dienoraščiuose, atsiminimuose. Jei paskaitytume buvusios LDK žemių dvarininkų atsiminimus – ne visų, bet yra labai ryškių pavyzdžių – matytume, kaip jie išgyvena, apmąsto Lietuvos gamtą ir gamtoje mato savo istoriją. Tuos autorius reiktų įvesti į visas – ne tik lenkų, bet ir rusų, lietuvių – mokyklas, kad padėtume įsisąmoninti, jog Lietuvos lenkų kultūra yra natūralus vietinis reiškinys, o ne svetimkūnis, kurį reikėtų pašalinti.

Paminėjai Józefą Mackiewiczių –­ iš internetinių šaltinių susidariau įspūdį, kad jis, gal net labiau nei Czesławas Miłoszas, yra atraminis Lietuvos lenkų autorius. Taigi šis rašytojas ir lietuviams galėtų padėti pažinti savo lenkus, jų mąstymą, pasaulėjautą. Lietuviškai yra išėjęs tik vienas Mackiewicziaus romanas – „Kelias į niekur"*.
Reiktų versti daugiau. Pavyzdžiui, labai įdomus jo publicistinis veikalas „Bunt rojstów" („Raistų maištas"), kuris padėtų pažinti vadinamąjį „peizažo patriotizmą". 1935–1937 m. Mackiewiczius kaip žurnalistas važiuodavo į baltarusiškus kaimus daryti reportažų. Tai kaimai, tarsi atskirti nuo pasaulio, išlaikę tradicinę gyvenseną. Ypač jis lankydavosi ten, kur veikė stačiatikių sektos. Jis šitame krašte atrasdavo archajiškų dalykų, kurie liudijo LDK kultūros reliktus. Šie reportažai – bandymas pasakyti valstybei, XX a. totalitariniam monstrui, kad tokios bendruomenės turi išlikti ir vystytis savaimingai.
Krajovcai yra mano tapatybei, mano pasaulėžiūrai artimi žmonės. Man jie baisiai įdomūs. Mackiewiczius, gyvendamas emigracijoje, labai propagavo Michałą Kryspiną Pawlikowskį, kuris, jo manymu, apskritai yra vienas geriausių XX a. lenkų rašytojų. Jis kilęs iš buvusios Minsko gubernijos dvarininkų, rašė publicistiką, yra sukūręs du autobiografinius romanus. Net nepasakyčiau, kad tai romanai, man tai yra tarsi reportažai iš XIX–XX a. sandūros ir tarpukario dvarų, Minsko gyvenimo. Jo pavaizduotas žmonių gyvenimo būdas, jų santykiai, taip pat tautiniai – tai visas pasaulis, įvairus ir spalvingas. Jo pasakojimas įtraukia labiau nei gryna fikcija. Ir Mackiewiczius pabrėždavo, kad su tikrove susiję pasakojimai įdomesni nei fantazijos. Tai menas matyti ir pasakyti. Įdomu, kad krajovcai – kaip Mackiewiczius, Ludwikas Abramowiczius – domėjosi gamtotyra. Tai irgi simbolinis ženklas: jie matė ir jautė ne tik žmones, bet žmones su jų aplinka. Be to, Mackiewiczius išsiskiria ir tuo, kad jis visiškai nemėgo XX amžiaus – jo taisyklių, požiūrio į žmones. Ypač antipatiška jam buvo nacionalizmo ideologija; nacionalizmą jis tapatino su komunizmu, šių ideologijų artimumą jam liudijo tai, kad tautininkai nesunkiai pritapo prie komunistinės sistemos, atrado joje savo vietą ir buvo sistemos išnaudoti. Panašumai jam buvo akivaizdūs, ir už tai jis buvo kritikuojamas lenkų emigracijos. Mackiewi­czius buvo XIX a. žmogus – kartais gal archajiškas, konservatyvus, bet jį ypač žavėjo to amžiaus žmogaus individualumas, intelektualumas plačiąja prasme, kai labai skirtingų pažiūrų žmonės gali susitikti ir bendrauti, nes draugystė svarbiau nei ideologija, kurią tu gini. Miłoszas čia irgi būtų pavyzdys. XX a. žmonės Mackiewicziui atrodė pernelyg užsiėmę menkaverčiais dalykais.

Iš Tavo kalbos ryškėja savotiškas XIX a. istorinio lietuvio portretas. Jei bandytume įvardyti, kas jam būdinga –­ tai visų pirma gamtotyriniai interesai, beje, neatsiejami nuo medžioklės papročių ir susigyvenimo su vieta, savitas charakteris, kuris literatūroje kartais įvardijamas kaip „fantazija" – tam tikras kūrybinis, intelektualinis polėkis ar drąsa, taip pat ir plataus užmojo politinis mąstymas. Pats rašei apie Mackiewicziaus siūlytą politinį planą, kaip Vidurio ir Rytų Europa turėtų sukurti atsvarą Vokietijos ir Rusijos jėgoms, įtvirtindama platų „barjerą" nuo Suomijos iki Turkijos; dar galima prisiminti Jerzio Giedroyco ULB idėją... Kartu –­ tai žmonės, kuriems didžiulė vertybė yra organiški, lokalūs žmonių ryšiai, kultūrinės bendruomenės, susiformavusios per šimtmečius. Miłoszo „Pavergtas protas" taip pat šią vertybę iškelia.
Manau, kad toji „fantazija" yra susijusi dar su vienu dalyku. Minėto Pawlikowskio romanuose yra keli ryškūs personažai, įvardijami kaip „originalai". Tai žmonės, kurie savo originalumu labai išsiskiria iš aplinkos. Vienas gali būti labai susidomėjęs modernia technika, prisivežęs į savo dvarą įrenginių, kurie visiškai nereikalingi, nes neįmanoma jų panaudoti, bet jis vis tiek perka, kolekcionuoja. Kitas – pasinėręs į medžioklę ir panašiai. Tai dalis dvarininkų gyvenimo stiliaus, kuris susiformavo ne XIX a., o ateina iš anksčiau. Tai gyvenimo tarp dviejų pasaulių –­ Azijos ir Europos – paslaptis: struktūrų maišatis, kultūrų sąveika. Tų žmonių-„originalų" nebūdavo daug, bet jie visai aplinkai suteikdavo koloritą. Jie traukdavo žmones, pas juos lankydavosi draugai, pažįstami, giminės.

Tai labai įdomi individualizmo apraiška –­ individualizmas, kuris susijęs su bend­ruomene, kai individas ne atskiria save nuo kitų, o išsiskiria, tapdamas bendruomenės centru, sukurdamas savotišką traukos vietą. Beje, Miłoszas „Gimtojoje Europoje" irgi rašė apie „judrų muziejų" savo sąmonėje, kurį jis išsivežė iš Lietuvos – atmintį keisčiausių, nesuvienodintų, tarsi skirtingose epochose gyvenančių žmonių. Šatrijos Raganos romanas „Sename dvare" yra tokių „originalų" port­retų serija: dvarininkai, žydas žemaitis, klebonas, knygnešys-dievdirbys...
Manau, kad šita tradicija išnyko, tai, kas atgimsta dabar kaip bajorų organizacijos, labai mažai yra susiję su praeitimi. Mes netekome bajoriškos tradicijos – ir fiziškai, per tremtis, emigraciją, karo žūtis. Tasai pasaulis buvo visiškai sunaikintas, ir „originalai" pražuvo kartu su juo. Dabar „originalai" yra kitokie, galbūt jų galėtume rasti profesinėse aplinkose – žmonių, kurie išsiskiria nestandartiniu, pritraukiančiu mąstymu. Keistuolių galime rasti, bet keistuolis ne tas pats, kas „originalas".
Ir pačių krajovcų likimas buvo dramatiškas. Moderniose tautinėse valstybėse jie jautėsi diskomfortiškai, negalėjo rasti sau vietos. Dėl to, kad buvo bajorai, jiems pirmiesiems grėsė tremtis sovietinės okupacijos metu. Taigi – emigracija arba Sibiras.

Taip, yra krajovcų tekstai, dramatiški likimai, įdomios biografijos. Kas dar, be lektūros, galėtų padėti pažinti Lietuvos lenkus, jų gyvenimą? Sprendžiu pagal save, kad lietuviams to pažinimo tikrai trūksta.
Mano manymu, svarbus vaidmuo čia tenka nacionalinei televizijai ir radijui. Pavyzdžiui, tokia laida, kaip „Duokim garo". Pastebėjau, kad joje ne kartą lankėsi rusų ansambliai, rusų kapelos. Jie buvo sutikti labai palankiai. Manau, pažintiniu požiūriu būtų labai naudinga, jei būtų pakviesta kokia nors lenkiška kapela ar ansamblis, kurie dainuoja, tarp kitko, lenkiškai ir lietuviškai, atlieka savitą folklorą, kuris nėra grynai lenkiškas, bet artimas vietiniam, lietuviškam folklorui. Taip būtų parodyta, kad tai yra bendra Lietuvos savastis. Iš dalies taip daroma rajonuose, organizuojant šventes, kurių metu koncertai vedami dviem kalbom. Yra įvairių būdų pažinti vieniems kitus. Kiek žinau, neblogai bendrauja lietuvių ir lenkų skautai moksleiviai. Kita vertus, gal mes per mažai kalbame apie tuos dalykus, kurie jau yra? Tiesiog turėtų būti daugiau pozityvios informacijos. Apskritai lietuvių žiniasklaidai būdingas negatyvus požiūris į Lietuvos gyvenimą. Antraštės yra konfliktiškos: kažkas kažko reikalauja, jei reikalauja, vadinasi, aš turiu kažką aukoti... Manau, dėl dabartinių lenkų–lietuvių santykių žiniasklaidai tenka daug kaltės. Siekiama ne išsiaiškinti ir padėti suvokti, o einama lengviausiu keliu – pasitelkiami stereotipai, kurie sukurti seniai, dar XVI–XVII a., šiek tiek moderninami ir naudojami, naudojami, naudojami... Labai svarbu, kad mes būtume matomi vieni kitiems. Tada nelieka nežinojimo, kuris gąsdina. Lietuva nepažįsta pati savęs, ir tai viena priežasčių, dėl kurios kyla įtampos ir konfliktai.

Neketinau Tavęs klausti apie asmenvardžių rašybą, bet štai siųsdama Tau laišką, per daug negalvodama užrašiau Tavo vardą su sz – ką tik buvau perskaičiusi Tavo pristatymą Lietuvos lenkų mokslininkų draugijos svetainėje, kur Tavo vardas kaip tik toks ir buvo. Tu man atsakei, pasirašydamas lietuviška forma su š. Kodėl?
Aš rašau savo vardą ir pavardę taip, kaip rašau. Kai manęs klausia, o jeigu bus priimtas įstatymas, leidžiantis originalią pavardžių rašybą, ar tu keisi savo pavardę, aš sakau – kam man keisti, mano pavardė lietuviška. Aš nekeisiu, nes iš mano pavardės ir taip aišku, kad tai yra kažkas ne visai lietuviška, o lenkams aišku, kad nelenkiška. Ir tai mane tenkina, nes aš mėgstu šiek tiek paerzinti ir vienus, ir kitus tautininkus. Dėl vietovardžių rašybos aš klausimą kelčiau kitaip. Lenkų bendruomenei Lietuvoje vienas svarbiausių dalykų yra išsaugoti savo kultūrinę, etninę tapatybę. Ar tą tapatybę padeda išsaugoti gatvių pavadinimai lenkų kalba? Manau, kad nepadeda – apskritai tapatybei neturi jokios reikšmės. Aš jaučiuosi tas, kas esu, nesvarbu, kaip parašyta gatvės lentelė. Tuo mano požiūris skiriasi nuo dalies Lietuvos lenkų, bet yra nemažai žmonių, kurie nepritaria tam reikalavimui, nes mano, kad jis nėra būtinas išlaikyti jų tapatybei. Pavardžių klausimas yra kitoks, nes pavardė yra svarbi tapatybės dalis. Šiuo atveju aš nebūčiau kategoriškas ir leisčiau tiems, kurie nori, rašyti pavardes originalo kalba. Ant antkapių jie vis tiek parašys taip, kaip nori. Bet kai paliekama vienintelė teisė –­ pasirašyti savo pavardę ant antkapio – tai jau tragikomiška. Kita vertus, aš suprantu dalies lietuvių visuomenės nuogąstavimą, kad pirmajame paso puslapyje atsiras lenkiškas tekstas. Reiktų įvertinti, kad pasas yra valstybės simbolis, ir suprantu nerimą dėl to, kad tame simbolyje bus užrašas kita kalba. Bet manau, kad lietuviškai tapatybei tai grėsmės nesukeltų, nes lietuviai juk nerašys lenkiškai savo pavardžių. Trečias klausimas, pats aktualiausias –­ mokyklinės programos. Tai sudėtingesnis dalykas. Dėl lietuvių kalbos valandų padidinimo ir kelių dalykų mokymo lietuvių kalba aš nematyčiau jokios grėsmės. Kebliau dėl suvienodintų programų, ypač literatūros. Kiek man pasakojo mokytojai, lietuvių literatūros programoje yra autorių ir veikalų, kuriuose nelabai palankiai vaizduojamas Lietuvos lenkas ar lenkas apskritai, formuojamas negatyvus stereotipas. Gerai, jeigu mokytojai paaiškins Lietuvos lenkų ar lietuvių moksleiviams, iš kur toks požiūris kilo, kaip jis susijęs su nacionalizmo ideologija. Bet aš spėju, kad vargu, ar mokytojai gilinasi į tos epochos stereotipų ir mitų subtilybes, o jaunimą tai labai veikia. Įvedant bendrą programą, reiktų peržiūrėti tai, kas pateikiama, siūlyti naują interpretaciją, galimybę kitaip pažvelgti. Taip pat ir su istorijos klausimais: Lietuvos lenkų jaunimui lietuvišką poziciją – pavyzdžiui, kad Vilniaus atėmimas lietuviams buvo skriauda – reiktų aiškinti kitais būdais. Senokai buvo iškelta idėja – nežinau, koks jos likimas – parašyti bendrą Lietuvos ir Lenkijos istorijos vadovėlį. Buvo sudaryta istorikų komisija, bet rezultatų nėra iki šiol. Orientuotasi į prancūzų ir vokiečių patirtį, turi pasirodyti bendras vokiečių ir lenkų istorijos vadovėlis, kuriame pristatomos abiejų tautų pozicijos. Nežinau, ar bus išleistas analogiškas lietuvių ir lenkų istorijos vadovėlis, į kurį būtų įtraukti ne tik lietuvių, lenkų, bet ir Lenkijos lietuvių, ir Lietuvos lenkų požiūriai į istoriją, kad mes galėtume matyti visas keturias koncepcijas. Pažįstu istorijos mokytojų, kurie bando taip mokyti, atskleisti Lietuvos istorijos daugialypumą, įvairius požiūrius, pristatyti įvairias Lietuvos kultūras – lenkų, baltarusių, rusų, kurios yra vietinės ir neatskiriamai įsipynusios į Lietuvos istoriją. Tai įmanoma padaryti, jeigu tik yra noro. Man būtų įdomu pažiūrėti, kaip dėstoma Lietuvos istorija lietuviškose mokyklose, kurios veikia šalia lenkiškų, kaip atsižvelgiama į Vilniaus krašto kultūrinę specifiką – būtent kultūrinę, ne politinę.

Kas tokioje šiandienėje situacijoje aktualu iš krajovcų palikimo, kas iš jo mums liko?
Mums lieka jų pasaulio matymo dovana. Jų akimis mes galime pamatyti kitokį pasaulį, kitokią mūsų tėvynę, kitokią Lietuvą. Tai paveldas, kuris ne atskiria, o vienija. Ir tai džiugu, nes jei mes orientuotumėmės tik į konfliktines situacijas, nebūtų išeities. Jie yra mediumai – horizontalėje jie jungia skirtingas LDK tautas, vertikalėje – praeitį, dabartį ir ateitį. Tai yra jų misija. Jie ją atliko, pasitraukė, bet jų potencialo dar pakaks ir mūsų santykiams, ir mūsų istorijai.

Kalbėjosi Brigita Speičytė

* Mackiewicz J. Kelias į niekur. Vertė Leonardas Vilkas. – Vilnius: Aidai, 2009.