× Milda Varnienė

„...staiga ant vaikų, akimis lydinčių traukinį, pabiro iš viršaus keletas auksinių mandarinų, švystelėjusių tokia šilta ir saulėta spalva, jog man suspurdėjo širdis.“ 

Ryūnosuke Akutagawa 

 

Ryūnosuke Akutagawa. Nežinomo autoriaus nuotrauka

 

Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį, minint Ryūnosukės Akutagawos 120-ąsias gimimo metines, laikraščiui „The Japan Times“ Yasuyoshi Sekiguchi, japonų literatūros profesorius, sakė: „Šiandien Akutagawa tampa populiarus daugelyje pasaulio vietų, nes žmonės gyvena nerimo laikais, kai negali nuspėti ateities.“ Šie žodžiai randa atgarsį iki šiol. Dabar mūsų kasdienybė ypač apimta nerimo ir miglotų ateities prognozių: viešojoje erdvėje tarsi pokario vaiduokliai grįžta klausimai, kaip tinkamai kalbėti apie karo baisumus, diskutuojama apie žmogaus prigimties menkumą, o dirbtinis intelektas (DI) toliau skverbiasi į visas sritis (beje, šių metų prestižinės R. Akutagawos premijos laureatė Rie Kudan prisipažino, kad kūrinį parašė pasitelkusi DI ir socialinėje medijoje sukėlė didelį komentatorių susirūpinimą dėl literatūros ateities). 

Vakarų visuomenėse R. Akutagawa geriausiai žinomas kaip apsakymų „Rašiomono vartai“ (1915) ir „Tankumyne“ (1922) autorius, įkvėpęs garsųjį Akiros Kurosawos filmą „Rašomonas“ (1950). Šiuose kūriniuose žmogus dėl savo moralinio sugedimo pasmerktas klajoti pasaulyje, amžinai aklas tiesai. Lietuvoje R. Akutagawą ypatingai vertino Ričardas Gavelis dėl gebėjimo rašyti be visažinio autoriaus balso (apie tai R. Gavelis rašė „Literatūroje ir mene“ 1990 m. balandžio 21 d.). Tačiau dar kitoks R. Akutagawa atsiskleidžia apsakymuose „Mandarinai“ (1919) ir „Krump­liaračiai“ (1927). 

Parašyti likus vos keliems mėnesiams iki autoriaus savižudybės „Krumpliaračiai“ priskiriami autobiografinių kūrinių grupei, bet skaitytojas turėtų būti bud­rus – R. Akutagawa ilgai vengęs anuomet Japonijoje populiarios „romanų apie save“ (jap. shishōsetsu) literatūrinės krypties, kaip pastebi Haruki Murakami, iki galo neatskleidžia, kiek jo kūriniuose yra tiesos ir kiek išmonės. Nors šiame kūrinyje gausu biografinių faktų – autoriaus svainio mirtis, nuorodos į jo kūrinius „Pragaro atvaizdas“ ir „Neūžaugos žodžiai“, rašytoją kankinusios krumpliaračių haliucinacijos ir baimė, kaip ir jo motinai, atsidurti psichiatrijos ligoninėje, – visgi jame daug kas išlieka neatskleista. Įvykiai dėliojami perdėm struktūriškai, kad būtų laikomi tik asmeninių patirčių išraiška. Aprašomas žmogiškojo gyvenimo pragaras nėra tik R. Akutagawos, bet ir visų, kuriems pasaulis rodosi absurdiškas ir nesuprantamas.

Šešių dalių „Krumpliaračiuose“ ponas A., žinomas rašytojas, pasakoja apie savo kelionę iš nuošalios vasarvietės į vieno pažįstamo vestuvių pokylį Tokijuje, kur apsistoja viešbutyje ir patiria daugybę haliucinacijų ir negera pranašaujančių atsitiktinumų. Per vestuvių vakarienę rašytojas pamato savo lėkštėje lėtai besiraitančią mažą kirmėlaitę, kurios prisiminimas sugrįžta ir vėliau viešbučio kambaryje: „...nuėjęs prie veidrodžio atidžiai pasižiūrėjau į savo veidą. Veido atspindyje po oda buvo matyti kaulai. Atmintyje man išsyk aiškiai iškilo kirmėlė“ (vertė Rima Torres, 2022, p. 166). Literatūroje nuo pat Biblijos laikų kirminas laikomas menkiausiu padaru ir dažnai simbolizuoja mirtį. Tad nenuostabu, kad protagonistui kirminas simbolizuoja jo paties gėdingą egzistenciją. Tiek save, tiek aplinkinius jis mato kaip nuodėmingas būtybes: „Ypač negera buvo nuo praeivių, kurie žengė lengvai, tarsi neturėtų nieko bendra su nuodėme“ (p. 174). Pono A. pasakojime atsiskleidžia pažeistas santykis su pasauliu: „Politika, verslas, menas, mokslas – viskas man tebuvo tik spalvotas emalis, po kuriuo slypi siaubingas gyvenimas“ (p. 173). Jis klaidžioja miesto gatvėmis kankinamas kažko nežinomo baimės, ieško prieglobsčio bodleriškose kavinėse, kur rožinės sienos ir melsvi cigaretės dūmai teikia trumpalaikę ramybę. Vienoje iš tokių kavinių jo atmintyje iškyla aforizmas iš knygos „Neūžaugos žodžiai“: „Gyvenimas yra pragariškesnis už pragarą“ (p. 178). Beongcheonas Yu, bene pirmojo išsamaus įvado į R. Akutagawos kūrybą anglų kalba autorius, taikliai pastebėjo, kad pragare yra bent kažkiek aiškumo, net jei tai ir reiškia amžiną prakeikimą. O apsakymo veikėjas, kaip amžinas žydas, pasmerktas klajoti po pasaulį be tikslo. 

Galiausiai ponas A. grįžta į vasarvietę, kur jam pavyksta keletą dienų praleisti ramiai. Tačiau greitai neramios mintys vėl grįžta. Jis rašo: „Ir iš tiesų ši vasarvietė irgi buvo pasaulio dalis. Puikiai žinojau, kiek vien per šiuos vienus metus čia buvo įvykdyta nusikaltimų ir įvykę tragedijų. Gydytojas, bandęs pamažu nunuodyti pacientą, senutė, padegusi įsūnio ir jo žmonos namą, advokatas, norėjęs užvaldyti savo jaunesniosios sesers turtą, – žiūrėdamas į šių žmonių namus, visada matydavau žmogiškojo gyvenimo pragarą“ (p. 196–197). Regis, nėra kur pasislėpti nuo kirmėliško pasaulio. Pono A. asmeninis pragaras jam nepalieka vilties. 

Tačiau kitame R. Akutagawos apsakyme „Mandarinai“, parašytame gerokai anksčiau nei „Krumpliaračiai“, dar nėra per vėlu, dar galima patirti atokvėpį. Panašiai kaip „Krumpliaračiai“, šis tekstas yra apie žmogų, suimtą „neapsakomo nuovargio ir liūdesio“. Tiesa, „Mandarinų“ pasakotojo dvasinė būsena, palyginus su pono A., nepalyginamai geresnė. Jo nekankina nei haliucinacijos, nei iracionalios baimės. Tačiau slegia stiprus beprasmybės pojūtis. Žmogaus gyvenimas jam atrodo niekingas, nesuprantamas ir banalus. Rūškaną žiemos popietę jis sėdi traukinio Jokosuka–Tokijas antros klasės vagone ir skaito laikraštį, kuriame skelbiamos naujienos jam atrodo nuobodžiai besikartojančios: „Aš klaidžiojau akimis po elektros nutviekstus puslapius, bet visi pasaulio įvykiai buvo per daug banalūs, kad galėtų išsklaidyti mano liūdesį. Taikos klausimai (turima omenyje Paryžiaus taikos konferencija, – aut. past.), jaunavedžiai, vėl jaunavedžiai, valdininkų kyšininkavimas, pranešimai apie mirtį... Jausdamas keistą iliuziją, tarsi traukinys, įnėręs tunelin, staiga ėmė riedėti priešinga kryptimi, aš kone mechaniškai bėgiojau akimis nuo vienos liūdnos žinutės prie kitos“ (vertė Vytautas Rudokas, 1965, p. 79). Traukinyje taip pat važiuoja 13–14 metų mergaitė, ji prastai, nešvariai apsirengusi ir jos skruostai supleišėję. Ši mergaitė, įlipusi ne į tos klasės vagoną, pasakotojui kelia nemalonius jausmus ir tik dar labiau išryškina gyvenimo niekingumą. Tačiau netikėtai įvyksta trumpas, bet svarbus nutikimas – mergaitė nušalusiomis rankomis šiaip ne taip atidaro traukinio langą ir pro jį išmeta užantyje slėptus mandarinus trejetui raudonskruosčių berniukų. Šie auksiniai mandarinai, akimirkai švystelėję šilta ir saulėta spalva, užgniaužia pasakotojui kvapą: „...mano širdyje tas vaizdas įstrigo labai ryškiai, beveik skausmingai. Ir aš pajutau, kaip mane užplūsta kažkoks dar man nesuprantamas šviesus jausmas. Susijaudinęs aš pakėliau galvą ir visai kitomis akimis pažvelgiau į mergaitę“ (p. 81). Pasakotojas supranta, kad mergaitė greičiausiai pirmą kartą išvyksta į Tokiją uždarbiauti, o mandarinai buvo staigmena, skirta jos broliams, atskubėjusiems prie pervažos jos palydėti. Šis nutikimas, kad ir akimirkai, pasakotojui leidžia pasijusti geriau: „Ir tik tuomet man pasisekė nors trumpam pamiršti savo neapsakomą nuovargį bei liūdesį ir nesuprantamą, niekingą, nuobodų žmogaus gyvenimą“ (p. 81).

H. Murakami tiksliai pastebėjo, kad R. Akutagawos kūrinius nepavargstant galima skaityti vis iš naujo. Tamsi, gogoliškai psichologiška, skausmingai graži ir neturinti vieno atsakymo R. Akutagawos kūryba perteikia žmogiškąją patirtį tokią, kokia ji yra – sudėtinga ir dažnai iki galo neišreiškiama. O skaitytojui lieka viltis, kad be perstojo judančius krumpliaračius, primenančius Edgaro Allano Poe negailestingą švytuoklės švytavimą, trumpam leis pamiršti nutikimai su mikan (nors ir verčiamas kaip „mandarinai“, citrusinis vaisius mikan yra atskira mandarinų rūšis), kurių žiemą Japonijoje būna taip gausu.