Samiras Shamas: „Tai mūsų, libaniečių, Rugsėjo 11-oji. Smūginė banga tebesirita iki šiol“

× Ivan „Grozny“ Compasso
Specialiai „Literatūrai ir menui“ iš Libano

 

Libaniečių aktorius Samiras Shamas, Beirutas, lapkričio 3 d.
Libaniečių aktorius Samiras Shamas, Beirutas, lapkričio 3 d. 

 

Samiras Shamas – vienas žinomiausių šiandienos Libano kino aktorių, suvaidinęs ne vienoje dešimtyje filmų, taip pat ir sulaukusių didelės sėkmės. Samirą, kaip ir daugelį kitų šalies garsenybių bei intelektualų, galima sutikti viename iš Hamros kvartalo barų ir kavinių, besižvalgantį į centrinį miesto bulvarą. Tai sostinės kultūrininkų pamėgta susitikimų vieta, ypač ryte, kai prie kavos puodelio sklaidomi laikraščiai ir aptarinėjamos dienos naujienos.

 

Libaniečių poetas Paulas Shaghory, Beirutas, lapkričio 5 d.
Libaniečių poetas Paulas Shaghory, Beirutas, lapkričio 5 d.

 

Vis dėlto nuo 2020-ųjų vasaros jų pokalbiai tapo gana monotematiški. Libaniečių gyvenimą sudrebino viena konkreti data, pakeitusi, tiksliau, pagreitinusi tolesnių įvykių eigą. Tai diena, kai į orą išlėkė dalis Beiruto jūrų uosto, o su juo ir trečdalis miesto. „2020-ųjų rugpjūčio 4-oji mums buvo lyg branduolinis sprogimas. Tai mūsų, libaniečių, Rugsėjo 11-oji. Kažkas siaubingo, bet viskas toli gražu dar nesibaigė. Smūginė banga tebesirita iki šiol“, – teigia aktorius.

 

Mauzoliejus Libano politikui ir verslininkui Rafīqui al-Harīrī(1944–2005), kurio nužudymu kaltinamos Sirijos slaptosios tarnybos, Beirutas, spalio 29 d.
Mauzoliejus Libano politikui ir verslininkui Rafīqui al-Harīrī(1944–2005), kurio nužudymu kaltinamos Sirijos slaptosios tarnybos, Beirutas, spalio 29 d.

 

S. Shamas teisus: sprogimo padariniai gerai matomi visiems, net ir praėjus pusantrų metų. Jei Beirutas iki 8 dešimtmečio vidurio buvo galimybių ir lengvo pasipelnymo miestas, tai vidinis susiskaldymas ir užsienio jėgų interesai per pilietinį karą pačią sostinę ir likusią šalies dalį radikaliai transformavo. Vis dėlto apie pilietinį 1975–1990 m. karą šiandien kalbėti nenori niekas, nors nerimas ir nuogąstavimai justi visur. Po 2020-ųjų rugpjūčio 4 d. Libano svaro kursas sparčiai krito ir šiandien tai menkavertė valiuta.

 

Beiruto grafičiai, lapkričio 5 d.
Beiruto grafičiai, lapkričio 5 d.

 

Galingas 1 700 tonų amonio salietros, sandėliuojamos Beiruto uoste, sprogimas drastiškai perpaišė miesto kontūrus. Laimė, jei apie laimę čia apskritai galima kalbėti, tą dieną šalyje galiojo karantinas – aplinkiniai barai, restoranai ir parduotuvės buvo uždaryti, tragedija galėjo nusinešti gerokai daugiau gyvybių. Beirute tą dieną žuvo 207 žmonės, sužeista apie 7 000, 30 000 gyventojų neteko stogo virš galvos.

 

Įėjimas į Chatilą, istorinį palestiniečių kvartalą, kadaise pabėgėlių stovyklą miesto pakraštyje. 1982 m. rugsėjo 18 d. Chatiloje ir gretimame kvartale Sabra Libano falangistų partijos nacionalistai nužudė daugiau nei 700 sostinės palestiniečių ir libaniečių šiitų.
Įėjimas į Chatilą, istorinį palestiniečių kvartalą, kadaise pabėgėlių stovyklą miesto pakraštyje. 1982 m. rugsėjo 18 d. Chatiloje ir gretimame kvartale Sabra Libano falangistų partijos nacionalistai nužudė daugiau nei 700 sostinės palestiniečių ir libaniečių šiitų.

 

„Tą dieną visi mūsų darbuotojai liko namie, ant­raip nemanau, kad šiandien mudu čia kalbėtumės, – Gabriela rodo nuotraukas su jos nuniokoto restorano vaizdais. – Mūsų personalą sudaro apie 40 žmonių, tik pagalvok, tai galėjo virsti siaubinga tragedija. Nenusakoma.“ Mums leidžiantis siaura kvartalo gatvele uosto link, Gabriela tęsia: „Štai, pažiūrėk, šioje vietoje žuvo keli mažamečiai vaikai, kaip ir kasdien jie paprasčiausiai žaidė gatvėje. Rugpjūčio 4-ąją žuvo daugybė žmonių, kuriems tai tebuvo eilinė diena. Visame mieste nerasi libaniečio, kurio ši nelaimė nebūtų palietusi. Turčiaus, vargšo, krikščionio, musulmono ar drūzo... Sprogimas paženklino mus visus, be išlygų. Išdegino viską ar beveik.“

 

Pietinis Beirutas, lapkričio 2 d. Ivano „Grozny“ Compasso nuotraukos.
Pietinis Beirutas, lapkričio 2 d. Ivano „Grozny“ Compasso nuotraukos.

 

Šiemet Gabriela atidarė naują restoraną armėnų kvartale. Jos restorano šviesos negęsta kiaurą naktį. Visame mieste elektros tiekimas stringa ir krautuvių bei kavinių savininkai, kad veikla nestotų, naudoja nuosavus elektros generatorius. Žinoma, visur tebetaikomos būtinos antikovidinės priemonės, tačiau kavinės ir barai naktimis lieka atidaryti ir yra sausakimši – Beirute neturi reikšmės, šiandien pirmadienis ar šeštadienis.

 

Grafičiai Hamros kvartale, Beirutas, lapkričio 6 d. Ivano „Grozny“ Compasso nuotraukos
Grafičiai Hamros kvartale, Beirutas, lapkričio 6 d. Ivano „Grozny“ Compasso nuotraukos

 

„Nuolat lydi jausmas, lyg tai būtų paskutinė pasaulio naktis, – kalba jaunas barmenas. – Mes visi pasiskiepijome, kad galėtume dirbti, bet gyvenimas Beirute darosi nepakenčiamas. Benzinas kainuoja dešimteriopai brangiau nei užpernai, o atlyginimai neauga jau gerą dešimtmetį. Dabartinio atlyginimo neužtenka niekam. Ryt ryte pamaina kitame bare – kiaurą naktį išdirbęs čia. Lakstai po 2 ar 3 darbus, nėra pasirinkimo, jei nori išgyventi.“

 

Beiruto armėnų kvartale, lapkričio 2 d.
Beiruto armėnų kvartale, lapkričio 2 d.

 

Ekonominiu ir socialiniu nestabilumu naudojasi įvairios politinės jėgos tiek šalies viduje, tiek išorėje. Poetas Paulas Shaghory, kaip ir S. Shamas, mėgsta užsukti į vieną centrinio bulvaro kavinių ir užsirašinėti ant lapelių mintis. Kalbėdamas apie dabartinę Libano krizę, jis pirštu beda ne tik į 2020-ųjų sprogimą, bet ir į šalį parklupdžiusį pilietinį karą: „Kelios užsienio valstybės prisistatė į Libaną ir ėmėsi čia tokių barbarysčių, kokių niekad nelinkėtų savo tautiečiams. O ką daro mūsų tauta? Griebiasi maldų. Kam jie meldžiasi? Libane kasdien mes įtikime nauju dievuku. Kiek jų turėjom užvakar? Rodos, trylika. Šiandien neabejotinai turėsim ir keturioliktą. Dievą, į kurį nukreips savąsias maldas, – žmonėms to užtenka.“


Spalio 29–lapkričio 7 d.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Ivanas „Grozny“ Compasso – italų žurnalistas, rašytojas, dokumentinio kino kūrėjas. Rašo „La Repubblica“, „Il Manifesto“ dienraščiams, „Left“ ir kt. leidiniams, yra parengęs daugybę reportažų iš Vidurinių Rytų (Sirijos, Turkijos, Irako) ir Pietų Amerikos (Brazilijos, Meksikos, Argentinos).

Ivan „Grozny“ Compasso: „Esu ne karo, o gyvenimo reporteris“ ČIA