Kaip mes žaidėme karą

Esu išlikėlė nuo tų laikų, kai vaikai kiemuose dar žaisdavo karą. Šios rūšies žaidimai, kaip ir viskas, kas tiesmukai konkurentiška, man ne itin patiko. Betgi kaimo pradinės mokyklos (ir mano tetos, dirbusios ten mokytoja, ūkio) kieme likusi su dviem pusbroliais irgi kariaudavau. O ką daryti? Išlikimo instinktas verčia prisitaikyti. Tą suvokia net mažiausieji.

Nepamenu, ar kada žuvau, bet nepalieka mintis: ano gyvenimo žaidimai man panašūs į šį gyvenimą.

Radijo keisas

Mama mėgdavo sakyti: „Žodis – tai šūdo garas“ (išvertus į nūdienos kalbą – oro virpinimas). Net jei taip, žodžiai mano gyvenime svarbūs. Ir ką jūs man. Esu žmogus, sociali būtybė. Klausausi garsinių knygų, tinklalaidžių. Nacionalinio transliuotojo radijo laidų. Ir vis dažniau (nors vis rečiau tuo stebiuosi) nacionalinio transliuotojo laidų dalyvių – pradedant verslininkais ir menininkais, baigiant politikais ir akademikais – lūpose girdžiu anglizmus.

Kalbu ne apie terminus, dėl savo naujumo neturinčius lietuviškų atitikmenų, bet apie paprasčiausius žodelius, kai vietoj „oho“ būtinai renkamasi „wow“, vietoj „atvejis“ – „keisas“ (angl. case), vietoj tikslo, taikinio, siekinio, adresato – „targetas“ (angl. target), vietoj tendencijos, mados, krypties, dabartinio vyksmo – „trendas“ (angl. trend) ir taip toliau.

Daugelį tokių žodžių vartodavau dirbdama komunikacijos agentūrose. Tik visai ne iš meilės ar malonumo. Dėl prisitaikymo, panašiai kaip aname gyvenime žaisdama karą su bernais. Galima priprasti. Ilgainiui net nebepastebi, kad žaidi, – tampa automatiška. Netgi primiršti, kokie tų žodžių lietuviški atitikmenys. Smegenys linkusios neeikvoti energijos prisimindamos, kas nereikalinga. Beje, tai vienas iš veiksnių, kodėl išėję į pensiją kai kurie senukai taip sparčiai sukvailėja. Tame yra logikos: čiuožiama į mirtį, o numirėliams protas nereikalingas.

 

Prancūzų akademija yra viena seniausių šalies mokslo institucijų, kurios tikslas – tirti kalbą ir literatūrą, rūpintis šnekamosios ir literatūrinės prancūzų kalbos norminimu. Tristano Nitot nuotr. („Wikimedia Commons“)

 

Vargas dėl kalbos, o gal... proto?

Kartu su DI (dirbtiniu intelektu) pabandėme suskaičiuoti anglizmus keliose publikacijose ir priskaičiavome jų dešimtis, vidutiniškai apie trisdešimt viename tekste. DI pateikė ir sąrašą: online, mainstream, offline, outsider, case, feedback, storytelling, workshop, performance, community, platform, social media, event, brand, trend, call ir pan. Vartoja juos be saiko tarsi kokius poterius rinkodaros, komunikacijos, informacinių technologijų, įvairių konsultacinių paslaugų, kūrybinių industrijų, socialinių mokslų atstovai – interneto karta, atspindinti globalizacijos, technologijų ir šiuolaikinės komunikacijos įtaką kalbai ir kasdieniam gyvenimui. Įtaką, kuri, panašu, jau peraugo į apsėdimą: kalbėdami vien tik lietuviškai tie žmonės, pasirodo, išgyvena įtampą, nesijaučia savame kailyje, negali deramai atstovauti globalizacijos procesui. Jaučiasi provincialūs, nemodernūs. Ir netgi neįgalūs (nesyk girdime: nežinau, kaip tai pasakyti lietuviškai). O juk argi ne svarbiausia šių laikų individui – gerai jaustis?

Nuo kalbėjimo laisvės prie lingvistinio imperializmo

Kai kurie kalbininkai ir kultūrologai anglicizmų plitimą vertina kaip lingvistinio imperializmo formą, kai vyraujanti kalba užgožia kitas. Ne vienoje Europos valstybėje jaučiamas susirūpinimas dėl per didelio anglizmų antplūdžio viešajame diskurse. Pavyzdžiui, Prancūzijoje veikia keletas kalbą prižiūrinčių institucijų. Viena tokių – Prancūzų akademija (Académie française), ji irgi bando riboti anglizmų vartojimą, kuria oficialius prancūziškus atitikmenis ir juos viešina, nuolat leidžia atnaujintus žodynus. Panašiai ir Islandijoje. Diskusijos dėl perteklinio anglizmų vartojimo vyksta ir Vokietijoje, Italijoje, Pietų Korėjoje, prancūzakalbiame Kvebeke (Kanada), ne išimtis – Latvija ir Estija. Daugelyje ne angliškai kalbančių šalių nacionalinę kalbą palaiko švietimo programos, vyksta kalbos konkursai, viešinami angliškuosius pakeičiantys terminai, remiami nacionalinę kalbą palaikantys projektai ir ją puoselėjanti žiniasklaida.

Kita vertus, daugelyje ne anglakalbių šalių dalis jaunimo ir vadinamųjų progresyvių grupių nepritaria griežtiems kalbos grynumo reikalavimams ir anglizmus linkę vertinti kaip natūralų globalizacijos požymį. Esą kalba turi būti gyva ir evoliucionuoti. Jie ne tik neatsisako anglizmų vartojimo, bet netgi jį puoselėja, skatina. Argumentuojama, neva anglų kalba yra efektyvesnė, nes leidžia greitai keistis žiniomis ir bendrauti tarptautinėje aplinkoje. Tokios grupės kartais netgi reikalauja, kad dažniausiai vartojamos angliškos frazės, kurios laikomos „patogesnėmis“ ar „tiksliau“ perteikiančiomis mintį, būtų pripažintos norminės kalbos dalimi. Kitaip sakant, norima kuo sklandžiau įsilieti į globalų komercijos konglomeratą.

O jeigu jis vis dėlto yra?

Šito konglomerato atgal nelabai pasuksi. Tad gal išeitis būtų kalbos rezervatas? Prieš porą dešimtmečių įtikinėjau save, kad, kalbai tampant bemaž muziejiniu eksponatu (nes gyvenime nebelieka daugybės dalykų, turėjusių žodinius atitikmenis), lietuviškai rašantys autoriai turėtų būti valstybės remiami panašiai kaip folkloriniai judėjimai. Kalbos turtais vis dar besinaudojantys autoriai juk prisideda prie kalbos, kaip tautos kultūrinio paveldo, išsaugojimo. Muziejus ir archyvus turime, tai gal turėkime ir nuo vadinamosios „gyvos“ (o gal buitinės?) kalbos besiskiriančią literatūrinę ar standartinę kalbą? Taip, kaip turėjome (ir tebeturime) nekasdieniam vartojimui skirtą poezijos kalbą. Tokius viešus mano išvedžiojimus sykį sustabdė vienas kolega rašytojas, vėliau visiškai pasitraukęs į ryšių su visuomenę frontą. Ei, sako, juk kalba viso labo tėra komunikacijos įrankis, tad pirmiausia jis turi būti patogus bendraujantiems. Kuo čia dėtas paveldas? Kam saugoti tai, kas nefunkcionalu? Betgi būtent tokius nefunkcionalius dalykus saugo muziejininkai, tyrinėja istorikai, abejotino funkcionalumo artefaktai pristatomi galerijose.

Ir dar: o jeigu, kaip sakoma apie Dievą, jis vis dėlto yra? Jeigu kalba – ne vien muziejams? Wilhelmas von Humboldtas (XIX a.) kadaise pabrėžė, kad kalba nėra tik komunikacijos priemonė, – ji formuoja žmonių mąstymą bei pasaulėžiūrą. Kalba esanti svarbi kultūros dalis, ją reikia saugoti. Politikos filosofas Charlesas Tayloras (XX–XXI a.) taip pat tvirtino, kad kalba yra svarbus bendruomenės tapatybės bruožas ir kad bendruomenės turi teisę saugoti savo kalbą. Nes esą kalbos praradimas ar sunykimas veda į kultūros praradimą. Panašiai tvirtina ir suomių lingvistas Janne Saarikivi: suomiakalbiai galvoja suomiškai, kalbiškas mąstymas kartu yra daugiatekstūris, mąstymo procese dalyvauja bendruomenė. Kalbėdama bendra kalba ji randa ir bendruomenei reikšmingus, saugius sprendimus.

O kaip mes? Ar susikalba bendra kalba – prie stalo ir kitur – bent trys skirtingos kartos?

Gendantys

Kad kalba nėra vien komunikacijos priemonė (kaip darže kauptukas yra tik žemės apdirbimo įrankis), yra pasisakę ir Umberto Eco bei George’as Orwellas. „Jei mintis gadina kalbą, kalba taip pat gali gadinti mintį“, – yra teigęs G. Orwellas. Savo esė „Politics and the English Language“ (1946) jis kritikuoja per dažnai vartojamus eufemizmus ir politinius terminus, kuriais siekiama paslėpti tikrąsias prasmes. Jis teigia, kad tokia kalba ne tik klaidina žmones, bet ir gadina jų mąstymą, neleidžia jiems aiškiai suvokti tikrosios padėties. Taigi kalbos vartojimas nėra nekaltas procesas. Argi to nepatiriame mūsų dienomis?

Visiškai kitaip mano Noamas Chomsky. Jo nuomone, kalba turėtų vystytis natūraliai, valstybės tenesikiša. N. Chomsky takais vaikščiojantis kognityvinis psichologas, kalbininkas Stevenas Pinkeris pabrėžia dar ir kalbos biologinį pagrindą: ji nėra tik kultūrinis reiškinys, kurį turėtų kontroliuoti valstybė. Gal žmonės ją turėtų puoselėti savanoriškai, be prievartos?

Bėda ar ne bėda, bet žmogus – pasaulį žodžiais įvardijanti ir jį žodžiais kurianti būtybė. Ar įmanoma kurti negriaunant? Vaikai dažnai linkę griauti, ardyti... O jeigu mes visi atsidūrėme neotenijos spąstuose? Gal todėl pačiame žodinių žaidimų įkarštyje man norisi tarti taip, kaip kadaise tarė Rumi (XIII a.): „Arba duokite man daugiau vyno, arba palikite mane ramybėje.“ Pritariant Davidui Lynchui, maniusiam, kad „svarbu išsaugoti šį pasaulį ir neprikalbėti dalykų, kurie jį griautų“.