Sapnų parduotuvė. Sapnų parduotuvė

Kartais tekstai atsiranda savaime. Gimsta kaip netyčiukai. Šitas ėmė pats prašytis į pasaulį po filosofo Kristupo Saboliaus kūrybingumo mokymų Plungės viešojoje bibliotekoje-laikrodinėje. Ne, lektorius apie kūrybingumą nekalbėjo, čia aš sugalvojau, bet kažkas tokio tikrai buvo. Labiausiai toks įvaizdis kilo iš momento apie vaizduotę ir įsivaizduojamybę. Mums liepė įsivaizduoti laivą. O paskui siūlė pamatyti du žmones laivo gale. Tada ir pradėjau jausti, kaip traukia prie „Titaniko“, o paskui jau visai suka prie Leonardo ir Kate skrydžio. Buvo gražu, bet nepatiko ta jaučiama prievarta, tas vaizduotės sukimasis, bandžiau priešintis. Norėjau turėti kažką savo, bet nesisekė. Mano vaizduotė buvo tapusi įkaite. Ji buvo įkalinta filme „Titanikas“. Didžioji dalis susirinkusiųjų irgi buvo nesėkmės vaikai, bet pasitaikė ir tokių, kurie turėjo išsaugoję nepavergtą vaizduotę arba tyvuliavo ne tokioje masinėje įsivaizduojamybėje.

Suvokti, kad haliucinuoji, vadinasi, žiūrėti į save kritišku, reflektyviu žvilgsniu, tarsi iš šono, deja, to niekaip negali totalitarinis režimas, savo pagamintą haliucinaciją priimantis už gryną pinigą ir nekvestionuojamą tiesą. Ten vieno haliucinacija primygtinai turi tapti visų haliucinacija, tu gali būti net pasmerktas myriop, jei kliedi kitaip, savitu būdu. Totalitariniam režimui ar asmeniui atrodo, kad jis vienintelis haliucinuoja teisingai, o visi kiti kažkaip ne taip, yra keisti, ne tokie, nenormalūs.

 


Elzės Demereckaitės nuotrauka.

 

Mūsų projektai galėtų vadintis bendrais sapnais, kuriuose kiekvienas sapnuojantysis turi savitą bendro sapno variaciją. Mes nuolat susitinkame vieni kitų sapnuose. Galim galvoti, kad racionali ir gerai organizuota struktūra nėra sapnas, o tai, ką tu kliedi, jau tikrai sapnas. Ne, organizuota struktūra irgi yra sapnas. Toks, kai mergaitei pernelyg stipriai supinami plaukai, todėl mergaitė nuolat šypsosi ir jai skauda galvą... Mes renkamės, kurie sapnai gražesni ir kuriuose labiau patinka būti, gal net atrandam panašumų į savuosius. Galim tarti, kad pinigai yra pati tikriausia tikrovė, bet ar tos pačios tikriausiosios tikrovės šaknys nėra mokslo išradimai ir atominė bomba, kurią išrado haliucinuojantis žmonių pasaulis ir kuri šitai besaikei haliucinacijai gali padaryti galą susinaikindama. Neišvengiam galios žaidimų ir gyvenimo kasdienybėje, kai kuri nors haliucinacija yra primetama kaip geresnė ir teisingesnė, gražesnė, tikslesnė (kuri gal tokia ir yra, nežinau).

Kiekviena visuomenė daugiau ar mažiau turi totalitarinių bruožų ir skuba, veržiasi, stiebiasi demokratijon kaip sodinukas šaknim į žemę, savimi į saulę. Nepaisant to stiebimosi, gali atsirasti totalitarinių sapnų, kurie labai greit suveši, nes tokia ir yra jų prigimtis. O demokratija ir jos vertybės turi būti nuolat ginamos, nes yra labai trapios. Totalitarinis režimas su vienu serijiniu sapnu konflikto nepatiria: yra tik vienas teisingas ir tikslus sapnas visiems! Demokratija, aišku, irgi pagamina serijinių sapnų, bet gamina jų daug ir tu gali apsispręsti, kur tau jauku sapnuoti ir kokioj sapnų gaudyklėj patogu užsibūti, svajoti ir gyventi! Aišku, gali kritinio mąstymo ir neturėti, ir šitai visai pageidautina, bet jis nėra draudžiamas. O štai totalitariniame režime yra viena sapnų gaudyklė, į kurią būsi įkištas trilinkas arba sulankstytas kaip skalbinys. Žmogus a priori tiki gėriu ir teisingumu, daug ką priima besąlygiškai, nekvestionuodamas, nereikalaudamas ir nerinkdamas jokių įrodymų, jis patiklus iš prigimties, todėl į mūsų sapnus prasibrauna idiotiškiausios tiesos, idėjos ar tiesiog frazės ir ima vadovauti. Mūsų galvoje parazituoja idėjos ir abejonės, haliucinuojanti sąmonė yra lengvai valdoma, jai užtenka mažiausio impulso, užuominos, postūmio, kad būtų nukreipta norima linkme. Ir tai gąsdina. Žmogaus naivumas. Kartais žmogus nemoka matematikos, nes kadaise kažkas taip leptelėjo. Taip taip, moterys – namų šeimininkės, o vyrai – mamutų medžiotojai. Moterys – jausmingos, o vyrai – racionalūs. Tai lyg programavimas. Ir kaip negerai jautiesi, jei į tą programą netelpi. Praktiškai esi ne žmogus ir net ne mamuto iškasena.

Atlikime mentalinį eksperimentą. Į namus ateina varguolis su įrodymais ir respektabilus ponas su dideliais pinigais, šlove ir trimis aukso medaliais. Kuo jūs patikėtumėte – varguoliu, apiplyšusiu menininku su įrodymais ar respektabiliuoju ponu be įrodymų? Jūsų širdis gal akimirksnį ir palinktų prie varguolio, bet greitai atšoktų, nes taip veikia šis gyvenimas. Ką sako kritinis protas ir vidinis teisingumo jausmas? Nepaisant to, ką kalba šie du žmonės, viršų dažniausiai ima išgyvenimo ir socialinio solidarumo instinktas, siekis tapatintis su galingesniu ir būti jo pusėje. Nuožmioje kovoje laimi instinktai. Pralaimi žmogus.

Beje, K. Sabolius susitikime minėjo, kad bombų ir ginklų išradimas irgi yra žmogaus kūryba, tačiau vargu, ar tai geriausias būdas kūrybiškumui išreikšti.


Almą Riebždaitę rašymas įvairiausių žanrų pavidalu šioje gyvenimiškoje kelionėje lydi nuo jaunystės. Jai tai būdas išreikšti, kaip jaučia supantį pasaulį ir save, komunikacijos su kitais galimybė.