Kaip žmonija brandina lūkesčius ateičiai.

Jei užsimanytume pasišnekučiuoti su žmonėmis iš ateities, labai pasistengus mums galbūt pavyktų. Greičiausiai užtektų politinės galios įrankių ar solidžių finansinių resursų – nereikėtų jokios burtų lazdelės. Tie žmonės gyvena čia pat Žemėje, o visa mūsų rūšies ateitis in a nutshell, anot kai kurių progresą apmąstančių teoretikų, yra dabar. Tiesiog ji netolygiai pasiskirsčiusi. Vieni Homo sapiens atstovai planuoja dar vieną kosminį pasiskraidymą stratosferoje (tokių ne vienas) ar milijonines investicijas skiria tam, kad savo žemiškąjį kūną tobulintų iki nemirtingumo. Tačiau milijonai tos pačios planetos varguolių egzistuoja sveiku protu nesuvokiamomis sąlygomis. Moderniųjų distopijų ir vargo šiandien neaptarinėsiu. Tiesiog žvilgtelėsiu į viliojančią ateities horizonto liniją, kuri driekiasi mūsų vaizduotėje ir neišvengiamai ribojasi su stebuklo išsipildymu.

Gyvenu, kaip ir daugelis aplink mane, visa apimančios kompiuterijos realybėje, laisvalaikiu mėgstu paskaitinėti apie kokį nors žmonijos (ir vėl) subrandintą lūkestį. Į artimą ir tolimą ateitį nukreipti svajotojų apie technologinį proveržį žvilgsniai neretai krypsta į globalius mūsų rūšiai skirtus išbandymus, kiekvieną paliesiančius „esminius“ būties lūžius. Kaip pastebėjo kultūros antropologė ir futurizmo tyrėja Genevieve Bell, progreso šaukliai ne sykį žadėjo, kad mūsų aplinką persmelkę jutikliai, mobilieji įrenginiai ir programėlės palengvins darbus, padidins „žmogiškąjį efektyvumą“, vis gerins gyvenimo kokybę. Taip auga ir dėmesys šviesesnei ateičiai, kurios išsipildymas yra jau netoli, tiesiog „už kampo“. Deja, po truputį tolstantis to išsipildymo horizontas, jei tik prie jo sparčiau artėji, atitraukia dėmesį nuo esamų problemų ir nejučia atleidžia technologijų kūrėjus nuo atsakomybės už vis pasitaikančius jų kuriamų įrankių nesusipratimus čia ir dabar.

 

Smegenų sandaros įvairovė. Iliustracija iš 1965 m. išleistos Tomo Venclovos knygos „Golemas, arba dirbtinis žmogus“

 

To „čia ir dabar“ skalė, aišku, taip pat sąlyginė, o mano 2025-ųjų birželio gale rašomo straipsnio antraštė iš tiesų nėra originali. Taip pavadintas paskutinis nedidelės knygelės, kurią publikavo jaunas 28-erių metų rašytojas, skyrius; leidinyje vaizduojama savo likimą pasitinkanti žmonija. Prieš šešiasdešimt metų, 1965-aisiais, pasirodžiusios mokslo populiarinimui skirtos knygelės pavadinimą – „Golemas, arba dirbtinis žmogus“ – jos autorius Tomas Venclova taip pat šiek tiek nusižiūrėjo. Ne nuo bet ko, o kibernetikos mokslo pradininko Norberto Wienerio. Tiesioginių įrodymų neturiu, tik kai kurių žodžių sutapimai pavadinimuose krenta į akis. Kita vertus, šie nu(si)žiūrėjimai nėra kažkuo išskirtiniai utopinėje ano meto vaizduotėje, kurioje nuolat vyko virtualūs korifėjų pašnekesiai, o „gal šiaip sau keli žodžiai“ mintyse išsprūsdavo. Ambicingas jaunas lietuvis, tikėtina, užsimanė platesniam skaitytojų ratui papasakoti apie tai, ką perskaitė Maskvoje prieinamoje literatūroje apie vakarietišką informatikos teoriją, kibernetiką, mąstymo prigimtį ir mašininę techniką pačia plačiausia prasme (pasirodo, mašina galima vadinti „ir serbentų krūmą, ir atomą, ir žvaigždę“).

Jaunasis T. Venclova anuomet samprotavo apie elektronų debesis, branduolines dalelytes, astrofizikams atsiveriančią naują visatos sandarą, matematikų sumodeliuotus mechanizmus, galiausiai apie besimokančius ir savarankiškais tampančius mechanizmus. („Mokslas klupinėja ties gyvybės problema? Sukursime lengvai išnarstomą mechanizmą, kuris iš pradžių labai nevikriai mėgdžios gyvūno bruožus; pradėsime jį gerinti, įrenginėdami naujus mazgus ir jungtis, kol reiškinys ir modelis visai supanašės.“) XX a. pabaigoje, pasak ateities technologijų entuziasto, o „gal kiek vėliau, žmonės ims kalbėtis su tolimų pasaulių atstovais“. Leidinyje sudomina ne tiek pagiriamieji žodžiai sovietų kibernetikai ar panašūs dalykai, kiek laiko ir erdvės jungtys, besąlygišką optimizmą retsykiais persmelkiantis lengvas skepsis, galiausiai – minties šuoliai, kurie mano pačios galvoje nejučia pinasi į „dar vieną pašnekesį“. Mat T. Venclovos knygelės pasirodymo metu šaunusis ateities pasaulis buvo permąstomas ir kitą politinę kryptį pasirinkusiose Vakarų šalyse. Tais pačiais 1965-aisiais žurnalo „Horizon“ vasaros numeryje pasirodė JAV futuristo Alvino Tofflerio tekstas „Ateitis kaip gyvenimo būdas“. Mąstytojas bandė apibrėžti reiškinį, kurį pavadino „ateities šoku“, o pačią sąvoką išsamiau plėtojo kartu su sutuoktine Adelaide Farrell parašytoje ir 1970-aisiais pasirodžiusioje knygoje „Future shock“.

Leidinio autoriai psichologinę individų ir netgi ištisų visuomenių būseną apmąstė kaip pernelyg staigių pokyčių per itin trumpą laiką pajautą. Panašiai kaip į naują šalį atvykę imigrantai kartais patiria kultūrinį šoką, taip mes visi imame patirti ateities šoką, – galų gale kurią nors dieną atsibusime pasaulyje, kurio neatpažinsime. A. Toffleriui ir A. Farrell buvo akivaizdu: industrinei visuomenei virstant „superindustrine“, aplinka keičiasi taip greitai, kad žmonės praranda įgimtą gebėjimą prisitaikyti. Juk visai netrukus nauji vaistai prailgins mūsų gyvenimus, naujos medicinos technologijos įgalins kūno ir genetinės struktūros kaitą, pažangios technologijos darbą pavers nebereikalingu užsiėmimu, ilgalaikė komunikacija bus redukuota į akimirksnį. Procesus lydinti žmogiškoji dezorientacija, pasak A. Tofflerio, bus susijusi ne tiek su kuriuo nors konkrečiu pokyčiu, kiek su kaitos greičiu, todėl autorius galiausiai pasiūlė mums visiems tapti futuristais.

Po šešiasdešimties metų tam tikra prasme tokiais ir tapome. Kai kuriose vadinamojo sovietinio bloko dalyse išsilukšteno naujos vakarietiškos visuomenės, o kadaise T. Venclovos piešti vaizdiniai nebestebina: „Įdėjus į mašiną tam tikras galimybes (skaityti, atsiminti...), ji ilgainiui įgis gudrumą, savitumą, kaprizą: iš dviejų „dvynių“ galės išeiti skirtingi daiktai, kaip iš dviejų panašių vaikų – filosofas ir chuliganas.“ Šiandien jau esame prisižiūrėję visko, pavyzdžiui, gudrių ir kaprizingų kompiuterių. Taigi atsispyrusi nuo T. Venclovos ir A. Tofflerio publikacijų norėčiau šoktelėti bent šimtą metų į priekį. Tačiau pirmiau dar trumpam stabtelėsiu prie 2015-ųjų. Mat vis prisimenu, kaip, prieš dešimtmetį Elono Musko ir kitų verslių inžinierių pastangomis įsteigus įmonę „OpenAI“ (visuomenėje ji labiausiai žinoma kaip „ChatGPT“ modelio kūrėja), lygia greta rimčiau pradėtos aptarinėti pernelyg sudėtingų, pernelyg protingų, pernelyg staigiai ištobulėjusių ir žmogui nebepažįstamų algoritmų grėsmės; nebeaišku, kaip priimami sprendimai „juodojoje dėžėje“.

O gal geriau žingtelėti ne vieną, bet du dešimtmečius atgal? Tarkime, į 2005-uosius, kai buvo įkurtas „Future of Humanity“ institutas Oksfordo universitete – lūkesčiais apgaubtas pažangus tarpdisciplininių tyrimų centras, kuris pasiryžo tirti tokius plačius klausimus kaip žmonijos ateitis ir evoliucijos perspektyvos. Kas pernai nutiko su tuo institutu, dabar nepasakosiu; užteks paminėti, kad tiek kai kurie žinomi filosofai (kaip antai proto simuliacijos teorijomis ir egzistencinių rizikų tyrimais garsėjęs šiam centrui vadovavęs Nickas Bostromas), tiek anuometiniai jaunieji antrepreneriai – šiandien žiniasklaidoje vis šmėžuojantys populiarieji „Big Tech“ kompanijų kūrėjai – nuoširdžiai rūpinosi žmonijos ateitimi. Ne vienas jų platino tam tikras kontroversiškas ideologijas (pavyzdžiui, efektyvųjį altruizmą) ir kalbėjo apie būsimojo visuotinio dirbtinio intelekto, arba superintelekto, pavojus ir galimybes. Į neapčiuopiamą ateitį dėmesį sutelkusiems versliems tyrėjams nelabai rūpėjo jų sumaniuosius produktus ištinkančios elementarios apmaudžios klaidos.

T. Venclovos tarsi netyčia paminėti filosofai ir chuliganai dabar jau drąsiai raško savo „nerealių“ sumanymų vaisius. O mano minėtas minties šuolis virtualiai nusikeliant keliais dešimtmečiais į priekį nepavyksta, įsivaizduojamas pašnekesys su ainiais nebesimezga, įstringa. Mėginu iš naujo suprasti plačiąsias mūsų rūšies ambicijas ir kadaise brandintas, o šiandien su kaupu įgyvendintas svajones. Kaip ir neįgyvendintus pažadus. Vis dar norėčiau pasikalbėti su tais, kurie išmokė nuostabų mašininį protą sklandžiai rašyti ir šnekėti, tačiau nepajėgė sukurti santarvės pasaulio, kuriame Homo sapiens be vargo galėtų susikalbėti, susitarti. Gyvensiantiems kada nors vėliau kaip dar vieną pažadą galiu įteikti nebent nesibaigiančius iššūkius (kokia mėgstama šių dienų politikos frazė!) ir keistai gilėjantį suvokimą, kad ateitis yra dabar.