Prieš kelerius metus rašydama apie dirbtinio intelekto (DI) kūrinius minėjau kurioziškus nežmogiškos veiklos atvejus. Tuo metu, jau po didžiųjų duomenų proveržio, įvairias automatizuotas arba antropomorfizuotas ankstesnių dešimtmečių skaitmenines „kuriančias esybes“ akivaizdžiai papildė naujos galimybės. Mašininis mokymasis įkvėpė dabartinę masinę vaizdų gamybą, nors iš pradžių su naujaisiais įrankiais eksperimentavo nebent technologijų tyrėjai. 2019 m. MO muziejaus parodoje „Gyvūnas – žmogus – robotas“ pristatytas Nomedos ir Gedimino Urbonų „Pelkių intelektas“ išpildymo prasme, tarkime, nebuvo vien tik menininkų darbo rezultatas. Mat norint efektyviai naudotis DI anuomet reikėjo programavimo žinių, taigi Urbonams talkino matematikas Jonas Kubilius. Pastarasis apmokė sistemą iš informacinio triukšmo „sukurti gamtą, architektūrą ir techniką suliejančius vaizdinius, neįprastus žmogiškajam suvokimui“ (citata iš kūrinio aprašo).

Minėtasis neįprastumas arba savotiškas „antžmogiškumas“ buvo prikaustęs ir meno aukcionų dėmesį. Neva pirmą sykį publikai pristatyti ne žmogaus sukurti vaizdai 2018 m. sukėlė šurmulį „Christie’s“ aukcione – milžiniška už DI portretą sumokėta suma ne vienam „nurovė stogą“. Bet 2019-aisiais „Sotheby’s“ aukcione už DI instaliaciją sumokėti pinigai – jau nebe, juk nebebuvo netikėtumo efekto. Investuotojų milijonai (nors ką čia slėpti – milijardai) tuo metu nesustojamai skatino DI kompanijų plėtrą ir kaitino plačiosios publikos vaizduotę. Taigi netrukus technologijų žiniasklaida pristatinėjo ir vis tobulinamus vadinamuosius generatorius – Midjorney, Stable Diffusion, DALLE, o vaizdų kūrėjai mėgavosi kur kas naujesnėmis galimybėmis.

 

Agnė Gintalaitė, iš serijos ,,Besivejant skaitmeninę tiesą“, 2024, generuotas vaizdas

 

2022 m. JAV Kolorado valstijos meno konkursą laimėjo vaizdo žaidimų atstovas Jasonas Allenas su kūriniu „Théâtre D’opéra Spatial“. Vertintojai net nesuprato, kad darbas sukurtas naudojant Midjourney, o gal tiesiog nežinojo, kas tai yra (tačiau vėliau teigė, jog bet kuriuo atveju šiam kūriniui būtų suteikę pirmą vietą). Kilo sujudimas, viešumoje skambėjo pasipiktinusių kitų menininkų balsai, o incidentas paskatino tolesnius ginčus ir platesnį meninės kūrybos apibrėžčių apmąstymą. Nors J. Allenas teigė norėjęs išjudinti tradicines meno suvokimo ribas, netrukus jam teko rūpintis kur kas žemiškesniu klausimu – ar su DI sugeneruotam turiniui gali būti taikoma autoriaus teisių apsauga. Kai daugybę sykių plagijuotas (ir tuo, žinoma, nesidžiaugiantis) neapsikentęs kūrėjas pateikė užklausą JAV autoriaus teisių biurui, gavo atsakymą, kad jo pasididžiavimo – „Théâtre D’opéra Spatial“ – tokios teisės nesaugo, nes skaitmeniniam generatoriui trūksta privalomojo žmogaus autorystės elemento. Problema kol kas neišspręsta: dėl to esminio elemento ir toliau vyksta teisminiai ginčai (juk „šlifuodamas“ minėtąjį kūrinį pats J. Allenas praleido nemažai valandų).

Žiniasklaidoje rašyta ir apie skandalingus fotografijų konkursus. 2023 m. pavasarį, siekdamas atkreipti dėmesį į fotografijoje paplitusias naujas raiškos priemones, Borisas Eldagsenas netgi atsisakė konkursinio apdovanojimo ir išprovokavo taip trokštamas diskusijas. Mat konkursui pateikto vaizdo komisija neatpažino kaip DI sugeneruoto (arba apsimetė nenorinti gilintis į fotografo iškeltą problemą). Tais pačiais metais kita fotografijos konkurso komisija buvo apdairesnė. Ji išsyk atmetė neva akivaizdų DI produktą. O vėliau paaiškėjo, kad vertintojai apsiriko, – keistai atrodančioje figūrinėje kompozicijoje nebuvo naudojamas joks DI, taigi menininkę Suzi Dougherty diskvalifikavusi komisija vėliau jos atsiprašė. Galų gale vis atsikartojantys ginčai dėl DI kūrinių vertės, kaip ir spėlionės apie proceso autentiškumą arba rezultato įtikinamumą pašaliečių žvilgsniui, vienaip ar kitaip prieina akligatvį. Ar štai ši fotografija sugeneruota DI, ar tai tiesiog keistai atrodantis itin simetriško veido portretas? Ar šis tekstas rašytas DI, ar jis sukurptas paprasčiausio nemokšos, nes banalokas ir pilnas klišių? Ar tokie klausimai šiandien vis dar aktualūs?

Neįtikinantys, arba priešingai – klaidinantys, bet iš pažiūros „teisingumo“ įspūdį darantys atsakymai į vadinamąsias DI užklausas yra problema, dėl kurios vis skundžiasi ne vienas didžiųjų kalbos modelių tyrėjas, taip pat eiliniai vartotojai. Tačiau mene DI rezultatų nenuspėjamumas pasiteisina. Neva netyčinės klaidos tampa žaviais kaprizais, originaliais sprendimais, juk šiandienos menas – ne konvencijų laikymosi, o jų laužymo erdvė. Neuroninių tinklų haliucinacijos jau ne vienus metus yra viena įdomesnių DI savybių eksperimentuoti mėgstančių žmonių darbuose, kuriuose pasinaudojama kolektyvine žmogiškų ir nežmogiškų vaizdinių pasąmone ir kūrybiškai perkonstruojamas pasaulis. Tarkime, Agnė Gintalaitė dirba pasitelkdama minėtąjį Midjourney. Menininkė kruopščiai prižiūri vaizdų generavimo procesą, kol pasiekia trokštamą nejaukos efektą menamos analoginės estetikos ribose. Nesąmoningas ir nestabilus gyvuliškų ir žmogiškų kūnų darinių gimimas (arba vaizdų seka) stabdomas, kai tik pati kūrėja nusprendžia, jog gana.

Kad ir kaip žiūrėsime į žmogaus bendradarbiavimą su neva „lygiaverčiu“ DI partneriu, skelbiant galutinį verdiktą neišvengiamai dalyvauja biologinė esybė. DI darbų vykdytojui reikia mokytojo, darbų vadovo, cenzoriaus arba kuratoriaus, atrenkančio ir eksponuojančio nematomoje „juodojoje dėžėje“ gimusius tekstinius ir vizualinius sprendimus. Dar ne taip seniai teigta, kad, plečiantis su didžiaisiais kalbos modeliais susijusioms galimybėms, vadinamieji promptų inžinieriai taps paklausia profesija. Jau nebe. Mat sukurtas ir tinkamai užklausas vietoj žmogaus DI gebantis pateikti kitas DI. Į meno rinką ir didžiuosius aukcionus veržiasi vis įmantresnių robotų (pavyzdžiui, Ai-Da) kūriniai ir vis naujesnės DI sistemos, tokios kaip Botto. Pastaroji yra „beveik“ savarankiškas menininkas, nors gal tiksliau būtų sakyti – kolektyvinis intelektas, kuris „Sotheby’s“ aukcione šiuo metu generuoja šimtatūkstantines sumas, taip pakeldamas dar vieną kartelę DI meno istorijoje. Teigiama, jog ši skaitmeninė būtybė jau uždirbo daugiau nei 4 mln. USD remdamasi savomis idėjomis, be jokio žmogaus įsikišimo; kitaip tariant, mašina pati lavina savo „asmeninį“ skonį. Vis dėlto ir šiuo atveju, deja, darbuojasi ne elektra varoma laisva dvasia, o 15 000 biologinių narių bendruomenė, vadinama BottoDao, kas savaitę balsavimo būdu sprendžianti, kuriuos iš tūkstančių DI prigeneruotų įspūdingų vaizdų reikėtų paženklinti kaip NFT ir išsaugoti. 

Galbūt šiandien būtų aktualiau kalbėti ne apie vis labiau įtikinamas realistines fotografijas ar žiūrovo akį sutrikdančias siurrealistines vizijas (socialiniuose tinkluose, žinoma, dažniau matome salstelėjusį skaitmeninį kičą), bet apie naujas žmonėms iškylančias bėdas. Tarkime, susižavėjimą generatyviniu DI jau ne sykį slopino nepasitenkinimas tuo, kad didžiųjų kompanijų algoritmai buvo be jokio autorių sutikimo „maitinami“ ir apmokomi iš daugybės menininkų kūrybos rezervuaro internete. JAV kilo ne vienas teisminis ginčas, profesinės sąjungos rengė protestus prieš žmones kūrybinių industrijų srityse keičiančius įrankius. Ne paslaptis ir tai, kad tobulinant DI reikia ne vien interneto platybių, bet ir milžiniškų energijos, gėlo vandens sąnaudų. Visa tai tampa rimtu rūpesčiu. Skaitmeninį turinį dauginantis, tačiau tradicinės etikos ir privilegijų vis dar įsikibęs biologinis genijus čia gali ir susimauti. Ne dėl žmogiškosios vaizduotės ribotumo, o dėl, tarkime, DI srityje sunkiai sprendžiamų ir nuolat atsinaujinančių iššūkių autoriaus teisių srityje.

2022 m. lapkritį „ChatGPT“ pasiekus plačiąją visuomenę, technologijų pramonė ir toliau kaitino kraują pranešimais apie tuoj atsirasiančius kur kas įspūdingesnius dalykus. Nuostabios ateities pažadais, beje, siekiama išlaikyti ne tiek vartotojų, kiek investuotojų dėmesį. O mums po truputį siūloma generuoti(s) ne tik kasdieniam darbui reikalingus tekstus, bet ir vaizdo medžiagą. Pasinaudoti nebe įprastomis paieškos sistemomis, bet naujausios kartos pokalbių robotais, kurie netrukus ne tik atsakinės į visus jūsų klausimus (suasmenintu būdu), bet ir sutvarkys bet kokius gyvenimiškus reikalus. Pasaulis, regis, po truputį ims skęsti tvindomas vidutiniškos kokybės vaizdų, tekstų ir mažai kam reikalingų prigeneruotų šiukšlių. Klausimas, ar už viso to dar stovi žmogus, šiame kontekste gali nuskambėti keistai. Visai neseniai gana keistai skambėjo klausimai, ar skaitmeniniai vaizdai apskritai ką nors įrodo, ar jie vis dar pajėgūs liudyti „tiesą“. Tas tiesos klausimas dabar iškyla šiek tiek kitaip – kaip supratimas, kad „nematerialiojo“ DI haipas turi apčiuopiamą materialią kainą, ne vien finansinę. Už skaitmeninį pasaulį generuojančio Homo sapiens iš tiesų dar stovi žemišką vertę turintys nenumaldomai eikvojami energijos šaltiniai.