Stefan Chwin. Nuobodulys ir sacrum

Piotras M., su kuriuo mėgstu diskutuoti įvairiomis aktualiomis mūsų laikų temomis, neseniai man parašė, kad, „visuotine nuomone", dabar katalikų mišios yra „nuobodulio sinonimas", nes jos pavirto „savotiška choreografine-muzikine kompozicija, kurią sudaro tušti, galima sakyti, bereikšmiai, mechaniški veiksmai". Kad „pasidarė nuobodžios dėl savo eigos kanoninio kartojimosi". Kad „išsikvėpė ir išseko", nes, kaip įsivaizduoja mano pašnekovas, „dabar į savo laikinumą žvelgiame gana stojiškai", t. y. iš esmės mus jau nelabai jaudina tai, kad mirsime. Mirtis nustojo gąsdinusi. Mūsų civilizacijos „gyvybės instinktas pavojingai nusilpo", o „amžinojo gyvenimo pažadas nebekursto žmogiškųjų aistrų". Nustojo mus dominęs prisikėlimas iš mirusiųjų, apie kurį seniau žmonės iš tiesų svajojo. O dabar? Kas dabar rimtai gali svajoti apie prisikėlimą? Taip yra būtent dėl to, kad, mano pašnekovo nuomone, dabar žmonės per mišias vis dažniau tiesiog nuobodžiauja.

Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčia, 2013 05 04. Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Ką gi, visa tai rašydamas, mano pašnekovas savo asmeninę savijautą šiek tiek primeta ir kitų sieloms, nors akivaizdu, kad dabar yra gana nemažai į jį panašių žmonių, mišiose besijaučiančių kone taip pat kaip jis. Reikia paminėti, kad taip pat yra nemažai tokių, kurie jaučiasi visiškai kitaip.

Neseniai po draugo mirties buvau mišiose kašubų bažnyčioje. Ir nė minutės nenuobodžiavau. Viską stebėjau netekęs žado, nes pamačiau, kad mirtina apeigų nuobodybė (mano pašnekovo sąvoka) gali įveikti didžiausią žmonių kančią, kadangi kiekvienų apeigų pagrindas – prisijaukinti žmogiškąją tragediją per šventą nuobodulį. Nuobodulys yra esminė ir būtina apeigų sąlyga, nors gal daugelį žmonių tai erzina ir veda iš kantrybės. Jeigu religinės apeigos nebūtų ilgos ir nuobodžios, jeigu būtų trumpos, gyvos, įdomios, įstabios ir patrauklios, negalėtų atlikti savo ganytojiškos funkcijos. Nors mišios gali būti, kaip rašo mano pašnekovas, kankinančios ir mirtinai nuobodžios, didžiausias religinių apeigų privalumas – monotoniškas dvasininko balsas, visiška priešingybė nepaprastai patraukliam pasaulio šurmuliui. Kiekvienose mišiose slypi žmogiškojo gyvenimo Žemėje tragedija, kurios esmė ne tik –­ kaip paprastai vieni kitiems sakome – mūsų mirties laukimas ir prisikėlimo viltis, bet ir žmonių bėdos.

Monotoniškas dvasininko balsas –­ alyva degančioms sielos žaizdoms, taip pat kaip alyva degančioms sielos žaizdoms yra Bacho fugų ir motetų monotonija – taip! Tačiau muzikoje privalo būti monotonija – ji slypi ritme. Kuo nuobodesnės religinės apeigos, tuo jos psichologiškai veiksmingesnės, taigi ir vertingesnės sielai. Gyvenimas už sakralinės vietos ribų nuolat reikalauja įtemptos kovos už būvį. Sakralinėse vietose, ten, kur vyksta apeigos, teisė kovoti už būvį laikinai atimama. Valandai patenkame į švento nuobodulio prieglobstį, visišką priešingybę to, kas vyksta išoriniame pasaulyje. Taigi dėl to daugelis žmonių ir eina į bažnyčią – kad sustingtų sakralinės nuobodybės meduje, nes taip regeneruoja pažeisti sielos mechanizmai.

Apeigos mus nukelia į monotoniško kartojimosi ir visiško nuspėjamumo prieglobstį, bet jos netenka pras­mės tą pačią akimirką, kai ima žadinti gyvus jausmus, smalsumą, virpulį ir susižavėjimą. Tas, kuris mišiose susidomėjęs analizuoja Evangelijos turinį, sudaužo apeigas į šipulius. Klausydamiesi amžinai tų pačių, mechaniškai dvasininko kartojamų Viešpaties žodžių, turime į tuos žodžius pasinerti kaip į visiško nuspėjamumo akivarą, o ne gėrėtis pritrenkiančiu Dievo žinios turiniu, nes tikrasis pasaulis, kuriame gyvename kasdien, yra visiškai nenuspėjamas. Reikia Evangelijos klausytis kaip muzikos, o ne nagrinėti jos semantiką. Taip pat ir visas mišias reikia vertinti kaip muziką. Jų lėtas, amžinai tas pats, mirtinai nuobodus ritmas yra ramybės forma, pasiekiama dvasios, kuri išoriniame pasaulyje niekaip nepasiektų tokios būsenos.

Jeigu pamokslas mus kuo nors sužavi, jei pabundame iš snaudulio klauptuose, jei vis dėlto ima darytis įdomu, kunigas sulaužo švenčiausią religinių apeigų taisyklę, vadinasi, nustoja buvęs kunigu. Tikros apeigos yra visiška žavesio priešingybė. Apeigos visai nereikalauja į ką nors aistringai įsijausti. Apeigos yra kvietimas kūnui taikiai pasinerti į sėdėjimo ir stojimosi, žegnojimosi ir lenkimosi monotoniją. Kūnas patenka į mechaninę schemą ir užminga atviromis akimis palaimingame kartojimosi nuobodulyje, kuris išgydo mūsų vidines žaizdas. Nes būtent kūnas ir sakralinį ritmą įgavę judesiai, bet ne intelektas, yra pagrindinė dalyvavimo apeigose priemonė.

Taigi tikromis mišiomis buvo lotyniškos mišios, kuriose tikintieji nesuprato nė vieno žodžio, tad nuobodžiavo dar labiau nei mes mišiose, vykstančiose mūsų gimtąja kalba, nors iš tiesų jie visai nenuobodžiavo. Monotoniškos, visiškai nesuprantamos lotyniškos dvasininko mechaniškai kartojamos formulės kūrė erdvę, kurioje sielos jautėsi labai gerai. Kunigas neturi šnekėti tikintiesiems suprantamai ir įdomiai, nes to daugelis žmonių iš jo nesitiki, jam reikia narinti jų sielas į monotonišką savo litaniją, priešingą trūkinėjančiam netikėtų blyksnių ritmui pasaulietiniame gyvenime, verdančiame aplink mus už bažnyčios sienų, stulbinančiame savo žiaurios, pernelyg įdomios įvairovės ekscesais. Jeigu ką nors sudomina dvasininko kalba, jeigu kas nors gilinasi į kiekvieno homilijos žodžio reikšmę – tai ženklas, kad jis iškrinta iš apeigų. Privalu atsiduoti amžinai tų pačių žodžių, nuo kurių neturi būti jokių nukrypimų, kartojimosi magijai. Iki menkiausios smulkmenos mišios turi būti nuobodžios, kokios jos atrodo daugumai tikinčiųjų, turi būti kopija milijonų mišių, kurios prasideda tą pačią akimirką visame pasaulyje. Tai, kad jos yra visiškai tokios pačios, sustiprina daugybės jose dalyvaujančių žmonių nusilpusias sielas.

Jos turi vesti iš Nežinomybės į Žinojimą, iš Vienkartybės į Kartojimąsi. Tai yra jų tikslas. Apeigose Jėzaus kančia turi pavirsti į neapsakomai nuobodų amžinai TĄ PATĮ, į kurį siela gali pasinerti, kad bent akimirkai atsiskirtų nuo draskančių gyvenimo netolydumo ir nenuspėjamumo. Didžiausias apeigų paradoksas: kaip tai, kas skandalingai ir savo klaikiame skausme vienkartiška, vien litanijos žodžio galia pakeisti į pasikartojančią gražių judesių kompoziciją religiniame paveiksle. Ką daryti, kad visiškai vienkartinis kančios skandalas pavirstų kuo nors, kas leidžia daugybę kartų žmonėms drauge kontempliuoti ramiame sielvartingame džiaugsme. Būtina sąlyga – sakralinio ritualo kartojimosi bažnytinis nuobodulys. Tikrosios apeigos vienai valandai per savaitę siūlo mums būtent šitokį žemišką išganymą. Bet jei apeigos tampa „įdomiu įvykiu", jos prieštarauja savo esmei. Kančia, apie kurią kalbama mišiose, negali būti „įdomi" tikintiesiems. Jeigu ji tampa įdomi, patraukli, gąsdinanti, sukrečianti, jaudinanti, nustoja buvus sakrali kančia. Ji turi virsti universalia kančia, t. y. būti mirtinai nuobodus AMŽINAI TAS PATS, nes tik sakralus amžinai tas pats sutaiko mus su būtimi, kurioje niekas nevyksta amžinai taip pat.

Bažnyčia yra protinga, todėl du tūkstančius metų tikintiesiems netrukdo mišiose „miegoti". Žinoma, pasitaiko dvasininkų, kurie klykia kaip Skarga ar Savonarola, bet tokių, laimei, tik vienetai. Nenoriu pasakyti, kad kunigai paprastai yra vidutinybės. Noriu pasakyti, kad jau du tūkstančius metų jų pareiga – būti vidutinybėmis. Tai geriausiai atsiskleidžia netalentingai atliekant sakralines giesmes. Jeigu mums pradeda patikti, kaip gieda kunigas, tampame mišių gurmanais-estetais ir taip iškrintame iš apeigų. Bažnyčią paverčiame opera, o mišias –­ įdomiu eventu. Idealus kunigo balsas –­ mirtinai nuobodus, monotoniškas, visiškai pilkas giedojimas, kuris nustoja buvęs kunigo giedojimu ir tampa Institucijos balsu. Tiktai tada apeigos būna tikros. Kunigo giedojimo nuobodumas turi būti visiškai skaidrus. Tikras kunigas negieda savo balsu, jis tai daro monotonišku Bažnyčios balsu. Ir būtent tokio kunigo balso laukia daugelis tikinčiųjų. Nemažai žmonių labai neigiamai reaguoja, kai mišiose pasidaro įdomu. Idealus kunigas yra tikras giedantis anonimas, neatskiriamas nuo kito giedančio anonimo. Jeigu kunigas per mišias pradeda giedoti puikiu operos tenoro balsu, kurio nepamirštamos vibracijos mus sužavi ir užvaldo, sugriauna mišias iš pamatų. Jis privalo tik abejingai atsiduoti laike ištęstai, nuobodžiai religinei litanijai, kuri į bažnyčios pastatą atneša gyvenimo muzikinį pasikartojimą ir jį užkonservuoja visai mišių trukmei. Jeigu dvasininkas savo giedojimu prie altoriaus paverčia mišias įdomiu vokaliniu pasirodymu, viską sugadina.

Todėl idealus apeigų dalyvis yra tas, kuris bažnyčioje „miega" atmerktomis akimis, kuris pasineria į šventą apeigų kartojimosi nuobodulį, pamiršdamas visą pasaulį, kuris meldžiasi visu savo suakmenėjimu, sąstingiu, klūpėjimu, stojimusi, galvos nulenkimu ir pakėlimu, užsižiūrėjimu, dairymusi, sukinėjimusi klauptuose ir net žiovavimu. Nes žiovauja tik tie, kurie sugeba atsikratyti nenuspėjamo pasaulio baimės. Tik jie gali sau leisti prabangą žiovauti. Žiovulys, vėpsojimas, sustingimas, sukiojimasis yra neatsiejama apeigų dalis, o ne koks nors jų tvarkos pažeidimas. Tai parodo, kad štai ligi kaklo panirome į nepajudinamą apeigų nuobodulį, dėl to mums pavyko išsivaduoti nuo nepaprastai įdomių pasaulio baisybių, nuo kurių iš baimės nugara perbėga šiurpuliai. Atsipalaidavę, šiek tiek išsiblaškę, išsilaisvinę iš pasaulio nenuspėjamumo baimės, judame apeigų erdvėje lengvai chaotiškais judesiais tarsi drugiai, papuolę į šiltą, simetrišką nuolat tų pačių, nesikeičiančios tvarkos garsų ir sąvokų voratinklį, sugebantį mums vienai valandai atstoti realų pasaulį, kuriame gyvename.

Todėl gerai, kai bažnyčioje viešpatauja nuobodi monotonija, kuri kai ką erzina. Jeigu darosi įdomu, bažnyčia virsta pramogine programa. Yra tokių žmonių, kuriems tai patinka, bet nesu tikras, ar jie tikrai dalyvauja apeigose, nors juodaodžiai ir Lotynų Amerikos atstovai tokiuose renginiuose jaučiasi puikiai. O čia? Mūsų kultūroje? Po tamsiu Europos dangumi? Lėti, reguliarūs dvasininko judesiai ima nuobodžiai atsispindėti lėtuose, reguliariuose tikinčiųjų judesiuose – taip ir turi būti. Perdėtas entuziazmas nedera apeigoms. Intensyvių mistinių išgyvenimų skatinimas ir jo sukelti nukrypimai sugriauna apeigas. Dvasininkų veiduose neturi matytis religinės aistros, džiaugsmo ekstazės ir liūdesio. Jie turi būti beasmeniai, apsivalę nuo asmeniškumo, juose turi būti sustingusi nekintama apeigų rimtis. Kunigas, mišiose besielgiantis ekstaziškai, sukelia tikinčiųjų nerimą ir virsta nebe jų svajonių kunigu. Idealios apeigos vyksta laike, kuris slenka monotoniškai kaip nepalenkiamas Amžinas Kartojimasis. Mechaniškas litanijų ritmas kur kas reikalingesnis nei staigus sielos sudrebinimas, sukeliamas mitrių judesių ir mimikos.

Jeigu kas nors, dalyvaujantis apeigose, sugeba pasinerti į tokią monotoniją, jis nė sekundės nenuobodžiauja. Tai paradoksas. Nes nuobodžiauja tik tie, kurie lieka už apeigų ribų, net jei fiziškai jose dalyvauja. Sakralinis nuobodulys turi tokią savybę, kad nuobodžiauti neverčia nieko, kas yra jo apimtas. Tas, kuris į jį panyra, visiškai nejaučia, kad apeigų laikas slinktų nuobodžiai. Jeigu patenki į nuobodulio vidų, nė akimirkos nenuobodžiauji. Bet kad tokią būseną pasiektum, turi sugebėti pasinerti į apeigas. Jeigu kažkas apeigose analizuoja apeigas (ir savo pojūčius jose), tai jis apeigose dalyvauja tik formaliai. Iš tikrųjų jo apeigose nėra. Jose jam nuobodu, nors galvą dėk į sieną, nes jis į savo kraują nesugeba įsileisti sakralaus apeigų kraujo, kuris vienodu kūno pulsu suvienija apeigų bendruomenės narius. Jis lieka uždarytas, atitvertas, atskirtas nuo apeigų kritinės minties nepasotinamumu, užuot atsidavęs apeigoms taip, kaip plaukikas atsiduoda vandeniui, gulėdamas užmerktomis akimis baseino paviršiuje.

Vis dėlto jei tas kažkas vaikšto į bažnyčią, nors visai nejaučia vidinio poreikio tenai eiti, nes, kaip rašo, ten baisiai nuobodžiauja, tai jis mums yra mįslė. Nes ko iš tikrųjų jis į tas nuobodžias, kaip sako, apeigas vaikšto?

Įdomu būtų sužinoti ir aprašyti, kodėl jis būtent tenai vaikšto, jei jam tai taip nuobodu. Reikia tikėtis, kad atsakymas į šį klausimą nebus perdėm banalus (kad jis ten eina, pavyzdžiui, iš įpročio) ir kad čia pagrindinį vaidmenį atlieka kur kas sudėtingesni, verti dėmesio motyvai.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

„Kwartalnik Artystyczny", 2012, Nr. 1 (73)

Draugai