Spektaklyje „Bado meist­ras“. Tai įvyko. Po keliolikos metų Nekrošius vėl pastatė spektaklį, kurį norisi žiūrėti dar kartą, po kurio norisi galvoti apie daug dalykų, iš pažiūros su spektakliu nelabai ir susijusių. Vos pusantros valandos trunkantis (tai vertinu kaip labai didelį Nekrošiaus teatro progresą) „Bado meistras“ – visai neblogas politiškas, nors dar ne politinis, teatras, verčiantis prisiminti ankstyvąją Nacionalinės premijos laureato kūrybą. Gerokai ankstesnę nei ta, kuri buvo kuriama premijos gavimo metu ir po to. „Bado meist­ras“ pastatytas laiku ir vietoje –­ tada, kai tik pradedame mokytis kalbėti apie fizinį ir psichologinį badą.

Kafkos novelėje, tapusioje spektaklio pamatu, pasakojama apie bado sugebėjimus ištobulinusį meistrą, kuris būtent iš šių sugebėjimų ir pragyvena. (Tiesą sakant, ką reiškia tas „pragyvena“, nėra visiškai aišku, kadangi valgyti jam, suprantama, nereikia, o stogu virš galvos irgi aprūpintas –­ gyvena narve.) Kai Nekrošiaus spektaklyje bado meistras įgyja aktorės kūną (vaid. Viktorija Kuodytė), pamąstymai apie tai, kaip svarbu šviesti publiką apie badavimo naudą, įgyja ne šiaip autoironišką, bet ir groteskišką, netgi šizofrenišką atspalvį. Nuolatinis aktoriaus (ir menininko apskritai) ir psichologinis, ir fizinis badavimas jau yra paskatinęs kuo įvairiausius pasisakymus – nuo „Liūdnų slibinų“ iki „Bėdų turgaus“.

 Taigi: menininkė stengiasi mus įtikinti, kad badavimas, pirma, yra visai naudingas, antra, yra menas. Deja, abu šie teiginiai, galvojant apie aktoriaus įvaizdį Lietuvoje, atrodo mažų mažiausiai kaip desperatiška saviapgaulė. Aktorystė kaip profesija Lietuvoje iš tiesų turi nemenką tragizmo aurą: vieną aktorę nuo mirties beveik paskutinę minutę išgelbsti gerbėjų surinkti pinigai, skirti vaistams, kitas aktorius nusižudo prieš pat savo gimtadienį, trečia aktorė miršta badu, ketvirtas aktorius miršta apsinuodijęs alkoholiu. Nekalbant apie tai, kiek aktorių gydosi nuo įvairių priklausomybių, psichologinio ir psichinio pobūdžio ligų. (O kiek nesigydo?..) Nenoriu pasakyti, kad aktoriai –­­ išskirtinė publika (užtenka paskaityti, ką apie bendrą psichikos sveikatos padėtį visoje Lietuvoje, kuomet bonkė kainuoja mažiau nei gydytojo konsultacija, rašo Dainius Pūras). Tačiau būtent jie, panašu, yra tapę visuomenės problemų atspindžiu. Taigi: badauja ne tik aktorė. Badaujam visi.

Kai egzistencinė ir kitokia problematika perkeliama į paties teatro, aktorystės apmąstymus, spektaklis nustoja būti susijęs su užtekstine tikrove ir virsta spektakliu apie spektaklį. Spektakliai apie spektaklius, kaip ir romanai apie romanus ar filmai apie filmus, dauginasi panašiai kaip atspindžiai vienas prieš kitą pastatytuose veidrodžiuose –­ kuo tų atspindžių daugiau, tuo jie mažesni ir sunkiau įžiūrimi. Taip pat – tuo mažiau įdomu, kas ten juose atsispindi. Tačiau Nekrošiui šįsyk pavyksta: atspindys yra nemažas ir gana aiškus, jis atsukamas į žiūrovą taip, kad apakintų, o meno prigimties klausimus keliantis spektaklis –­ stebėtinai nebanalus. Turiu įtarimą, kad tai pasiekti pavyko daugiausia dėl vienos priežasties –­ Kuodytės.

Visas pusantros valandos Kuodytė scenoje badauja, deklamuoja, netgi dainuoja „Esi graži ir nuostabi, žvaigždute“. Jos kūnas neįtikėtinai tinka personažui: nors ir taip yra smulki, atrodo, kad per spektaklį dar labiau sulysta, tik akys karštligiškai blizga. Bet užvaldo visą sceną ir visą spektaklį. Neatsimenu, kada Nekrošiaus pastatymuose paskutinį kartą galėjai pamatyti stiprią, savarankišką personažę moterį (ne aktorę) – dauguma arba veblena kaip Margarita, arba tylomis trūkčioja kaip Dezdemona, arba tiesiog laksto ratais kaip Nastasja Filipovna. Tai štai – personažė jau sukurta. Nežinau, kodėl Kuodytė iki šiol dar negavo Nacionalinės premijos. Man atrodo, kad ji šiuo metu yra geriausia aktorė Lietuvoje. Man atrodo, kad „priešmirtinių“ premijų (= „už nuopelnus“) teikimas irgi yra badas. Taigi.

„Bado meistras“ turi bent du gražius ir jaudinančius senojo Nekrošiaus teatro bruožus. Pirma, tai daiktų metamorfozės: keliolika diplomų, gautų už badavimą, išdėlioti ant grindų tampa bado meistrės lova, bet sykiu –­ ir kryžiumi, o vėliau, padėti ant pianino, –­­ natomis skirtingo tempo melodijoms, kurias čia pat bado meist­rė ir pagroja. Antra, tai neretai bauginantis spektaklio fiziškumas: kai pagal siužetą bado meistrė ima keliauti su cirko žvėrimis, po nedidelę sceną bent keletą minučių daužosi beveik statybinė konstrukcija iš metalinių kopėčių, ant viršaus sukrautų dėžių. Prie šios konstrukcijos už kojos pririšta bado meistrė blaškosi kartu, kol galiausiai nuo viršaus nulekia ne pati lengviausia dėžė ir vos jos nepridaužia. Publika aikteli. Aš prisimenu „Makbeto“ akmenis, pakibusius Smoriginui virš galvos, ir „Giesmių giesmės“ dalgį, lekiantį į žiūrovus. Baisu. O bet: ar ne taip ir keliauja gyvūnai –­ cirke, į laboratorijas, į skerdyklas? Taigi.

„Bado meistras“ skatina gana primityvias pospektaklines reakcijas: nusigąsti, išalkti, burbėti (tą tai ypač). Jos vėliau perauga į Gyvenimo Apmąstymus. Geriausia Mąstyti – kai esi pavalgęs ir jau nebadaujantis (darsyk patvirtiname Maslow piramidę). Tai rodo, kad nesame bado meistrai. O tai, man regis, gerai. Kol neprieiname iki aukščiausiojo (piramidės) laiptelio – saviraiškos. Kaip sukursi ką nors, jei nebadauji ir neturi kuo pasiskųsti? That is the question (whether ’tis nobler in the mind to suffer).