Dabar atnaujinamos visų dalykų mokymo mokykloje programos. Bene daugiausia diskusijų kyla, kokia turi būti lietuvių kalbos ir literatūros programa. Prie jos kūrimo vienaip ar kitaip prisidedantys lituanistai dažnai jaučiasi kaip karo lauke. Vieni iš jų teigia, kad sudarant programą svarbiausia perduoti tautinį pasakojimą, saugoti lietuvių kultūrą, o kiti pirmiausia kalba apie skaitymo malonumą, dėmesį kiekvienam vaikui. Susiklosčiusi situacija primena estetiniuose posūkiuose vykusias diskusijas apie literatūros vertės kriterijus. Tik dabar nesiginčijama, kas yra gera literatūra, kas ją daro vertingą, kiek ją veikia kintantis gyvenimas. Tiesiog be jokių skaitymo įpročių tyrimų, remiantis intuicija ar, dar blogiau, pasidavus ambicijoms įtvirtinti savo poziciją švietimo politikos lauke, kovojama, kokią literatūrą turi skaityti Lietuvos mokiniai.

Nors dėl nusivylimo švietimo sistema ir konstruktyvių diskusijų trūkumo mokykline lituanistika besidominčių kultūrininkų gretos mąžta – emocinė atmosfera kaista. Norėtųsi, kad pagaliau būtų atsiribota nuo jausmų ir pradėta kalbėti, ko iš literatūros, kaip mokomojo dalyko, tikimasi mokykloje. Tikimės, kad šie klausimai ir atsakymai į juos taps impulsu tokiai diskusijai, juoba kad jie susiję su mūsų vaikų, anūkų, taigi apskritai šalies ateitimi.

 

 

 1. Kada pradėjote skaityti knygas? Kada ir ką perskaitę vaikystėje patyrėte skaitymo malonumą? Ar jautėte skirtumą skaitydami pačių pasirinktas knygas ir mokyklos programoje buvusius kūrinius? Kaip manote, kodėl? Ar esate patyrę skaitymo krizę?

2. Ar vėliau grįžote prie mokykloje skaitytų knygų? Ar svarbu, kad jaunesniems mokiniams būtų įdomu skaityti?

3. Išvardykite, jūsų akimis, neginčytinų lietuvių ir užsienio klasikus, be kurių literatūros mokymas Lietuvos mokykloje neįsivaizduojamas? Koks turėtų būti klasikos ir šiuolaikinės literatūros balansas mokyklinėje programoje?

4. Ar vaikystėje, paauglystėje skaitėte poeziją? Kada ją atradote? Kokios turėtų būti jos ir prozos proporcijos mokykloje?

5. Kiek mokant literatūros mokykloje svarbi literatūros istorija, teorija? Kiek į literatūrą turi būti žvelgiama kaip į meną? Kas mokant literatūros yra tikslas, o kas – priemonė?

6. Ar gyvenimą globalizuotame pasaulyje tautos išlikimo prasme galima lyginti su gyvenimu sovietmečiu? Kada literatūros ir ideologijos santykis mokykloje – naudingas, o kada – pavojingas?

 

Žilvinas Jagėla, „Posėdis“.

 

Donatas Petrošius, poetas, eseistas, publicistas

1. Pats skaityti pradėjau, atrodo, 6-erių. Prieš 35 metus, sovietmečio pabaigoje, o dar kaime pramogų pasirinkimas ribotas. Skaitydavau, nes nebuvo kur dingti, juk 15 valandų per dieną neprisportuosi. Pasirinkimas bibliotekoje skurdus – knygų vaikams ir paaugliams stigo. Ypač įdomių. Pamenu, net tokio anų laikų korifėjaus V. Petkevičiaus „Sieksnį Sprindžio vaiką“ bibliotekininkė davė iš po stalo, nes egzemp­liorius buvo suskaitytas iki skutų. Tikrąja tų žodžių prasme. Anų laikų mano kaimo bibliotekų – ir mokyk­los, ir viešosios – fondai buvo skurdūs, deja, niekas nepasikeitė ir dabar.

Iki 4 klasės iš eilės ėmiau „Pasaulio pasakų“ serijos tomelius. Skaičiau tas pasakas konvejeriu kaip laikraščius – be azarto, be džiaugsmo ir kitų emocijų. Po to iškart – viską iš „Drąsiųjų kelių“ serijos. Gal tik Robino Hudo nuotykiai, L. Welskopf-Henrich indėniška šešiaknygė apie Harką, trys K. May’aus tomai apie Vinetu sužadino skaitymo džiaugsmą. Su A. Dumas taip pat nevienareikšmė istorija – pradedi pakiliai nuo „Trijų muškietininkų“, tada vargsti su visokiais „Grafais Montekristais“ ir „Karalienėm Margo“. Taip pat su R. L. Stevensono piratais ir aivenhais – kažkuri knyga užkabina, paskui dar 3–4 nuobodesnes to paties autoriaus perskaitai. Arba V. Hugo ryji vieną romaną po kito, kiek lenda. Gaila, kadaise pakliuvo sutrumpinti ir adaptuoti „Robinzonas Kruzas“ bei „Don Kichotas“.

Vėliau toks atkaklus nebūtinų knygų skaitymas davė šiokių tokių dividendų. Mokykliniais metais perskaičiau neprograminius V. Krėvės romanus „Dangaus ir žemės sūnus“, „Pratjekabudą“, A. Škėmos rinktinius raštus, tada jau ir visus po ranka pakliuvusius dostojevskius, hemingvėjus, folknerius. O paskui jau ir tikroji poezija į akiratį.

Nemenką stirtą privalomosios literatūros ignoravau. Ypač visas eiliuotas dramas. Arba tuos mūsų neoromantikus. Ir kitus teisingus rašytojus. Nors, pavyzdžiui, pats savimi stebiuosi, kad V. M.-P. „Altorių šešėly“ kažkaip pats visą perskaičiau. Esu blogas pavyzdys, nes nuo vaikystės linkstu daryti atbulai, negu parašyta programose. Sankcijų už tai nesulaukdavau, nes klasėje be manęs mažai kas apskritai tas knygas skaitė. Dauguma – tik ištraukas iš chrestomatijų.

 

2. Kol studijuoji lituanistiką, tenka grįžti prie didumos knygų ir ne po kartą. Kuo vyresnis tampu, tuo leng­viau skaityti nuobodžias knygas. O jei sieki būti savo srities profesionalas, privalai mokėti susikurti skaitymo šventę ir iš beviltiškų nuobodybių. Nesu dirbęs mokykloje, pastaruosius keliolika metų popamokinėje veikloje bendrauju tik su eilėraščius rašančiais mokiniais, bet nedrįsčiau teigti, kurie tekstai jiems aktua­lūs, o kurie – beviltiškai anachronistiški. Pastebėjau tokį dalyką, kad kuo toliau, tuo mažiau mokiniai beturi laiko. 4–5 iš poros dešimčių eilėraščius rašančių ir į finalinį filologų konkurso etapą pakliuvusių mokinių randa laiko užklasiniams skaitymams.

Mes galime pasidalinti į dvi ar daugiau stovyklų, galime susipykti ant amžių amžinųjų, bet mažai kas nuo to pasikeis. Vaikai visada jaučia falšą, netikrumą, greitai suuodžia, kada rūpestis skaitymo skatinimu, literatūra yra nuoširdus, o kada – apsimestinis, suvaidintas, įbiurokratintas, apipopierintas. Kol regionuose bibliotekos skurdžios, kol mokytojai nejaučia tvirtos žemės po kojomis, kol plečiasi reikalavimų ir užduočių meniu langas, kaip įmanoma susikaupti ir nusiteikti skaitymams?

Suprantu, negalima nuleisti rankų, pasiduoti. Bet padėtis yra tokia, kad dega pastatas, o mes išsikėlėme tikslą užgesinti antrąjį aukštą, mokyklą. Kiek jį begesinsi, ugnis vis viena persimes iš pirmojo – iš šeimos, visuomenės. 

 

3. Galėtų būti, atkandus pamoką nuo istorijos ir lietuvių kalbos pamokų, toks kursas „Kultūros studijos“, kuris aprėptų ir vaizduojamąją, ir rašytinę kultūrą, ir kt. Prasidėtų viskas nuo tautosakos, mitologijos, paskui – visi katekizmai, žodynai, gramatikos, politikų kalbos, medžioklių aprašymai ir visa kita techninė literatūra. Pavyzdžiui, K. Semenavičiaus „Didysis artilerijos menas“ – kaip namų sąlygomis iš beržinės medienos pasidaryti parako ir visokių petardų – vaikams gal būtų įdomiau už didumą to, ką kiekvienas brukame pagal savo supratimą. Atskiras kultūros ir mentaliteto studijų dalykas nuo mitologijos iki Šliogerio su Donskiu išlaisvintų ir datų bei skerdynių mėgėjus istorikus nuo lyrinių intarpų apie Antiką, Renesansą ir pan. Išgelbėtų ir lituanistus nuo viso to, kas nėra literatūra tikrąja to žodžio prasme.

 

4. Porą posmelių Maironio žinojau dar nemokėdamas kalbėti, kartu su savo cioce Julike dainuodavau: „Kul bėga Tiuuupė, kul Leeeelių teka.“ Turbūt ir ji nežinojo, kad čia Maironis, greičiausiai manė – liaudies daina. Paskui tėvas tiek kartų perskaitė M. Vainilaičio „Juokų maišelį“, kad išmokau visus tos knygos eilėraščius atmintinai dar nemokėdamas skaityti.

Turbūt dabar auklės ir tėvai savo vaikus augina atsakingiau. Nesu tikras, ar yra didis laimėjimas vaikus įtraukti į poetinius reikalus.

Kebliausias dalykas – kokia dalis dabar mokyklose dirbančių lituanistų gebėtų atskirti prasto ar vidutiniško eiliakalio tekstelį nuo genialaus poeto eilėraščio? Nenoriu menkinti lietuvių kalbos mokytojų, bet poezija yra komplikuotas ir painus reikalas.

Galima ir turbūt reikia vaikams rodyti poezijos pavyzdžių, bet kvosti, kas ką ir kaip suprato, rašyti už tai pažymius ar egzaminuoti iš poezijos, manau, nederėtų. Poezijai skirčiau atskirą chrestomatiją su įspėjimo ženklais – be vidinės būtinybės neskaityti. Jei įkliūsit, patys kalti ir pan.

 

5. Svarbu ir technika, struktūra, teorija. Svarbi ir ta laisvoji pusė. Idealu būtų, kad laisvas ir stiprus mokytojas pats iš akies atseikėtų, kuri klasė ir kurių aspektų labiau stokoja, kas tą dieną aktualiau.

 

6. Man, mažamečiui, ideologijų nedėstė, nebruko arba negirdėjau nieko, nors buvau ir spaliukas, ir pio­nierius gal metus ar pusantrų. Po 1990-ųjų iškart supuolė kunigai su videomagnetofonais tikėjimo tiesų rodyti, neidavau nė pas juos. Kol pats universitete nepradėjau domėtis, kas tos ideologijos, kokių jų būna, tol nė nepastebėdavau.

Kol valdžios galvų kalbos apie prioritetus skiriasi nuo darbų, tol apskritai maža naudos iš paryškinto patriotizmo, iš bet kurio sureikšminto didžiojo naratyvo. Gali rastis atmetimo reakcija. Jei mokytojas subtilus, neapglušintas, jaučiantis klasės gabaritus, tai susitvarkys ir su patriotinės medžiagos pertekliumi, ir su jos stygiumi. O jei viskas su bizūnais ar dėl pliusiuko – tai tik visų brangaus laiko gaišimas.

Iš literatūros pamokų tikimasi per daug. Lūkesčiai, pareigos, būtinybės ugdyti visokeriopai gražią asmenybę etc. Man atrodo, graži asmenybė gali sėkmingai užaugti net skaitydama negražias, neteisingas, neaprobuotas knygas, 12 metų konfliktuodama su mokyk­la ir bet kokia tvarka.

Permainų reikia. Ir visuotinio išlaisvėjimo mokyk­lose. Kita vertus – esminius vardus, knygas, faktus derėtų žinoti, apie idėjų kilmę, raidą nusimanyti. Užduotis įtikinti, kad visa tai reikalinga išsilavinusiam žmogui. Dėl išplėstinio minimumo turėtų būti susitarta.

Apskritai painūs tai reikalai, kupini keblumų. Kasmet galime prigalvoti naujų puikių tvarkų. Nebūna, kad viskas iškart pasikeistų. Bandyti žingsnis po žingsnio. Pirmiausia matyčiau reikalą spęsti didžiausio baubo – brandos egzamino – problemą. Kol visos mokslų ir skaitymų gijos sueina į streso debesy aklą kalimą egzaminui, tol visi nauji parėdymai neturi prasmės.

 

 

Ingrida Šimonytė, politikė

1. Skaityti pradėjau anksti. Nelabai net žinau – kada. Senelis, kuris mane augino iki ketverių, nors pats buvo krimtęs labai mažai mokslo, skyrė man tiek dėmesio, kad darželyje, kai pradėjau jį vėlai lankyti, galėjau vaikams skaitinėti knygeles. Mokykloje vos pradėjusi lankyti iškart atradau kelią į biblioteką. Vaikystėje ir paauglystėje pasirinkimas buvo gerokai menkesnis nei dabar, buvo daug ideologizuoto turinio ar privalomų skaitinių. Vasarai būdavo privalomas sąrašas, kuriame nurodyta labai įvairių knygų. Ir nors reikėdavo perskaityti pasirinktą dalį, skaičiau praktiškai viską, netgi „Jaunąją gvardiją“. Vaikystėje eidavau į Antakalnio, o vėliau ir Mickevičiaus bibliotekas medžioti knygų, kad nuolat turėčiau ką skaityti. Knygų biblioteką gana didelę turėjo mama, bet jos daugiausia buvo lenkų kalba. Lenkų kalbą vėl prisijaukinau tik paauglystėje, kai labai norėjau perskaityti „Vėjo nublokštus“. O tada perskaičiau ir daugybę kitų. Skaitymo krizę išgyvenusi esu ir, sakyčiau, ne vieną. Buvo toks laikas, kai užkabindavo tik skandinaviški detektyvai, kuriuos mėgstu už tai, kad įtraukia, bet kartu ir nekenčiu, kad vienoje knygoje siekiama sutalpinti kone visus žinomus asmenybės iškrypimus.

 

2. Iki šiol karts nuo karto išsitraukiu kokią „Pepę Ilgakojinę“, „Merę Popins“. Prie kai kurių knygų esu grįžusi nekart.

 

3. Nesiimu vertinti, nes galiu vertinti tik per savo asmeninę patirtį, kuri gal kiek keista, nes aš ir visokią ideo­logizuotą literatūrą apie „gerąjį Iljičių“ kažkaip sugebėdavau perskaityti labai netampoma pykinimo. Nors nuo pat vaikystės visa tai man atrodė per gerai, kad būtų tikra. Daugumą rusų klasikos teko nagrinėti rusų kalbos ir literatūros pamokose, kai rusų kalbos buvo mokoma beveik kaip gimtosios ir literatūros kūrinius nagrinėdavome išsamiai. Dabar tai užsienio literatūra. Tuomet taip nebuvo. Man atrodo, reikia labai jausti laiką ir kontekstus, kada kokia literatūra vaikams ir paaugliams yra tinkama, kaip joje nagrinėjamos temos dera, tarkime, su tuo, kas nagrinėjama istorijos ar pilietinio ugdymo pamokose. Nesinorėtų, kad Donelaičio „Metus“ nagrinėtų tokio amžiaus, kai smagiausia, atrodo, juoktis iš žodžio „triūsai“. Stebina tam tikra baimė, su kuria yra žvelgiama į užsienio literatūrą, kaip ir kai kurių lietuvių raštijos kūrinių priskyrimas literatūros, o ne Lietuvos istorijos kursui.

 

4. Žinoma, juk jos daug buvo privalomos, bet ir šiaip poezija paauglystėje traukė. Nors ir vaikystėje buvo nemažai eiliuotų tekstų, kad ir koks „Grybų karas“ ar kita vaikų literatūra. Kadangi save priskiriu roko muzikos gerbėjams, tai toje muzikoje, be gitarų ir būgnų, tekstų reikšmė irgi dažnai yra kertinė. Nesiimčiau atsakyti dėl proporcijų, bet, man atrodo, labiausiai pamilti poeziją leido galimybė rinktis pačiai kokius, kad ir konkretaus autoriaus, eilėraščius deklamuoti ar remtis jais rašto darbuose. Tai verčia domėtis, lyginti, gilintis ir leidžia pamilti.

 

5. Mano diletantišku požiūriu, svarbu, ypač istorija. Man atrodo, apskritai net ir su istorijos pamokomis gretinti literatūros kursą svarbu. Tarkim, nagrinėjant „Marčią“ kartu nagrinėti moterų padėties visuomenėje raidos klausimą, kitus ta tema rašiusius autorius ir autores. Manau, ir pačių rašytojų ar poetų asmenybės gali būti atskiras įkvėpimo ar susidomėjimo šaltinis. Jų biografijos, kontekstai, istorinės laikotarpio aplinkybės daug daugiau pasakytų nei tiesiog etiketė „klasikas“.

 

6. Nemanau, kad galima. Juk sovietmetis buvo okupacijos metas, kai mums buvo prievarta brukama svetima ideologija ir tapatybė, o mūsų istorijos faktai sąmoningai iškraipomi. „Netinkami“ autoriai uždraudžiami. Žmonės turėjo apsimetinėti, ieškoti būdų pasiekti tai, kas uždrausta. Taip, žinoma, skatinamas smalsumas – pati turėjau per kelias paras perskaityti ne vieną samizdato knygą, kurią tėvai gaudavo tik pačiupinėti iš kitų skaitovų. Bet čia ir baigiasi visi pliusai, net norui skaityti. Dabartinis laikas yra nepalyginamas. Tapatybę prarasti gali tik jei pats nori. Ideologijos ir mokyklinio kurso – tiek literatūros, tiek istorijos, tiek pilietiškumo – santykis yra labai sudėtingas ir riba tarp kažkokio konstrukto kūrybos ir realybės gali būti gana trapi. Lietuvos istorijoje yra daug sudėtingų momentų ir kontroversiškų asmenybių, kaip ir kiekvienos šalies, tačiau labai svarbu, kad apie juos kalbant kiek įmanoma būtų vengiama vertinimų, kuriuose dalis aplinkybių ar savybių yra sąmoningai nutylima, nes yra nepatogios.

 

Žilvino Jagėlos piešinys.

 

 Irena Veisaitė , teatrologė, visuomenės veikėja

(Tai greičiausiai paskutinis I. Veisaitės (1928 01 09 – 2020 12 11) rašytas tekstas. Tebus šviesus jos atminimas.)

1. Knygas pradėjau skaityti nuo 4–5 metų, dar prieš mokyklą, į kurią tarpukariu eita nuo 7 metų. Buvo įdomu skaityti Grimmų, Anderseno, Puškino, Perrault pasakas ir kt. Skaičiau nuotykinę literatūrą – Mayne’ą Reidą, Julesą Verne’ą, Victorą Hugo. Kartu skaičiau bevertę, sentimentalią, bet tuo metu populiarią vokiečių mergaičių literatūrą.

Pasirinktų knygų skaitymas gerokai skyrėsi nuo mokyklos programoje buvusių knygų skaitymo dėl kelių priežasčių. Mokyklos programoje siūlomas chrestomatinių kūrinių kiekis ribotas. Man padėjo tai, kad mokėjau vokiečių ir rusų kalbas, todėl mano akiratis buvo platesnis – galėjau skaityti įvairesnę literatūrą. Mokykloje skaitytų K. Donelaičio ar A. Baranausko kūrinių vertę supratau daug vėliau. Tada tuos tekstus kaliau atmintinai, nes to reikalavo. Mokykloje labiausiai įstrigo, jaudino iki ašarų J. Biliūno kūriniai, ypač „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galas“. Būdama 13-os skaičiau Goethę, Tolstojų. Labai populiari tuomet buvo A. Munthe’s „Knyga apie San Mikelę“. Po karo mūsų mokytoja, vėliau profesorė Vanda Zaborskaitė buvo plataus išsilavinimo, tad supažindino ne tik su lietuvių, bet ir su Vakarų Europos klasika.

Esu išgyvenusi dvi, bet priverstines skaitymo krizes. Nacių okupacijos metais ir dabar, senatvėje, dėl akių ligos iš viso negaliu skaityti. Abu šie laikotarpiai itin skausmingi. Visą gyvenimą skaičiau su didžiausiu malonumu.

Namuose turėjau vaikiškų knygų bibliotekėlę, man dažnai dovanodavo knygas, ypač per gimtadienius, kai buvau paauglė. Mūsų šeimoje visi skaitė lietuvių ir pasaulinę spaudą, knygas, šeimoje buvo įprasta skaityti.

 

2. Grįždavau prie mokykloje skaitytų knygų, nes dėsčiau literatūrą. Neabejotinai mokiniams turi būti įdomu skaityti.

 

3. Iš lietuvių literatūros klasikų: K. Donelaitis, A. Baranauskas, Maironis, J. Biliūnas, V. Kudirka, V. Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, V. Mačernis, Žemaitė, B. Sruoga, T. Venclova.

Iš visuotinės literatūros: Homeras, Vergilijus, Horacijus, Dante, G. Boccaccio, F. Rabelais, M. de Cervantesas, V. Šekspyras, Molière’as, Voltaire’as, D. Diderot, J.-J. Rousseau, G. E. Lessingas, J. W. Goe­the, F. Schille­ris, A. Mickevičius, O. de Balzacas, F. Dostojevskis, L. Tolstojus, A. Čechovas, E. M. Remarque’as, B. Brechtas, E. Hemingway’us, M. Proustas, T. Mannas.

 

4. Tai pasirinkti turi mokytojas – kas jam įdomu ir puikiai sekasi dėstyti.

Poezijos skaičiau daug. Ji atėjo vaikystėje. Man atrodo, jaunystėje žmogus daugiau skaito poezijos, yra jai imlesnis. Dėl prozos ir poezijos proporcijų turi spręsti mokytojas – jis ne kareivis, o kūrėjas, todėl jo nederėtų reglamentuoti. Jam būtina palikti pasirinkimo laisvę. Nereikėtų pamiršti dramos.

 

5. Prasminga būtų dėstyti chronologiškai. Literatūros teorijos reikia tiek, kiek ji padeda suprasti kūrinį. Literatūra formuoja vertybes, ugdo žmogaus kultūrą. Literatūra yra meno rūšis, tad ją ir reikėtų nagrinėti kaip meno kūrinį.

 

6. Literatūros dėstymas nėra ideologijos propagavimas, todėl neturi būti ideologizuotas – literatūra turi padėti suprasti kultūrų įvairovę, pagarbą kitokiam. Nagrinėjant literatūros tekstą analizuojama situacija, aptariamos ideologijos, žmonių santykiai su tomis ideologijomis. Reikia ugdyti žmogiškąsias vertybes, toleranciją.

 

 

Irena Vaišvilaitė, menotyrininkė, VU profesorė

1. Skaityti pradėjau iki mokyklos iš didelio noro ir iš karto įgijau priklausomybę nuo skaitymo, nepraėjusią iki šiol. Skaičiau viską, kas papuolė po ranka, nes be skaitymo paprasčiausiai negalėjau ištverti. Skaičiau ne tik grožinę, bet ir mokslo populiarinamąją literatūrą, kelionių knygas. Tiesą sakant, mane mokykliniame amžiuje nuolat kamavo baimė, kad tuoj nebus ko skaityti, ir tik universitetas bei gyvenimas mieste su labai turtingomis bibliotekomis iš šitos baimės išvadavo. Mokyklos programos knygas paprastai jau būdavau senokai perskaičius, kai jas reikėdavo „mokytis“. Lietuvių ir rusų mokytojai leisdavo man per pamokas skaityti „kitas“ knygas, nes nuobodžiaudavau ir pasakinėdavau. Literatūros kūrinių nagrinėjimo pagal tuometinę programą nemėgau, bet tas nagrinėjimas sunkus nebuvo. Vienintelė išimtis – A. Vienuolio „Puodžiūnkiemis“, kurį perskaičiau labai prisiversdama, nes reikėjo programai. Ironija – būtent ši knyga buvo viena iš abitūros egzamino temų. Mokykloje ir studijuodama skaičiau labai daug poezijos, dabar skaitau mažiau. Skaitymo krizė man – laiko trūkumas skaityti.

 

2. Grįžau ir grįžtu prie Vakarų literatūros klasikos, Vaižganto, Maironio, Šatrijos Raganos. Būdama mokyklinio amžiaus esu perskaičiusi porą kaimo ir kelių mokyklų bibliotekas, tad prie visko, tada skaityto, negrįžtu dar ir todėl, kad patikusias knygas jau tada skaičiau po kelis, o kai kurias – po keliolika kartų. Bet, laikui bėgant, atsiranda noras iš naujo perskaityti tam tikras knygas originalo kalba...

O mokiniams skaityti turėtų būti įdomu. Mano manymu, skaitymas padeda suprasti pasaulį, ugdo vaizduotę ir empatiją, suteikia psichologijos įgūdžių ir būtent todėl dalis paauglių, iki tol neskaičiusių, pradeda skaityti.

 

3. Užsienio literatūros skaitymas lietuviškai visgi labai lemiamas vertimo kokybės, bet negaliu nerekomenduoti, mano manymu, būtinos senosios ir viduramžių literatūros – reikėtų perskaityti vieną iš Senojo Testamento pranašų, Gilgamešo epą, Homerą, Beovulfą ar skandinavų sagas, Dantę, Šekspyrą ir Cervantesą. Būtina ką nors iš XIX a. didžiųjų romanų ir novelių, įskaitant ir rusų literatūrą. Manau, modernizmo literatūros skaitymą reikėtų dalytis su užsienio kalbos mokymu. Kalbant apie lietuvių literatūrą – Donelaitį, Maironį, Vaižgantą, Krėvę, Salomėją Nėrį, Sruogą ir daugiau Pirmos Respublikos poetų, ypač eksperimentavusių su kalba. Iš XX a. antros pusės į galvą pirmiausia ateina poetai ir dramaturgai, Gavelis, žinoma.

 

4. Kaip jau minėjau – skaičiau ir skaitau. Manau, poezijos mokykloje, ypač vyresnėse klasėse, labai reikia, ir daug. Tai ir kalbos tyrinėjimas, ir atitinka amžiaus poreikius, jei gerai, o ne lyriškai pamaldžiai parinkti kūriniai.

 

5. Kažkiek istorijos ir teorijos reikia, bet gal per kūrinių nagrinėjimą, žiūrint, kaip padarytas tekstas, su kuo jis susisieja, ką tiesiogiai ar netiesiogiai cituoja ir kodėl. Tai faktiškai kultūros istorija, kurios pažinimo Lietuvoje tragiškai trūksta. Literatūra – net ir pramoginė – yra menas, bet žiūrėjimas į ją, kaip į meną, turėtų ugdyti patį meno, jo esmės ir tikslų supratimą. Vaizdo kūrimas žodžiu yra sunkus ir labai įdomus dalykas. Mokyklinis amžius gilinimuisi į tai labai tinkamas laikas, nes tada visi bent kiek yra menininkai. Ir visi nori susikalbėti.

Man atrodo, tokiam literatūros mokymui, koks yra dabar, papildomų sunkumų kelia įvykęs komunikacinis perversmas – po kelių šimtų metų nuo knygų spausdinimo pradžios ir Reformacijos žodžio viešpatavimą riboja ir keičia vaizdų kalba. Iš tiesų, sakytum, grįžtame į baroką, kai žodžio ir vaizdo derinys buvo privaloma literatūrinio ir komunikacinio išsilavinimo dalis. Į tai būtina atsižvelgti aptariant žodžio ir vaizdo derinimą dabartinėje kultūroje – klipai, memai, filmų dialogai ir pan. turėtų būti literatūros pažinimo dalis. Privalu kalbėti apie literatūrą kaip apie komunikavimą.

 

6. Toks lyginimas beprasmis ir formuoja labai iškreipiančią perspektyvą. Svarbu žinoti, kad kūrėme tautą per kalbą ir kad ne vien kalba tauta laikosi. Svarbu per literatūrą parodyti, kad kalba yra pasaulis ir pasaulio pažinimo bei kalbėjimo apie pasaulį įrankis, skatinti tą įrankį įvaldyti ir juo naudotis kaip dovana, o ne kaip prievole. Ideologijos mokykloje iš viso neturėtų būti, išskyrus ideologijos reiškinio ir įvairių ideologijų pristatymą ir aptarimą. Tai labiau visuomenės mokslų uždavinys, todėl labai norėtųsi ambicingos mąstančios ir kūrybingos asmenybės ugdymo vizijos, stipresnių horizontalių ryšių, darbo koordinavimo ir pasidalinimo tarp mokymo dalykų mokyklos programose.