1996-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatė Wisława Szymborska 1953–1981 m. dirbo Krokuvoje leistame savaitraštyje „Życie Literackie“. Ji buvo poezijos skyriaus redaktorė, turėjo rubriką „Neprivalomi skaitiniai“ (šio ciklo feljetonus vėliau rašė ir kituose periodiniuose leidiniuose, feljetonai kelis kartus pasirodė knygos pavidalu, o 2015 m. išėjo visų 562 tekstų rinkinys) ir tvarkė skyrelį „Literatūrinis paštas“, kuriame daugiausia buvo spausdinami atsakymai autoriams, į savaitraštį siuntusiems savo kūrybą. 2000 m. pasirodė knyga „Literatūrinis paštas, arba kaip tapti (ar netapti) rašytoju“ („Poczta literacka, czyli jak zostać (lub nie zostać) pisarzem“), į kurią pateko dalis šios rubrikos W. Szymborskos rašytų tekstų. 

 

 

Wisława Szymborska, 2001 m. Czesławo Czaplińskio / FOTONOVA nuotr.

 

Kas savaitraštyje „Życie literackie“ sugalvojo „Paštą“?

Jo nereikėjo sugalvoti. Tai sena periodiniuose literatūros leidiniuose praktikuojama tradicija. Visada gyvavo poreikis atsakyti kai kuriems autoriams, ypač pradedantiesiems, nerašant jiems laiškų. Paprastai tai daryta trumpai – „nespausdinsime“ arba „siūlome dar padirbėti“. Mes nusprendėme, kad galbūt kartais verta tokį sprendimą pagrįsti.

Kas tie „mes“?

Włodzimierzas Maciągas ir aš. Dviese pakaitomis prižiūrėjome „Literatūrinį paštą“. Mūsų tekstus lengva atskirti. Włodekas rašė vyriškąja gimine: „perskaitęs“, „apmąstęs“, o aš vartojau daugiskaitos pirmąjį asmenį. Kadangi kolektyve buvau vienintelė moteris, jei būčiau rašiusi „perskaičiusi“, „apmąsčiusi“, – išsyk būčiau iššifruota.

Budelis irgi nori likti anonimu, todėl dėvi juodą kaukę.

Stipriai pasakyta. Bet nemanau, kad vykdėme galutinę bausmę. Pasmerktasis galėjo toliau taip pat rašyti, tik jau tekstus siųsti į kitus leidinius. Arba staiga imti rašyti truputį geriau ir kitaip. Mūsų korespondentai daugiausia buvo jauni žmonės, o jaunystėje dar viskas įmanoma. Netgi tai, kad kuris nors iš jų užaugs tikru rašytoju.

Vis dėlto ar, turėdama priešais akis beginklio drebančio kandidato į debiutantus kūrinį, nesijautei esanti beširdis žmogus?

Beširdis? Pati pradėjau nuo prastų eilėraštukų ir prastų apsakymų. Todėl žinau, kad ant galvos užpilta šalto vandens statinė turi gydomųjų savybių. Bet beširdė buvau tada, kai kas nors, laikantis save mokytoju, „Lygybė“ rašė su trumpąja „i“. 

Bet tai paprasčiausias neraštingumas, o ne meno problema.

Apie meną „Pašto“ lygmenyje dar negalėjo būti nė kalbos. Stengiausi pateikti elementarius dalykus, siūliau apmąstyti ką tik parašytą tekstą, į save pažvelgti bent truputėlį kritiškiau. Pagaliau siūliau skaityti knygas. Gal klystu, bet tikiuosi, kad šis nuostabus įprotis bent kai kam išliko visam gyvenimui.

Ar kada nors paaiškėjo, kas buvo kuris nors iš tavo korespondentų?

Ne. Juk tai nebūtina. Iš pirmų nemokšiškų kūrinių išaugi ir net pamiršti, kad juos kur nors siuntei.

Ar visada buvai tikra dėl savo vertinimo kriterijų?

Ne visada, bet visiškos grafomanijos atvejais – visada. 

Na štai, ištarei „grafomanija“, negailestingai pasmerkiantį žodį. Nežinau, ar atkreipei dėmesį, kad kitose žmonių veiklos srityse blogai atliktas darbas nesulaukia taip emociškai paveikių žodžių. Pavyzdžiui, žodis „kreivarankis“ irgi nėra malonus, bet jam toli iki „grafomano“. Prastas stalius, prastas santechnikas, laikrodininkas mėgėjas gyvena sau ramiai, niekas neapiberia jų įžeidimais. Dažniausiai jais užsipuolami nevykę kūrėjai: grafomanas, teplius, džirintojas. Na, ir netikę meilužiai. Nes „impotentas“ – toks pat įžeidimas kaip „grafomanas“.

Tik kad „grafomanas“ savo srityje gali! Labai daug gali, net per daug gali. Pagaliau, kiek prisimenu, nieko „Pašte“ nepavadinau grafomanu. Pirmiausia stengiausi tą rašytojišką hiperaktyvumą nukreipti kitu keliu. Pavyzdžiui, rašyti laiškus, dienoraštį ar eilėraštukus artimiausios aplinkos žmonių reikmėms.

Tai yra išsilieti rašant neprofesionaliai?

Būtent. Problema kyla tada, kai kokio nors vykusio proginio eilėraštuko autorius iš pažįstamų išgirsta: „Brolau, nuostabu, būtinai turi jį kur nors išspausdinti.“ Šitaip tai, kas galbūt buvo miela ir tinkama tam tikromis aplinkybėmis, kas patiko išrinktajai merginai didelėmis žydromis akimis, patenka į negerojo redaktoriaus rankas, kuris nejaučia to susižavėjimo.

Galbūt čia pasireiškia nūdienos dvasia. Kadaise buvo natūralu, kad šiokį tokį išsilavinimą turintis žmogus demonstruoja tam tikrus mėgėjiškus dailiųjų menų gebėjimus. Rašinėja proginius eilėraštukus, tapo akvareles ar skambina fortepijonu.

Bet anuomet niekam neateidavo į galvą parašytą tekstuką iš karto siųsti į laikraštį. Pakako privataus rato.

Vėliau rašymas tapo profesija, o romantizmas jį (ypač poetus) iškėlė į visuomeninės hierarchijos aukštumas.

O neromantiškais „Pašto“ laikais poetas, visuotine nuomone, buvo dar aukščiau. Prisiminkime, kad tada buvo pilki, primityvūs, nykūs laikai. Paskendęs bevardėje minioje individas turėjo prisigerti begalinės laimės. Tačiau kiekvienas gyvenime nori kuo nors išsiskirti, egzistuoti savarankiškai. Bet anuomet nelabai turėjai iš ko rinktis. Atrodė, kad geriausias būdas tai pasiekti – išvysti savo vardą spaudoje.

Dabar, kad „egzistuotum“, pakanka būti parodytam per televiziją.

Ir, pavyzdžiui, atsakyti į klausimą, kas yra „Raudų“ autorius: a) Shakespeare’as, b) Michałas Bałuckis, c) Janas Kochanowskis, d) Mikė Pūkuotukas. Ir dažniausiai net tas, kuris pasirinks Bałuckį, namo grįš su aureole. Kurį laiką žmonės jį atpažins gatvėje.

Skaitydama „Paštą“ atkreipiau dėmesį, kad esi viena iš nedaugelio žmonių, kurie turi drąsos pradedančiajam rašytojui pasakyti, kad tam reikia turėti talentą. Rimti kritikai dabar retai vartoja šį žodį, jis priklauso nutylimiems, netgi susikompromitavusiems žodžiams.

Galbūt ir teisinga, kad jis nutylimas, nes talentas – sąvoka, kurią sunku moksliškai apibrėžti. Bet tai dar nereiškia, kad kažkas, ko negalima tiksliai apibrėžti, neegzistuoja. Be to, nesu kritikė ir galiu sau leisti šiokią tokią laisvę. Talentas... Vienas jį turi, kitas jo niekada neturės. Šiaip ar taip, tai nereiškia, kad tas antrasis yra nevykėlis. Gal jis taps nuostabiu biochemiku ar atras Šiaurės ašigalį.

Kiek atsimenu, jį jau seniai atrado.

Žinoma, įsismaginau. Bet norėjau pasakyti, kad literatūrinis talentas – vienas iš daugelio talentų. Galima turėti ir kitą.

Ar dažnai tavo korespondentai remdavosi žinomų genijų pavyzdžiu?

Pasitaikydavo. O tikras „Pašto“ košmaras buvo Rimbaud. Šešiolikmečiai autoriai paprastai žinojo, kad jis, būdamas jų amžiaus, rašė genialius eilėraščius. Tai kodėl jų eilėraščiai turi būti blogesni?

Ar ateidavo į „Paštą“ politiškai netinkamų tekstų, kuriuos būtent dėl šios priežasties reikėjo ignoruoti?

Tokių neprisimenu. Žinoma, į redakciją ateidavo „neteisingų“ tekstų, bet juos atsiųsdavo žmonės, kurių pavardės jau šį tą reiškė.

Vadinasi, pradėdavo ne nuo maišto, o nuo konformizmo?

Nežinau, ar tai buvo taip keista, kaip šiandien atrodo. Tiesiog pirma mintis tokia: debiutuoti. Taigi iš pradžių susivokti, ką rašo spausdinami autoriai, o paskui pamėginti parašyti ką nors panašaus. Tik kiek vėliau pasireiškia tam tikras nuosavas autoriaus mąstymas, jo individuali raiška... Pridurkime, kad mes kalbame apie situaciją, kai dar nebuvo pogrindinės spaudos, dėl kurios atsirado visai kitokios galimybės ne tik brandiems, bet ir pradedantiesiems rašytojams. Jaunimas iš karto galėjo imtis cenzūrai nepatinkančių temų.

Džiaugiuosi, kad sutikai išleisti šį „Paštą“. Sakyk, kokį įspūdį jis padarė skaitant iš naujo?

Iš to „Pašto“ daugiau žaidimo nei didaktinės naudos. Ir už šią disproporciją daugiausia atsakomybės tenka man. O kita dalis tenka tau, Tereska, nes tu pati prisiminei tą „Paštą“ ir išrankiojai iš senų komplektų.

 

2000 m. spalis