Vieną popietę Seimo stikliniame koridoriuje, jungiančiame dvejus rūmus, dvi kanceliarijos darbuotojos sprendė uždavinį. Ant grindų, kas du žingsnius, paremti į sieną rikiavosi tautodailės darbai. Nedidelio formato drobės, kuriose pavaizduotas tas pats simbolis – gyvybės medis, tik skirtingos detalės: vienur daugiau paukštelių, kitur – lapelių. Tokius motyvus lietuviai droždavo ant kraičio skrynių. Adaptuoti mėgėjiškoje tapyboje jie atrodė vienodi ir nykūs.

„Sunki galerininko dalia, – pastebėjau eidamas pro šalį. – Nesugalvojate, kokia seka iškabinti?“ Valstybės tarnautojos pripažino, kad nežino, tačiau sugalvos. „Autorė parodos nepabaigė. Pasimirė.“

Apie mirusius gerai arba nieko. Vis dėlto nelengva kas savaitę ar dažniau Seime šaukiamas parodas vertinti meninės kokybės kriterijais ar juolab girti. Kaip sako meno kritikė Aistė Paulina Virbickaitė, „ten nereikia ieškoti profesionalaus meno“. 

Tebeieškau, turiu vilties. Aš, kaip pusantrų metų demokratiją parlamente aptarnaujantis valstybės tarnautojas, kas savaitę aplankau naują parodą – tiesa, ne savo valia. Nori nenori tikiuosi patirti nuostabą, pasigėrėjimą reginiu. Pasitaiko, tačiau dažniau patenku į etnografinio ansamblio koncertą ar mėgėjišką kaimo teatro spektakliuką. Vis dėlto baigiantis šių metų pavasario sesijai didžioji parlamento galerija pagaliau maloniai nustebino.

 

Daugiau kaip 100 parodų

 

2021 m. Seime buvo eksponuotos 99 parodos, 2022 m. – jau 137. Palyginimui: atitinkamais metais Nacionalinėje dailės galerijoje pristatytos 8 ir 7 paro­dos, Šiuolaikinio meno centre – po 6. Mažesnės galerijos įprastai surengia apie 10 parodų per metus, nors, pavyzdžiui, „Titanike“, šįmet galima tikėtis ir 16. Tačiau dauguma pagrindinių sostinės galerijų Seimo kiekybiniams pajėgumams prilygtų tik jas kartu sudėjus.

2023 m. iki paskutinės pavasario sesijos dienos Lietuvos parlamente jau surengta 80 parodų. Ne visos jos meninės. Dažniausiai rengiamos regioninių autorių tautodailės ir įvairių meno mokyklų mokinių parodos. Per metus kelios būna fotografijų parodos. Save pristatyti Seimo nariams, darbuotojams ir lankytojams atvyksta nemažai mėgėjų ir vienas kitas profesionalas. Ko gero, didžiausią dalį sudaro specializuotos parodos, skirtos kokiai nors problemai arba sukakčiai – šiuo atveju ypač išsiskiria tremtinių tematika. Kelis kartus per metus pristatoma neįgaliųjų kūryba.

Už parodas atsakinga Seimo kanceliarijos vyriausioji specialistė Asta Markevičienė sakė, kad rengti parodas – ne parlamentinė funkcija, o specifinė veik­la. Jas dažniausiai rengia vienmandatėje apygardoje išrinkti Seimo nariai. 

Įprastai savo darbų parodyti atvykę autoriai sulaukia Seimo narių ir darbuotojų dėmesio, skambių sveikinimo žodžių. Parodoms viešinti skiriami administraciniai ištekliai: ruošiami išsamūs pranešimai spaudai, skelbiami fotoreportažai. 

 

 

 

„Savaime suprantama“

 

Šiemet daugiausia parodų į Seimą atvežė ar rengiasi pristatyti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos narės Agnė Širinskienė ir Guoda Burokienė (po 4), konservatorės Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Jurgita Sejonienė (po 4), socialdemokratė Vilija Targamadzė, demokratas iš „Vardan Lietuvos“ Tomas Tomilinas (4). Keli Seimo nariai siūlo tris reginius. Parodų rengimo rekordininkai – du konservatoriai: Dalia Asanavičiūtė kviečia į 5 parodas, Vytautas Juozapaitis – net į 7. 

„Siaubas“, – atsiduso parlamentarė G. Burokienė, paskambinus pakalbinti apie jos prisiimtą kultūrinę misiją Seime. Paklausus, kodėl ją domina tokia šalutinė tautos atstovės veikla, ji atsakė: „O kaip gali nedominti? Tai yra kūryba ir saviraiška. Savaime suprantama, kad reikia skatinti iniciatyvas, padėkoti, pagirti, parodyti.“ Anot Seimo narės, kuruodama parodas, ji nesivadovauja kriterijais, išskyrus regioninį. „Kai kurie kūrybininkai tik regionuose žinomi. Man patinka – galvoju, kitiems patiks“, – prisipažino G. Burokienė. Ji buvo išrinkta Aukštaitijos apygardoje, todėl ir jos pristatomi autoriai – iš Panevėžio krašto.

Paskambinus energingam parodų kuratoriui, so­cial­demokratui Liudui Jonaičiui, jis iš pradžių atsiprašė: „Dabar negaliu kalbėti – į liftą kraunu prekes, tai yra paveikslus.“ Tą dieną į savo automobilį Seimo narys sukrovė 27 prekes, tai yra paveikslus – Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos dailės skyriaus absolventų baigiamuosius darbus. Tai buvo įvairiomis technikomis ir kopijuojant meno stilius sukurti paaug­lių darbai. Ko gero, ši paroda šįmet buvo viena spalvingiausių – kubizmo ir siurrealizmo maniera kruopščiai atlikti kūriniai traukė akį.

„Menas mane nuo vaikystės – dainavimas, šokiai – [traukė]. Pats nesu įvaldęs meno, bet gyslelę menui visą laiką turiu“, – kalbėjo L. Jonaitis. Anksčiau Joniškyje organizuodamas plenerus, jis užmezgė ryšius su dailininkais, juos iki šiol išlaikė. „Seime daug žmonių praeina. Noriu jų gražius darbus parodyti ir visuomenei“, – sakė Žiemgalos vakarinėje apygardoje išrinktas Seimo narys.

 

 

Tapyba kaip meditacija, atgaiva, ramybė ir t. t.

 

Kitą kartą einant pro rengiamą ekspoziciją nugirdau kanceliarijos darbuotojus aptarinėjant kryželiu siuvinėtus mėgėjos Irenos Dulkienės darbus, kuriuos jiedu kaipsyk iškabino ir patys vertino.

„Kam tokia reikia? Turbūt kaip meditacijos“, – tarė vienas. „Taip, lyg žvejybos“, – atsakė kitas.

Aktyvi kuratorė parlamentarė D. Asanavičiūtė pristatė ekspoziciją paradoksaliu pavadinimu „Vilnius – tai Lietuva“. Nors joje pristatyti autoriai pretenduoja į primityvizmą, vis dėlto darbai veikiau atrodo primityvūs, mėgėjiški. Kitas Seimo narės pristatytas įvykis – tai emigrantės savamokslės Nelijos Būdžiuvienės tapybos darbų paroda „Aš, mano teptukai ir emocija“. Kaip sako autorė, ją kurti paskatino draugai.

Neseniai tapyti išmokęs dailininkas Vaidas Šukys tapybos keliu ieško atsakymų ir „per poezijos prizmę tyrinėja vidinį žmogaus peizažą“. Daugeliui Seime eksponuojamų autorių kūryba yra saviraiškos būdas. Kaip sako savo darbus parodžiusi Onutė Skerniškienė: „Tapyba – tai sielos atgaiva.“ Mėgėja tapytoja Renata Laučkienė, dar rašanti ir grožinius tekstus, įkvėpimo semiasi iš kito pasaulio, kurį vadina Visata. „Teko prisiliesti prie anapusinio pasaulio, pabendrauti su išėjusia artima siela“, – aiškina savo pašaukimą tapytoja. G. Burokienės pristatyta mėgėja Asta Ulytė kūriniais tyrinėja likimo ženklus ir gyvenimo prasmę, o I. Dulkienė, siuvinėdama siužetus, atranda ramybę.

2020 m. tapybą pradėjusi studijuoti kūrėja Inga Ponomarenko teigia, kad jos paroda – tai „iš artimos aplinkos netyčia užplūdusių emocijų vaisius“. Vis dėlto patį turinį aiškina gana konceptualiai: ji domisi daiktiškumo prasme, nagrinėdama „žmogiškąjį palikimą per daiktus“.

Ko gero, labiausiai šįmet nustebinusi ir kaskart praeinant regos lauką dirginusi paroda – Dianos Zvied­rienės tapybos ciklas „Traktorių portretai arba ironiškasis Lietuvos romantizmas“. Ją Seime pristatė L. Jonaitis. Kai atidarant tapytinių traktorių parodą autorės pasiteiravo, kodėl ten būtent traktoriai, ji atsakė: „Todėl, kad galiu.“

Pasak A. P. Virbickaitės, „profesionalūs menininkai ir kuratoriai dėl suprantamų priežasčių neturi jokio intereso Seime rengti parodų, tad rodosi tie, kam tai atrodo svarbu“. Jos teigimu, tegu taip ir būna. 

Vis dėlto retsykiais didžiausią Lietuvos galeriją pasirenka ir profesionalai. Šįmet parodą Seime pristatė grafikos dizainerė Aurėja Jucevičiūtė, Dailininkų sąjungos narys akvarelininkas Benjaminas Jenčius, žinoma menininkė Eglė Tamulytė (anksčiau pristačiusi kaip Shaltmira, dabar – Aglaja Ray). 

Baigiantis pavasario sesijai parodą surengė ir žinomas Lietuvos akvarelininkas, pedagogas Kazys Kęstutis Šiaulytis, kurį tautos atstovybės auditorijai pristatė Seimo pirmininkės pavaduotoja R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Dailininko teigimu, Seimas jam tiko kaip lokacija, mat jo naujausiuose darbuose vaizduojami pro parlamento langus regimo Žvėryno peizažai ir pastatai. Romantiškuosius Žvėryno akcentus išaukštinanti paroda buvo Vilniaus 700 metų jubiliejaus dalis.

 

 

 

 

Marijus Gailius – rašytojas, literatūros apžvalgininkas, ekoaktyvistas.