Paulius Jevsejevas. Erdvių skaitymai

Manar Hammad. „Vilniaus universitetas. Semiotinis architektūros ir planų tyrimas". Iš prancūzų kalbos vertė Kęstutis Nastopka. V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2014.

Prieš keletą metų Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras atnaujino „Semiotikos" sąsiuvinių seriją, o baigiantis praėjusiems metams išleido naujausią šios serijos leidinį – sirų kilmės prancūzų tyrėjo, žymaus erdvės ir architektūros semiotiko Manaro Hammado studiją „Vilniaus universitetas: semiotinis architektūros ir planų tyrimas"*. Čia norėčiau glaustai kritiškai ją aptarti.

Be abejo, pirmiausia studija įdomi savo tiriamąja perspektyva. Architektūra ir apskritai erdvėtvarka yra turbūt neginčytina mūsų visuomenės aktualija, pradedant nuo naujų statybų bangos ir paveldo apsaugos, baigiant ištrupėjusiais grindiniais ir apgailėtina viešųjų parkų būkle. Vis dėlto šie klausimai iš esmės dar tebelaukia tokio reikalingo nevienadienio dėmesio, nekalbant jau apie išsamesnius, kryptingus tyrimus ir pagrįstų sprendimų paieškas. Šis „Semiotikos" sąsiuvinis, tiesa, yra iš esmės istorinio pobūdžio, daugiausia orientuotas į ankstesnių amžių universiteto ansamb­lio planų brėžinius, bet M. Hammadas jais pateikiamus projektus nuolat gretina su tiesioginiu žvilgsniu į dabartinį ansamblį, todėl pati studijoje pristatoma tiriamoji praktika sukelia tam tikrą perprasminimo efektą, sudarydama sąlygas ir paskatindama iš naujo atsigręžti į šią įpročio pernelyg užgožtą vietą. Taip ši studija konkrečiais pastebėjimais ir aprašymais primena, jog erdvės, kuriose gyvename, taip pat yra prasmės šaltinis ir galimybė.

1582 m. Vilniaus universiteto planas. Iš Paryžiaus nacionalinės bibliotekos archyvo

Kartu tai ir svarus įnašas į pamažu besikaupiantį Lietuvoje atliktų semiotinių erdvės tyrimų fondą. Vietiniams tyrėjams prieinamoms, savoms erdvėms pritaikyta ilgametė praktinė M. Hammado patirtis galbūt suteiks naujų atramų, padės mokytis „skaityti" erdvę. Šiuo požiūriu bene įdomiausia studijos dalis yra to, ką M. Hammadas pavadina plano sudaryme ir skaityme dalyvaujančiu „sukonstruotu kognityviniu subjektu", pritaikymas semiotinei praktikai. Statinių projektai susiejami su reikšmėmis, kurias turi perteikti per tuos projektus įsivaizduojama konkrečios vietos būklė, o tos būklės istoriniai pokyčiai savo ruožtu atskleidžia tam tikrus erdvės įsivaizdavimo dėsningumus. Taip kognityvinio pobūdžio erdvės struktūravimas pasirodo esąs ne kažin koks mechaninis procesas, bet erdvės supratimą formuojanti veikla, įsteigianti tam tikras prasmines jos potencijas. Čia produktyvus atrodo studijoje atliktas kiemo kaip ansamblio konstrukcinio vieneto išskyrimas; atskleistas istorijoje pasireiškęs statytojų polinkis siekti fasadų stiliaus homogeniškumo; įvardyta pradinė pusiauašinė struktūra, kadaise per skirtingas erdves vedusi lankytoją nuo kūno prie dvasios. Tai įžvalgos, kurios praturtina kasdienį panoraminį universiteto ansamblio vaizdinį.

Kita vertus, kartais tas kognityvinio struktūravimo teikiamas prasmines erdvės potencijas M. Hammadas vertina vien kaip gana ribotą stereotipinių kultūros istorijos reikšmių artikuliaciją. Jis subtiliai konstruoja praktinę perspektyvą, padedančią atpažinti architektūrinio erdvės projektavimo reikšminį pobūdį, tačiau pačios reikšmės lieka miglotos ir pernelyg skurdžios. Pavyzdžiui, per planus išryškėja orientacijos pagal keturias pasaulio šalis nulemtas VU architektūrinio ansamblio fasadų tiesumas, išskiriantis jį iš vingiuotų aplinkinių pastatų. Tyrėjas tai siūlo laikyti „universaliųjų verčių", priešinamų „lokaliosioms", išraiška (p. 35). Tačiau tokia priešprieša yra vien loginė ir atskleidžia universiteto ansamblį tik kaip tam tikro kultūros istorijos tipo atstovą; ji nieko nepasako, kokias gi reikšmes tasai tipas įgyja architektūriškai įgyvendintas aplinkoje, kokį reikšminį krūvį šiuo atveju neša „lokaliųjų" pastatų orientacija, ar čia iš tiesų esama konkrečios erdvinės, o ne vien abstrakčios loginės įtampos ir t. t.

Perdėtas pasitikėjimas dvinare logine stereotipizacija šioje studijoje pasitaiko ir dažniau, o bene ryškiausiai jos nulemtas turinio redukavimas matyti dalyje, skirtoje aptarti kelias universiteto freskas. Pirmiausia nepakankamai pagrįstas atrodo pats dviejų vestibiulių („baltiškojo", prie Lietuvių kalbos ir Baltų filologijos katedrų, ir „graikiškojo", prie Vokiečių filologijos katedros) išskyrimas. Gana aiškiai matyti, kad šie du vestibiuliai, iš penkių paties autoriaus suskaičiuotų, pasirinkti apeinant realios universiteto erdvės kompleksiškumą, remiantis būtent paviršutiniu jų atitikimu anksčiau minėtai išankstinei universalumo / lokalumo priešpriešai. Bet net jeigu leistume sau nekreipti dėmesio į nemotyvuotą freskų atranką, pats loginio vertinimo principas verčia redukuoti vaizdinį jų turinį, tad vietoj freskų analizės nukrypstama į paprasčiausią jų išvaizdos atpasakojimą. Dėl to šioje dalyje prieinamos išvados yra banalios (pvz., „Būdami tarp Baltų filologijos ir Lietuvių kalbos katedrų, plastiniai šio vestibiulio kūriniai pagerbia dabartinių lietuvių protėvių –­­­ senųjų baltų tautų –­ atmintį", p. 76) arba pavirsta keistais spėliojimais (pvz., esą 1969 m. sukurtas „graikiškasis" R. Gibavičiaus sgrafitas prie Vokiečių filologijos katedros egzistuoja todėl, kad „XIX amžiuje universaliąją klasikinę kultūrą Lietuvoje skleidė vokiečių intelektualai", p. 79).

Panašiai neproduktyvus atrodo ir požiūris į šaltį, ugnį, laiką kaip į „nežmogiškus universitetinės erdvės atlikėjus". Ši formuluotė, žinia, ateina iš A. J. Greimo teorinių modelių, bet pastarasis architektūrai ir erdvei dėmesio beveik neskyrė ir savuosius modelius grindė visų pirma pasakojimų tyrimais. Todėl atrodo, jog M. Hammado atveriami tyrinėjimo laukai gana savaimingai reikalautų iš naujo įvertinti tų modelių taikymo galimybes. Nesant tokio kritinio santykio, dažnu atveju tariamai teorinės formuluotės nieko neduoda, tik sukeistina ar kitais žodžiais persako savaime suprantamus dalykus. Pavyzdžiui, kalbant apie šaltį teigiama, esą „mūro siena yra įgaliotas subjektas (...); juo manipuliuojama, kad jis tam tikru būdu pasipriešintų antisubjektui šalčiui" (p. 82) ir prieinama išvada, kad „Tęstinio proceso eigoje architektūrinės formos kinta, kad sėkmingiau kovotų su šalčiu" (p. 83); kalbant apie poreikį prižiūrėti pastatus bėgant laikui – esą „laikas yra atlikėjas antisubjektas, prieš kurį subjektas Universitetas nukreipia priešingus veiksmus" (p. 87), ir panašiai.

Toks terminologinis balastas tik nereikalingai komplikuoja šiaip jau informatyvius istorinių medžiaginės pastatų sandaros permainų aprašymus, dėl kurių, kartu su kitais čia minėtais ir neminėtais privalumais, ši studija apskritai yra sveikintinas įvykis mūsų akademinėje padangėje. Norėtųsi tikėtis, kad šis, kaip kuklinasi pats M. Hammadas, „pradinis etapas" iš tiesų išaugs į gerokai išsamesnį tyrimą ar tyrimus.

* Manaras Hammadas – vienas A. J. Greimo reikšmės tyrimų seminaro lankytojų, bene žymiausias šios semiotikos mokyklos atstovas architektūros ir erdvės tyrimų srityje. Be kitų, yra išleidęs knygas „Erdvės privatizacija" („The Privatisation of Space", 2002), „Skaityti erdvę, suprasti architektūrą" („Lire l'espace, comprendre l'architecture: essais sémiotiques", 2006), „Palmyra, miesto transformacijos" („Palmyre, transformations urbaines", 2010).

Draugai