Apie urbanistiką ir poeziją su architektu ir poetu, kultūrinio karkaso idėjos autoriumi Tomu S. Butkumi, save juokais vadinančiu architektu fantomu, kalbasi Andrius Jakučiūnas

 

Tomas S. Butkus. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Tomai, kas yra miestas? Prisipažinsiu, kuo daugiau galvojau, tuo šis klausimas man rodėsi komplikuotesnis...

Fundamentalus klausimas. Ir trumpai į jį atsakyti nelengva. Tai sudėtinga kompleksinė sistema: organizacinė terpė, gyvų organizmų raiškos erdvė, kur jie tenkina savo bazinius ir kitus poreikius, kurių, esant dabartiniam skaitmenizacijos mastui, yra milžiniškas spektras. 

Vaikams aiškinu paprasčiau: miestas – tai pastatai, erdvės, mašinos, žmonės, galų gale miestas yra namai. Tai turbūt svarbiausias dėmuo, apibrėžiantis asmeninį ir kolektyvinį santykį su erdve, kurioje mes gyvename, mokomės, dirbame. 

Kuo tokiu atveju miestas skiriasi nuo bet kurios kitos daugiau ar mažiau urbanizuotos erdvės, pavyzdžiui, kaimo? 

Pirma, kaimas nėra urbanistinė sąvoka. Antra, tokio darinio kaip kaimas, mano supratimu, šiandien jau nebėra, tai buvusios socialinės sanklodos reiškinys. Kaimas yra bendruomenė, kur visi su visais susiję socialiniais ryšiais. Šiandien, nesvarbu, ar tai būtų miestas, ar kaimas, ar gyvenvietė, bendruomeninių ryšių beveik nėra, arba jie efemeriški, sutrūkinėję.

Plačiau žvelgiant, egzistuoja gamtinė aplinka ir urbanistinė aplinka. Natūrali ir žmogaus suformuota. Ir, aišku, įvairių lygių „mišrainės“. Nepriklausomai nuo to, ar tai mažas miestelis, didesnis miestas ar net metropolis, rasime tuos pačius parametrus, tik jie skirsis: užstatymo tankumu, aukštingumu, kompleksiškumu, erdvės tipologija ir specifiniais elementais.  

Su miestu siejama daug burtažodžių: jaukus, gyvybingas, augantis, tvarus, šiuolaikinis, daugiakultūris, nemiegantis, pažangus etc. Kaip tie visi naratyvai ir lūkesčiai gali būti atspindėti urbanistinėse struktūrose ir aplinkoje? Kas būdinga miestui, kurį galėtume apibūdinti kaip funkcionalų, patogų gyventi?

Kaip visi žinome, tai, ką matome medijose, ir tai, ką galima aptikti kieme, tikrovėje, – skiriasi. Neretu atveju – drastiškai. Tai, ką čia suminėjai, yra urbanistinis marketingas. Visuomenė seniai suprato, kad plotas – vertingas dalykas. Ir iš to bando visaip užsidirbti. Kartais kurdami tikrą, ilgalaikę vertę. Kartais, lyg pamišėliai, blaškosi gelžbetonio tankmėje. Tačiau, bet kuriuo atveju, tai rodo ir mūsų komplikuotą santykį su savo pačių sukurta aplinka. 

Kai kuriuose savo tyrimuose nagrinėju erdvių sistemos įtaką gyventojų psichinės raidos ypatumams – kalbu apie psichoemocinį kraštovaizdį. Pavyzdžiui, jei gyvenčiau Senamiestyje, mano kasdienį maršrutą formuotų gatvės erdvė ir kreivalinijinis jos perimetras, ties posūkiu pradžiuginantis akį bokšto smaile ir Vilniaus kalvų panorama; jei gyvenčiau daugiabučių rajone, mano psichiką įrėmintų betoninė dėžučių architektūra, o ėjimas miestan būtų panašus į ne itin sudėtingą labirintą, kuris baigtųsi viešojo transporto stotele. Taigi, nelygu gyvenamoji vieta, skirtųsi ir erdvės, ir laiko suvokimas.

Šiandien populiari decentralizacijos idėja, vertikalę keičia nehierarchinės struktūros. Kaip šios naujosios dogmos atsispindi šiuolaikiniame mieste?

Miesto idėja susijusi su centriškumu, trauka, magnetizacija. To pakeisti neįmanoma ir turbūt nereikia. Tačiau miesto sklaida turi būti koncentriška, turi būti kuriami nauji pocentriai – apie tai prirašyta kalnai mokslinių straipsnių. Juo labiau kad vienas centras, kuriame patenkintume visus savo poreikius, nebeegzistuoja. 

Verta prisiminti sovietmetį. Už kelių šimtų metrų, daugiausia už kilometro nuo namų, būdavo visuomeninio aptarnavimo centras, kur galėjai nusipirkti pieno, arbatos, priduoti butelius, aplankyti kirpyklą, pataisyti batus. Šiuo požiūriu buvo labai patogu. Aišku, trūko kokybės ir įvairovės, kurią dabar užtikrina laisvoji rinka, tačiau būtent laisvoji rinka lėmė, kad šiandien mūsų gyvenimas susideda ne iš vieno, dviejų ar trijų taškų kaip sovietmečiu (namai-buities kombinatas-darbas ir kolektyvinis sodas savaitgalį), o iš daugybės, kurie išsibarstę po visą miestą. Tai pasibaisėtina.

Pridurčiau, kad tuo pačiu metu nyksta poreikis fiziškai būti mieste. Priklausyti miesto struktūroms gali būdamas toli nuo jo, net kitame kontinente. Šiuo požiūriu miestas nebėra vieta, veikiau – tinklas, jungtis, terpė. 

Prisiminkime kvantinę fiziką: dalelės vienu metu gali būti ir dalelės, ir bangos. Tas pats vyksta ir su mumis, žmonėmis. Pirmąsyk atkreipiau į tai dėmesį savo monografijoje „Miestas kaip įvykis“. Tada rašiau, kad miestas yra bet kur, kur yra „Wi-Fi“. Gali su nešiojamuoju kompiuteriu sėdėti miško trobelėje ir naudodamasis dirbtiniu intelektu kurti programinę įrangą tarptautinei korporacijai. Prieš dvidešimt metų tai buvo tik teorija. Šiandien – jau kasdienybė.

Aišku, tas santykis vis tiek lieka komplikuotas. Vykdydamas konkrečias užduotis tu priklausai miestui, esi jo dalis, taigi tarsi esi jo viduje, bet kartu ir užribyje – viduryje girios. Mano sena svajonė – susikurti tokią metodiką, kad, negalėdamas pabėgti iš miesto, vienu mygtuko paspaudimu susikurtum kokią tik nori aplinką – visa jutiminė aplinka transformuotųsi į tavo norimą kraštovaizdį. 

Pagal klasikinį apibrėžimą, matyt, gyvename pereinamuoju laikotarpiu. Įžvelgiamas dirbtinio intelekto proveržis, turbūt artėja ir naujų kosminių atradimų era, tačiau tebeveikia archetipinės, žmoniją formavusios jėgos. Kaip ši liminalinė būklė veikia miestų raidą? 

Garsus sociologas Lewisas Mumfordas teigė, kad miestai išgyvena įvairias stadijas, nuo akropolio (klestėjimo laikotarpis) iki nekropolio (irimo laikotarpis). Savo monografijoje tą mintį užginčijau. Mano požiūriu, šios stadijos viename mieste ar vienoje urbanistinėje sistemoje gali egzistuoti tuo pačiu metu. Centre gali būti klestintys ir gyvybingi kvartalai, o periferijoje vykti visiškai priešingi dalykai. Matome tai ir Amerikos, ir Europos miestuose. 

Šiandien pasaulyje matome didžiulę pajamų disproporciją, tokios pasaulio istorijoje dar nėra buvę. Yra žmonių, gyvenančių geriau, nei senovės išminčiai įsivaizdavo gyvenant dievus. Šie žmonės gali viską. O Papua Naujojoje Gvinėjoje aukštikalnėse gyvena gentis, tą patį gyvenimo modelį praktikuojanti 47 tūkstančius metų. Sentinelų salose yra Indijos kariuomenės saugoma gentis, kuri atsisako bet kokio kontakto ir iki šiol visus atvykėlius pasitinka strėlių spiečiumi. Tie žmonės gyvena taip, kaip mes gyvenome prieš porą tūkstančių metų.

Akivaizdu, kad globaliame pasaulyje ekonominiai pajėgumai, poreikiai ir požiūriai yra be galo skirtingi. 

Ar yra koks nors moksliškai pagrįstas metodas, kuris galėtų padėti bent šiek tiek suderinti tuos be galo skirtingus poreikius ir galimybes? 

Miesto, kaip ir regionų, vystymasis turėtų būti planuojamas per tam tikras įtraukimo ir įsitraukimo programas. Pripažįstant (nors tai skamba populistiškai), kad miestas skirtas visiems. Ir ne tik žmonėms. Mieste turi teisę sugyventi visos gyvybės formos. Ir skruzdės, ir kurmiai. Šiuo požiūriu Vilniuje yra gerų poslinkių: atsirado inkilėlių, išaugo retesnių paukščių rūšių populiacija, atplaukia lašišinių žuvų. 

Ar teisingai suprantu, kad tikslas – turėti atstovus visoms šitoms gyvybės formoms?

Akivaizdu, kad tai būtų naudinga. Matome, kaip viskas susiję. Tai holistinis požiūris, teigiantis, kad visos sistemos sąveikauja, o struktūriniai elementai klojasi vienas ant kito. Gyvas miestas tuo ir įdomus, kad jame daug sąveikos tarp įvairiausių socialinių, technologinių ir gamtinių sistemų. Visi jomis naudojamės. 

Galime pažvelgti dar plačiau. Pavyzdžiui, Vilniuje itin turtinga memorialinė funkcija. Tačiau kapinės vizualiai tarsi išstumtos iš miesto gyvenimo. O juk gamta, teikianti naudą visiems gyviems organizmams, yra iš humuso, iš mirusių kūnų. Tai susisluoksniavusios, organika virtusios gyvybės formos. Norėdami suprasti, kaip tai veikia, turėtume šią organiką integruoti į savo gyvenimą. Tai svarbu. Daug dėmesio skirdami betonui, plienui ir stiklui, save labai apribojame ir skurdiname.

Iš ko susidaro miesto unikalumas? Ar, dėmesį telkdami į stereotipus apie miestą ir konkrečius projektus, ne per vangiai ieškome vienetinių, nestandartinių sprendimų ir prieigų, adaptuotų konkrečiai vietai ir konkrečioms bendruomenėms? 

Pakuotė dažnai nieko nesako apie turinį. Miestas yra įvairus, visoks. Didelis, turtingas miestas yra kaip deimantas – jį gali apžiūrinėti iš visų pusių ir rasti įdomesnių kampų. Mieste visada rasime kultūrinių sluoksnių ar artefaktų, kurie arba iš dalies sunaikinti, arba užmiršti. Geras pavyzdys būtų Klaipėdos pilies bokštas ir fortifikaciniai įrenginiai arba XII a. gyvenvietės pėdsakai Vilniaus Valdovų rūmų rūsiuose.

Žinoma, svarbu, su kokiomis paskatomis tai darome. Miestas nėra tik plika teritorija. Neužtenka jo sudalinti rėžiais, kiekvienam iš jų priskiriant tam tikras technines charakteristikas. Miesto unikalumas skleidžiasi per pastatus, per erdves ir ypač per miestietišką gyvenimo (sugyvenimo) būdą. Unikalumo, jei jis iš tikrųjų yra, paprastai nereikia įrodinėti: sostinės Senamiestis net po penkių šimtų metų vis dar užburia ir stebina.

Unikalus gali būti ir dydis. Šiandien Vilnius – jau mikrometropolis. Gyventojų skaičiumi didžiausias Baltijos šalių miestas, regiono finansų, startuolių centras. Jo ekonomika klesti: spindi užsienio įmonių būstinės, stiebiasi nauji kvartalai. Tačiau kartu ateina ir mažiau patrauklūs dalykai – architektūros tipizacija, daug industrinių detalių. Visa tai skurdina miesto panoramą, niveliuoja miestovaizdį. 

 

Holistinio žmogaus tobulėjimo centro eskizas. Šviečianti medūza

 

Ar kuriant miesto, kvartalo vizijas galvojama apie kultūros integraciją?

Deja, mažai. 2018 m. Aplinkos ministerijoje kelis mėnesius vadovavau grupei, rengusiai Lietuvos Respublikos bendrąjį planą. Apie kultūrą kaip planavimo objektą tuo metu iš viso nebuvo kalbama. Man pasirodė, kad tai visiškas nonsensas, nes urbanistika vakarietiškoje tradicijoje priskiriama socialiniams mokslams. O kultūra yra pagrindas. Be kultūros mūsų civilizacija nei suvokiama, nei interpretuojama, neįmanoma jai pritaikyti jokios krypties. Mes, plano rengėjai, tuomet iškėlėme tokį tikslą: kultūra turi atsirasti kaip atskiras sektorius. Ne kaip socialinės infrastruktūros dalis, kaip buvo įprasta, bet kaip atskiras planavimo objektas. Antrajame etape, man jau nedalyvaujant, atsirado kultūros srities koncepcija, o sprendiniai patvirtinti trečiajame etape. Tiesa, metodologinė bazė ligi šiol nėra tinkamai išplėtota ir įgyvendinta.

Vis dėlto kai kurios Lietuvos savivaldybės jau supranta, kad reikalus reikia spręsti kompleksiškai, o ne paskirai, įtraukiant ir kultūros lygmenį. Tai didelis žingsnis į priekį. 

Savo monografijoje sukūrei kultūrinio karkaso – sistemos, padedančios miestui regeneruotis, – sąvoką. Gal gali papasakoti plačiau? Kas tą karkasą sudaro? 

Rašydamas disertaciją susidūriau su problema, kad kultūros lygmenį sunku formalizuoti. Darbo vadovui prof. Zigmui Daunorai pasiūlius, ėmiau nagrinėti miesto kultūrines (sovietmečiu laikytas visuomeninėmis) funkcijas. Nuo to atsispyręs sukūriau keturnarę struktūrą, parodančią, kaip keturi svarbūs sektoriai vienas su kitu sąveikauja, vienas kitą papildo; mieste juos galima identifikuoti kaip tam tikrą tinklą. 

Pirmas sektorius: kultūros paveldo objektai – statiniai, turintys išskirtinę istorinę, archeologinę, kultūrinę vertę. Antras: viešųjų erdvių tinklas. Vietos, kur tenkiname socialinius poreikius. Keičiamės informacija, bendraujame su kitokios kultūros žmonėmis. Trečias: visa, kas susiję su rekreacija ir poilsio sfera. Iš esmės tai tas pats gamtinis karkasas – parkai, miškai, pliažai, pasivaikščiojimų ir dviračių takai. Ketvirtas: kūrybinės industrijos. Tai, kas maitina, įsuka ekonominį miesto variklį: bibliotekos, muziejai, bendruomenių centrai, architektūros įmonės, IT sektorius, viešieji ryšiai, dizainas – visa veikla, kurios pagrindas yra autorių teisės. 

Bet ar nėra taip, kad ne visi miestai turi kultūrinį karkasą kaip sistemą? 

Deja, taip, miestai kultūrinio karkaso dažniausiai neturi, dauguma kultūros objektų juose išsibarstę be jokios tvarkos arba sutelkiami miestų centruose. Kokia nors žaidimų aikštelė ar skveras įrengiami, kai atsiranda laisvos vietos ir pinigų, dažnai neapmąsčius, kaip tuos objektus bus galima pasiekti iš gyvenamųjų zonų ar centro. Planavimas – visa ko pagrindas.

Būtų galima kiekvienam miestui atskirai ruošti tokius planus. Metodika yra. Viskas atsiremia į politinės valios ir finansų klausimus. 

Kiek žinau, tau teko tyrinėti sovietmetį. Kodėl svarbu suprasti tą epochą? Kiek to meto urbanistų idėjos vis dar veikia šiuolaikinių miestų raidą?

Manau, kad vertinant architektūrą (ir meną apskritai) svarbu atsiriboti nuo išankstinio požiūrio į vieną ar kitą epochą. Tyrinėdamas sovietmetį supratau, kad mes jo visiškai nesuvokiame. Tai buvo labai sudėtingas, tam tikra prasme unikalus laikas. 

Pavyzdžiui, Klaipėdai, kuri po karo tapo miestu vaiduokliu, netekusiu tikrųjų miesto gyventojų, sovietmečiu buvo užduota visiškai nauja miesto vystymosi trajektorija. Dėl žvejybos pramonės, industrializacijos (o tai reikalavo priėjimo prie vandens, be to, reikėjo kažkur apgyvendinti darbininkus) radialinio plano miestas iš esmės pakeitė kryptį ir tapo linijiniu. 

Sovietmečiu pradėta kalbėti apie regioninę architektūrą. Priminčiau tokius vardus kaip Alfredas Gytis Tiškus, Eugenijus Arkušauskas, Ramūnas Kraniauskas. Dėl šių asmenybių, jų suformuotos praktinės ir teorinės veiklos mes turime išskirtinį Lietuvos miestovaizdį. Dabar Klaipėdoje raudona fasadų spalva – jau norma, dauguma viską derina prie jos. O tai ikikarinės architektūros genas, atkurtas ir transformuotas sovietmečiu. Tokio koordinuoto, strateginio požiūrio į architektūrą šiandien neturime.

Kas dar? Sovietmečiu išugdyta stipri architektūros ir urbanistų mokykla. Per trisdešimt laisvės metų mes nenuveikėme nieko panašaus. Įsivaizduokite, Kazimieras Šešelgis (neformaliai prisidedant Steponui Stulginskiui, kuris dar 1944 m. Kaune įkūrė Miestų planavimo katedrą) pokariu sukūrė decentralizuotą LTSR apgyvendinimo sistemą. Kitaip nei Latvijoje ir Estijoje, kiekvienas Lietuvos rajono centras dominavo vis kitame ekonominiame lauke (Jonavoje – „Azotas“, Mažeikiuose – „Mažeikių nafta“ ir pan.). Taigi mes iki šiol gyvename tuose rėmuose, kuriuos sukalė K. Šešelgis su ano laikmečio ekonomistais.

Visuomenės balsui urbanistikos, architektūros klausimais šiandien dažnai atstovauja aktyvistai, kurių pažiūros į miesto veiklą – radikalios, fanatiškos. Kai vienoje pusėje yra verslininkas su pinigų kapšu, o kitoje – marginalas teisuolis, diskusija tampa itin sudėtinga...

Dažnai žmonės nesuvokia miesto raidos principų. Kaip veikia miestas. O verslas nesuvokia, kad yra žmonės, bendruomenės. Šios taip pat nesuvokia, kad verslas – nebūtinai kažkokie grobuonys, norintys pralobti kitų sąskaita. Yra daugybė atvejų, kai žmonės mato galimybę ir nori sukurti pridėtinę vertę. Svarbu aiškintis, kalbėtis. Jei viena pusė nesuvokia ar nenori suvokti kitos pozicijų, atsiranda akligatvis. Dialogo mums labai trūksta. 

Kol aktyvistai kėlė klausimus ir ieškojo sprendimų, viskas buvo gerai. Bet kai tie žmonės liovėsi ieškoti sprendimų ir užsidarė teisuoliškame burbule, jų veikla tapo destruktyvi. O juk savo interesams atstovauti galima jau pasiteisinusiais būdais. Žmonės gali burtis į NVO, viešųjų interesų gynimo organizacijas, koordinuotai veikiančias tam tikram lauke (pėstieji, dviratininkai, neįgalieji). Šių organizacijų atstovai gali kreiptis į ministerijas, ieškoti bendrų sprendimų. 

Esi ne tik urbanistas, bet ir poetas, keturių poezijos knygų autorius, vizionierius. Apie vizijas – truputį vėliau, o dabar norėčiau prisiminti tavo pirmąją knygelę „Generuotos kalbos mutacija“ (vėliau išplėstą ir naujai išleistą 2003 m.), kurioje vienas iš skyrių pavadintas „Vertikalūs kvadratai“. Jis, beje, dedikuotas urbanistikai. 

Cha, buvo toks etapas. Mano formalistinis mąstymas lėmė tai, kad knygoje atsirado kvadrato formos eilėraščiai. Dalis jų buvo užpildyta tekstiniu turiniu, įgavusiu kryptį, – eilėraščio kvadrate skaitytoją verčiau judėti iš kairės į dešinę, o paskui iš viršaus eilutėmis žemyn, kaip laiptais. Toks elementarus atradimas atsirado iš sąveikos: derinant grynai juslines, patyrimines kalbos struktūras su matematiškai tiksliu formos atitikimo turiniui principu (pvz., visi knygos skyriai turi po 13 tekstų). Tačiau man įdomesnė buvo pati sintaksė ir fonetinis poetinės eilutės baigtumas, tam tikra aranžuotė, kurią lėmė griežta kvadrato forma. Kaip ir urbanistinėje gardelėje, kvartale, kur negali sugrūsti penkiasdešimt namų, taip ir čia: turi 3–7 žodžių darinį (eilutes) sutalpinti taip, kad jis arba prisiklijavęs prie kairiosios kraštinės skleistų savo poetinę įkrovą į kairę, arba, kaip eilėraštyje „Kamertono dėžė“, sklistų į kvadrato vidurius.

 

„Kamertono dėžė“

 

Akivaizdu, kad esi struktūros žmogus. Tą supratau, kai, regis, 2000-aisiais atnešei man savo būsimą bibliografiją kartu su poezijos knygų, tuo metu nė nepradėtų rašyti, planais, kur jau buvo numatyti ir skyrių pavadinimai, temos... Tai skambėjo visiškai beprotiškai. 

Struktūros – mano žaidimų dėžė. Keliaudamas po Slovakiją sugalvojau, kad noriu parašyti keturias knygas; pirma knyga turės tris skyrius, antra – du skyrius, trečia knyga – vieną skyrių, ketvirta – keturis skyrius. Jos skirtingos, bet visos susisieja į tam tikrą pasakojimą, kuris, kaip dabar suprantu, dar nėra pasibaigęs.

Iš tikrųjų beprotiška yra kita idėja – išsimaudyti visuose Lietuvos ežeruose. Žinau, kad tą padaryti bus sunku, nes jų yra apie septynis tūkstančius, bet tame kažkaip darniai sudera mano asmeninė ir kolektyvinė patirtis, psichogeografija ir istorija, krašto pažinimas. Tam tikra prasme tai išplėstinė mano antrosios knygos „Ežerožemė“ tąsa. Panirimas ir išnirimas – du visiškai skirtingi patyrimai, o „Ežero žemėje“ taip pat yra du skyriai – „Skaidiškės“ ir „Jungėnai“, na, toks in ir jang, juoda ir balta, arba blogis ir gėris...

Kiek žinau, greta maudynių (ar nepaisant jų) esi sau iškėlęs ir dar vieną kūrybinę užduotį – parengti savo eksperimentinių architektūros idėjų knygą.

Taip, noriu susisteminti visą savo architektūrinę veiklą, nuo pirmų studentiškų darbų iki dabar. Daugelis jų nerealizuoti, kai kurių apskritai neįmanoma baigti. Tai mintys, generalinės idėjos – vizualizacijos, eskizai, piešiniai. 

Vienas iš tokių darbų – 1996 m. Sikono konkursui sukurtos „Tautos kapinės“, visos tautos kapinių architektūrinė koncepcija. Milžiniškos katakombos, išgręžtos žemėje; žmonės būtų laidojami tam tikrose kapsulėse. Dar viena idėja, apmąstanti teorinį Lietuvos politinės santvarkos pokytį, grįžtanti prie faraonų valdymo laikų, – piramidės Klaipėdos rajone, kurios matytųsi iš jūros. Jos, beje, būtų sukurtos iš lietuviškų produktų – pavyzdžiui, suslėgtų šienainio briketų. 

 

„Tautos kapinės“

 

Esu parengęs ir gana realistinį pasiūlymą Vilniui: miestą būtų galima pereiti šokinėjant nuo vieno objekto ant kito, pavyzdžiui, nuo medžio ant akmens, tada vėl ant kokio nors objekto, kitaip sakant, nenulipant ant žemės judėti tam tikra trasa, vietomis pakylančia gal net iki vienuolikto aukšto. Tokia idėja parkūrui. 

Dar vienas projektas, kurį norėta (ir kurį išties įmanoma) įgyvendinti realybėje, – tai Holistinis žmogaus tobulėjimo centras, turėjęs iškilti Klaipėdoje. To nepavyko padaryti, bet holistinės idėjos atsispindės šiuo metu projektuojamame Molėtų vandens pažinimo centre, prie kurio koncepcijos kūrimo taip pat esu prisidėjęs. 

Aišku, galima klausti, kam reikia kurti iš esmės neįgyvendinamus sumanymus. Man tai katarsio laboratorija, architektūrinių idėjų kalvė, pagaliau pasaulio pažinimo priemonė. O plačiąja prasme – pati poezija. Dirbdamas su šiomis idėjomis jaučiuosi lyg architektas fantomas, kaip poetiškai vienoje parodoje sakė Yoko Ono, dedikuodama ją Jurgiui Mačiūnui.