Gal pirmaisiais, gal antraisiais Nepriklausomybės metais užėjo pasitarti M. S., pažįstama iš bendro darbo „Vagos" leidykloje. Tuo sparčių permainų laiku daugybė besisteigiančių įmonių, registruojančių savo veiklas, tarp jų nurodydavo ir knygų leidybą. Ir štai viena iš tokių, tenka sakyti, leidyklų pakartotinai išleido knygą, kurios vertėjas buvo M. S. vyras, neseniai tada numiręs. Vertėjo nenurodė. Vieną kitą vertimo sakinį dėl šventos ramybės šiek tiek „pakoregavo". Trumpai tariant, lengvai užsidirbo. Tiražai tada dar buvo ganėtini, taigi ir įplaukos iš pardavimų.

Buvusiai kolegei patariau kreiptis į Lietuvos autorių teisių gynimo asociaciją, neseniai pradėjusią veikti (buvau jos tarybos narys). Ji kreipėsi, o asociacija kreipėsi į leidyklą. Leidykla pradėjo tartis su M. S., pasiūlė jai, kaip vertėjo autorių teisių paveldėtojai, pakenčiamą atlyginimą. Atėjo pasikalbėti vėl.

– Mieloji, tamstos valia: arba gaunate tą atlyginimą, arba mums talkinant keliate bylą, kuri bus pirmoji tokia naujojoje Lietuvoje ir – svarbiausia –­ paskatins susiprotėti visus leidėjus.

Teisybę gerbianti kolegė pasirinko pastarąjį kelią. Tai buvo reikšminga!

Prabėgo bemaž ketvirtis šimtmečio. Daug kas pasikeitė į gera. Panašių istorijų negirdėti. Jeigu pradėčiau pasakoti, kaip tie pasikeitimai vyko, būtų romanas. Su individualiais ir kolektyviniais herojais ir „herojais", su pradinės, iškart įžūlios, laisvosios rinkos žanriniais piešiniais. Pasinešusiems lengvai užsidirbti iš kūrybos naudojimo tekdavo aiškinti elementariausius dalykus. Pvz., kad dėl kūrinio paviešinimo komerciniais tikslais reikia tartis su autoriumi ir, jeigu privalu, atlyginti. Kad kitoks elgesys yra vagystė. Buvo ne tik verslininkų, bet ir politikų, kurie nuoširdžiai piktindavosi, jog restorane skambančių dainų autoriai nepasitenkina pasidžiaugimu, kad jos skamba, o dar tikisi kokio lituko. Norite tikėkite, norite ne –­ straipsnių aktualiausiais autorių teisių klausimais išspausdindavo „Lietuvos rytas", „Atgimimas", „Savininkas" (buvo toks leidinys), jau nekalbant apie kultūrinę spaudą. Rašyti reikėdavo dėl minėtų nesupratimų.

Taigi dabar viskas kitaip. Yra autorių teisių reikalus apibrėžiantis įstatymas, Lietuva pasirašiusi atitinkamas tarptautines konvencijas, yra įstatymų ir tų konvencijų laikymosi priežiūra (valstybės vardu už tai atsako Kultūros ministerija), veikia autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos, autoriams yra galimybių patiems dalyvauti tobulinant sistemą. Tebėra, žinoma, ir nesupratimų, ir tas verslo troškimas naudotis kūryba autorių visai nepaisant neblėsta, ir kai kurie laukiami valdžių sprendimai gėdingai vilkinami. Bet vis tiek – esame ne liūne, o kelyje.

* * *

Nepavyko apsieiti be šios preambulės. Nors esu paakintas pasamprotauti palyginti konkrečiu klausimu: kaip dabar atrodo mūsų literatūra autorių teisių priežiūros lauke?

Skaitytojams turbūt kyla klausimas, kaip čia yra, kad literatūros kritikas drįsta samprotauti apie autorių teises. Gyvenimas taip klostėsi, kad su šiais reikalais esu tiesiogiai susijęs daugiau kaip dvidešimt metų, tai vadinama kultūros žmogaus „visuomenine veikla", priklausymu taryboms, komisijos ir t. t. Savaime pradėjau domėtis, skaityti apie tai, dalyvauti seminaruose, diskusijose, gilintis į teisės aktus ir į praktiką. Ši veiklos sritis tikrai ypatinga, nes nuo jos priklauso kūrėjų materialinis būvis. Yra tekę ir rašyti šiais klausimais, paskui sudėti knygą, kurią pavadinau „Autorių teisių bumerangai" (2008). O pradėdamas šį straipsnį štai ką pagalvojau: tame žmonių būryje, kuris nuolat mąsto apie autorių teises ir kuriame esu, tolydžio užsikrečiama subtilybių gvildenimu, įsivaizdavimu, kad svarbiausius dalykus visi seniai žino, nejučia pradedame kalbėti tai, kas šiaip žmonėms skamba kaip „paukščių kalba". Pasikalbėdamas su rašytojais ir kitais menininkais ne kartą patyriau, kad tas mūsų įsivaizdavimas „visi viską žino" naivus. Todėl šįkart sąmoningai mėginsiu rašyti kuo paprasčiau, ribotis elementarybėmis (slopindamas niuansus, už ką specialistai bars) ir net sakyti patarimų.

Knygų leidyba. Mūsiškis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas sako, kad kūrinio išleidimo teisės ir sąlygos yra autoriaus ir leidėjo susitarimo dalykas. Taigi pasirašoma autorinė sutartis. Yra pagrindo manyti, kad šios tvarkos Lietuvoje paprastai jau laikomasi. Pasitaikė girdėti pasiguodimų, kad buvę kitaip, bet išimtys turbūt patvirtina taisyklę. Pirmas patarimas autoriams – nesutikti su knygos išėjimu į viešumą, kol autorinė sutartis nepasirašyta. Tas pats patarimas leidėjams, nes, nusižengus šiai normai, autorius gali užgiedoti tokią sumelę, kad oho. Antras patarimas –­ nepasirašinėti autorinių sutarčių lengva ranka. Jas reikia atidžiai skaityti. Domėtis ne tik sutariama honoraro suma. Kuo dar? Kada honoraras išmokamas – išspausdinus knygą, tam tikrais tarpais, pardavus visą tiražą, ar apibrėžiama autorinio atlyginimo priklausomybė nuo pardavimo sėkmės? Domėtis reikia, kuriam laikui patikite leidėjui teisę disponuoti kūriniu. Kas sakoma apie pakartotinį leidimą, jeigu jo prireiks. Ar autorius linkęs sutikti, kad kūrinys pasirodytų ne tik lietuvių kalba. Ar sutiktų su elektronine versija ir kokiom sąlygom. Sakysite, sunku suprasti tas ilgokas sutartis. Ne. Jose daug „bendrų vietų", kurias pradėsite atpažinti iš antro karto ir vėliau nė neskaitysite, o sutelksite dėmesį į minėtas konkretybes.

Kaip tik toji tvarka – kad susitaria autorius ir leidėjas, dar paisoma konfidencialumų ir jokia institucija į šį veiksmą nesikiša – skatina sutartis skaityti. Nes autorius, pasirašęs jam nepalankią sutartį ir vėliau susiprotėjęs, beveik negali tikėtis teisinės pagalbos.

Su keistokomis sutartimis nūnai susiduria vertėjai. Trumpai jas pavadinčiau „jeigu – tai". Apie ką čia? Išleidžiama ganėtinai verstinių knygų, kurių vertimui (dažniau) arba išleidimui (rečiau) teikia paramą kitų šalių fondai. Paraiškas dėl paramos teikia leidėjai, parengti jas atitinkama pasaulio kalba paisant to fondo atitinkamos biurokratijos – nemenkas darbas. O tie fondai paprastai reikalauja leidėjo sutarties su vertėju, o joje reikia rašyti ir autorinio atlyginimo sumą. Paraiškos teikėjas nežino, gaus tą paramą ar negaus, prašomo dydžio ar mažesnę. Tad kokia formulė neišvengiamai atsiranda išankstinėje sutartyje dėl kūrybinio darbo, kuris bus arba nebus daromas? „Jeigu – tai." Nesunku supras­ti, kad dėl to gali būti kolizijų. Bet taip dabar yra, ką padarysi.

Šiek tiek realizmo. Iš rašomų ir leidžiamų knygų Lietuvoj tepragyvena keletas grožinės literatūros autorių, na, iki dešimties. Šalis nedidelė, skaitytojų (pirkėjų) nedaug, dėl to tiražai menki. Daug kas iš rimtesnės literatūros išleidžiama dėl to, kad paremia Kultūros ministerijos įsteigta Kultūros taryba. Šiuo atveju autoriui svarbu rūpintis visa kuo, apie ką čia sakyta. Bet –­ yra knygų, kurioms rėmėjų randa autoriai arba finansuoja išleidimą patys (kaip leidėjai tarpusavy pajuokauja – parduoda žemės, karvę ar pan.). Kaip tada? Manau, kad autoriaus ir leidėjo vienokia ar kitokia sutartis taip pat būtina. Reikia atminti, kad sutartis aprėpia ne tik turtinius reikalus, yra tokie neva romantiški dalykai, kurie gali būti lemiami: kūrinio autentiškos visumos perteikimas, įsipareigojimas nieko nekeisti be autoriaus valios, autorystės nurodymo forma, knygos tiražas, išorinis leidinio vaizdas ir pan.

Autoriams reikėtų budrumo, susivokimo, kada leidėjas gudrauja. Tarkim, pykšt pokšt rašo ant knygos rubriką „Mokinio biblioteka" ar panašią ir leidžia ją nė neketindamas atlyginti. Manipuliuoja atitinkamu įstatymo straipsniu, teikiančiu galimybę taip elgtis leidžiant mokomąją literatūrą. Tačiau taip daryti galima tik nustatyta tvarka aprobavus Švietimo ir mokslo ministerijai. Deja, ne visi taip daro. Girdėjau, kaip rašytojas džiūgavo netikėtai išvydęs tokią savo knygą knygyne: „Aš jau mokyklų programoje!" ir t. t. Nei verkt, nei juoktis.

Vadovėliai, mokymo priemonės, leidžiamos laikantis įstatymo ir nustatytos tvarkos, yra kas kita. Bet čia irgi visko būna. Neleistino kūrinių fragmentavimo, tokio „tempimo" prie vadovėlio temos, koks prasilenkia su kūrinio esme, nepagalvojimo, kad dera nurodyti vertėją (jeigu versta), ir pan. Atsiranda ir tylių manipuliacijų. Esu matęs leidyklos, tvarkingai leidžiančios daug mokomosios literatūros, raštą autoriui, kvalifikuoto specialisto parašytą raštą, kuriuo prašoma autoriaus sutikimo naudoti jo kūrinius mokymo priemonėse neribotą laiką, skelbti kitomis kalbomis, skaitmeninti ir t. t. Faktiškai reikalaujama atiduoti visas teises. Autorius, parodęs tą raštą, viena vertus, jautėsi užganėdintas, kad jo kūrinys sulaukė vadovėlinės garbės, antra vertus, jaudinosi, ar viskas čia gerai. Nemanau, kad gerai. Patarčiau apsiriboti sutikimu panaudoti tą vieną kartą.

Ir štai čia – visai asmeniška nuomonė. Kai literatūros kritikas nesutaria nei su autorių teisių įstatymu, nei su tarptautine praktika. Mano pozicija atrodo taip: jeigu rašytojui pavyko parašyti kūrinį, kuris nusipelnė vadovėlio (pirmo, antro... penkiolikto leidimo), tai jis nusipelnė ir atlyginimo. Tokį kūrinį valstybė savo vaikų labui turi nusipirkti, padėkoti talentingam autoriui ir sumokėti jam gerai. Manau, kad kada nors taip ir bus.

* * *
Viena įdomiausių mūsų dabartinio gyvenimo keistenybių yra ši: labai daug kalbama apie popieriukus, kuriais norminama kuklių sumų tėkmė (ir tų popieriukų būna daug), ir mažai kalbama (ir nedaug tų popieriukų) apie didelių pinigų judėjimą. Ką noriu pasakyti, daug pripaistęs apie autorines sutartis ir staiga pagalvojęs, kad žmonėms pasirodys, jog čia tai jau lobiai. Trumpai tebus tiek, visa kita konfidencialu. Jeigu rašytojas, dvejus trejus metus rašęs romaną, gauna už jį tiek (sakau ne maksimumą, o vidurkį), kiek Seimo narys per mėnesį, tai linksmas pastato pažįstamam seimūnui taurelę ir pažiūri į akis. Ko jis žiūri?

Kaip galima buvo suprasti, knygų leidybos sutarčių veiksmo jokia autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacija, tarkime, LATGA, neturi teisių ir galių paveikti. Gali įsiterpti tik tuo atveju, kai jos narys oficialiai raštu pasiskundžia dėl pažeistų jo teisių arba ateina pasikonsultuoti, pvz., dėl sutarties sąlygų, jų vykdymo. Tačiau, jeigu toliau kalbėsime apie literatūros žmonių gyvenimą paslaptingoje autorių teisių erdvėje, turėsime kai ką patarti autoriams, parašantiems tekstų dainoms (arba kai jų eilėraščiai pavirsta dainomis), pjesių, verčiantiems libretus arba dramas. Jums reikia LATGA'os narystės. Tada visi jūsų šios kūrybos panaudojimo atvejai –­ koncertų salėse, teatruose, restoranuose, televizijose, radijo laidose ir t. t. – bus užfiksuoti, ir jūs sulauksite tokio atlyginimo, koks priklauso pagal įstatymą ir nustatytus tarifus. Jeigu sakyčiau, kad čia jau viskas puikiai sustyguota, nebūtų tiesa, bet šįsyk kalbame tik apie tai, kad styginis instrumentas jau yra.

* * *

Dar patarimų.

Po atkaklių autorių teisių gynėjų pastangų, užtrukusių žiupsnį metų, Lietuva praturtėjo malone, kuri vadinama kompensaciniu atlyginimu už knygų panaudą bibliotekose. Šiais metais, kaip ir pernai, tokiam atlyginimui valstybė iš biudžeto skyrė 588 000 litų. Kultūros ministerija paskelbė konkursą, kas galėtų teisingiausiai tas lėšas išdalyti autoriams, ir jį, kaip ir ankstesniais metais, laimėjo asociacija LATGA. Tad štai, gerbiami knygų autoriai – rašytojai, mokslininkai, vertėjai, knygų dailininkai, – kas dar nežinote, susiraskite LATGA'os tinklalapyje paraiškos formą ir deklaruokite, ką esate išleidę. Rytoj ką nauja išleisite – tuoj pat praneškite vėl. Jeigu tamstų knygas kas nors ima bibliotekose, – viskas bus suskaičiuota ir už kiekvieną tą paėmimą atlyginta. Apskaitos sistema sukurta (plačiau aiškinti būtų per ilga kalba), ja galima pasikliauti. Deklaruosite – gausite, ne – tai ne. Ar būtinai turite būti tos asociacijos narys? Ne. Nors pravartu visais požiūriais. Kultūros ministerija žada rūpintis, kad minėtoji metinė suma augtų. Duok Dieve. Radau savo 1992 m. užrašus iš suomių surengto seminaro Baltijos šalių rašytojams: suo­mių ir švedų rašytojams svarbiausias įplaukų šaltinis esantis ne honorarai, o atlyginimas už knygų panaudą bibliotekose. Na, dar atlyginimas už pasirodymus nacionalinio transliuotojo laidose, viešuose skaitymuose. Radau nedatuotą, bene dešimties metų dulkių nusėstą lapelį su Violetos Palčinskaitės (ji buvo deleguota į seminarą Norvegijoje) sakiniu: „Ten vienas populiarus rašytojas už tą knygų panaudą gali gauti tiek, kiek Lietuva skiria visiems!" Tiek to. Kaip Lietuva nustato iš biudžeto duodamą sumą? Atskaitos taškas yra lėšos, skiriamos bibliotekoms įsigyti naujų knygų. 10 proc. nuo tos sumos. Ne iš, o nuo, iš bibliotekų neatimama. Lėšos, kurias mūsų valstybė teikiasi skirti bibliotekoms naujų knygų pirkimui, skandalingai menkos. Europoje nėra su kuo palyginti. Tai ir nelyginkim, nes žodis „paskutiniai" galutinai užkniso.

Ką išgirdau, pasiklausinėjęs šio straips­nio proga? Taip, jūs atspėjote –­ pamažu kils. Mandagiai nieko.

Gal geriau įdomybių.

1. Iš vieno rašto (2014 04 03, Nr. S2-821): „Kultūros ministerija, įvertinusi susiklosčiusią situaciją, parengs Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektą, kuriame bus siūloma iš dalies pakeisti Autorinio atlyginimo už knygų ir kitų leidinių panaudą bibliotekose mokėjimo tvarkos aprašo 6 punktą padidinant procentine išraiška numatytus valstybės biudžeto asignavimus, skiriamus autoriniam atlyginimui už knygų panaudą mokėti."
2. Už vieną bibliotekoje paimtą knygą autoriams Lietuvoje atitenka bemaž pusė lito. Tą pusę (nelygu knyga) išsidalija autorius, vertėjas, iliustruotojas, dailininkas.
3. 2013 m. šiame žaidime dalyvavo 1166 Lietuvos autoriai ir 18 iš pasaulio.
4. Jie – taigi daugiau kaip tūkstantis – išsidalijo minėtąją sumą, kuri paskirstyta apytikriai taip (tūkstančiais litų): tekstų autoriams 150, vertėjams 327, iliustruotojams ir dailininkams 50. Kodėl vertėjams daugiau nei rašytojams, – nelabai žinau; gal dėl to, kad verstinė literatūra populiaresnė.
5. Prašom įsivaizduoti, koks tai malonumas LATGA'i viską kruopščiai suskaičiuoti ir pervesti į autorių sąskaitas. Vienas kolega gyrėsi gavęs 49 centus. Taip užsimenu apie apskaitos korektiškumą. Kiti ir dešimtis, ir šimtus litų gauna.

* * *

Karščiausiu ir įdomiausiu klausimu laikyčiau grožinės literatūros skaitmeninimo iniciatyvas. Čia jau sueina viskas – pažangos karštinė, vartotojų poreikiai ir patogumų troškimai (nacionalinės literatūros dozė viename pirštelyje), Europos Sąjungos paslaugiai duodamos lėšos tokiems pažangiems projektams. Tik imkim ir kiškim į laikmenas. Taip jau ir daro galinga institucija, beje, išlaikoma valstybės. O kur čia autoriai ir kur leidėjai, pavertę kūrinius laikmenoms tinkamu produktu?

Kai kurių autorių mintys apie šį veiksmą nueina tik pusę kelio: atrodo malonu ir reikšminga, kad kūriniai persikelia ir į virtualiąją erdvę, taigi sklinda plačiau. „Tesklinda, aš nekeliu jokių sąlygų!" Bet tepagalvoja tiek temanantis, ar bebus reikalingi jo knygų kartotiniai leidimai, rinktinės, raštai, lig šiol teikę galimybių ir atlyginimo gauti, ir rengti tobulesnes leidinių redakcijas. Beje, kas prisiima atsakomybę už internete paskelbtų žinomų kūrinių tekstų autentiškumą ir patikimumą? Teko matyti apmaudžių klaidų ir tiesiog nesąmonių.

Be ceremonijų vykdomas skaitmeninimas kelia apmaudą knygų leidėjams. Jie įdeda daug pastangų, gebėjimų ir lėšų, kad knyga būtų deramai parengta ir išspausdinta. Ypač daug kvalifikuoto darbo reikia leidžiant literatūros palikimą.

Šie klausimai keliami, svarstomi, bet kol kas nė krust. Liekame su tokiu, sakykime, vilčių teikiančiu Kultūros ministerijos paaiškinimu:

„Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas nenumato autorių išimtinių teisių apribojimų, kurie suteiktų bibliotekoms galimybę be autorių ar jų teisių perėmėjų leidimo teikti elektronines knygas panaudai ar viešai jas skelbti interneto tinkle. Toks šių kūrinių panaudojimas galimas tik sutartiniu pagrindu. Pažymime, kad planuojant 2014–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšų panaudojimo kryptis, sudaryta galimybė, įgyvendinant kultūros paveldo skaitmeninimo iniciatyvas, numatyti lėšas, skirtas autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų atlyginimui mokėti už leidimą skaitmeninti kūrinius ir padaryti juos viešai prieinamus interneto tinklais."
Bet kodėl šios viltys ir pažadai kelia abejonių?

Pirma, informacinių technologijų nuostabusis pasaulis yra iškėlęs vėliavą „viskas galima, viskas leista", kuo daugiau laisvių, tuo daugiau laimės, kuo gabesnis įsilaužėlis, tuo labiau herojizuojamas.

Antra (pakartosiu žodžius, kuriuos esu sakęs ne kartą), noras ir gebėjimas naudotis kūriniais neklausiant autoriaus ir nesitariant dėl atlyginimo Lietuvoje tebėra stulbinantis.

Kur du stos...

Straipsnis spausdinamas vykdant Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos projektą „Autorinės teisės: situacija ir praktika"