Džordžos koncerte. Kažkada Džordana Butkutė sudainavo: „Tu sakai, kad aš nemoku būti paprasta.“ Taiklesnio priekaišto ir negalėjo būti – abejoju, ar Lietuvoje kada nors yra buvusi „paprastesnė“ žvaigždė. Ji dainuodavo, kaip jai išeina, šokdavo, „lyg niekas nematytų“, sukdavo fonogramą (kartais pamiršdavo pakelti mikrofoną, bet niekas neimdavo į galvą), šnekindavo publiką ir į ją reaguodavo (pvz., Nidoje: „Ar matosi jums ten kas nors? mažiukas toks...“). Jos dainų tekstai būdavo paprasti – ir tuo žavingi („– Būki mano, Džordža. – Gerai.“).
Šiaip jau abejoju, ar Lietuvoje yra buvusi tikresnė žvaigždė – su žvaigždiškais nuopuoliais ir pakilimais, žvaigždiška karjera, visiems atlapu asmeniniu gyvenimu. Todėl pernykštis jos turas „Nesudeginta ant laužo“, puikiai pratęsiantis visą kūrybinį kelią (iš pelenų pakilęs feniksas, nepalaužta raudonplaukė ragana, apokaliptiškai suniokoto Vilniaus scenografija – išvartytos Katedros kolonos, apdegę automobiliai ir t. t., ir pan.), buvo toks sėkmingas ne tik tarp ilgamečių gerbėjų, bet ir tarp „kokybiškos“ muzikos propaguotojų bei vertintojų. Ir paslėpė faktą, kad Džordana tiesiai iš pelenų panoro dar ir užkopti į kitą kokybės lygį – tapti „tikra“ dainininke. Nebe paprasta...
Naujasis koncertas „Aš – Karalienė“ nuoširdų Džordanos mylėtoją nuvilia visapusiškai. Pirma, jos absoliučiai nesigirdi – ausis užgula gera, bet nežmoniškai garsi roko muzika, tad negali pagauti nei Džordanos balso, nei dainų teksto. Tai netgi suteikia klaidingų vilčių – pvz., aš nuolat girdėjau dainuojant „Tavo veidas Nemune, mes abu jame“ ir „Neliko nieko, tik raudanti siena“ ir džiaugiausi originalumu. Bet vėliau paaiškėjo, kad tai tik mano nusivylusios ausys savaip išcenzūravo „veidrodį“ ir „sielą“. Taigi tekstai – jau nebe žavingai paprasti, o tiesiog banalūs („Atsibust neketinu: mano laisvė – tai tu“). O kalbant apie Džordanos balsą, tai jis net slepiamas autotiuneriais. Tarsi mes nežinotume, kad Džordanos balsas cypiantis ir šaižus, tarsi jos būtent už tai nemylėtume. Antra, visa išreklamuota atseit brangiausia Lietuvos istorijoje scenografija – tai tiesiog daug lazeriukų (gražios foto Delfyje!), neaišku kam vis užsidegantys fakelai, atsitiktinėje vietoje pabyrantys konfeti (man pataikė ir į nasrus, ir į gėrimą) ir didelis blizgantis burbulas, kuris per koncerto vidurį pakyla, atskrenda virš publikos ir netrukus nuskrenda atgal. Kaip diskobolas, tiktai be disko. „Karalienė“ – kieno? Nebent šviesų ir piaro. Skaitau 15min.lt liaupses koncertui ir neatsistebiu („Džordana atrodė kaip Mažasis Princas“).
Niekada nemaniau, kad kada nors taip pasakysiu, bet atrodo, kad Džordanai dabar rūpi viena – kuo daugiau užsidirbti. Koncertą nuo pat pavasario reklamavo kaip vienintelį Lietuvoje. Ir tai buvo akiplėšiškas melas. Jau kitą dieną paskelbta, kad įspūdingoji scena, kuriai sumontuoti reikia 3 dienų ir kuri pritaikyta „tik“ Kauno scenai, keliaus dar po 5 miestus. Net į Marijampolę. Marijampolę!.. (No offence.) Nu taip – „šou turi tęstis“.
Liūdna. Kai anksčiau ji dainuodavo „Nemylėjau tavęs“, tapdavo kiekviena(-u) iš mūsų – tai moteris su charakteriu, sugebanti pasakyti, ko nori, tai žmogus, negalintis pasigirti idealiu elgesiu („melavau tau viską...“). Dabar po šios dainos ji tepasako bene vienintelius publikai adresuojamus žodžius: „Aš jus myliu.“ Dabar ji jau nebe myli ar nemyli drauge su mumis, o dovanoja savo meilę pavaldiniams, atėjusiems pagarbinti karalienės. Už pinigus.
Didžiojoje gatvėje. Beveik kasdien. Ir beveik kaskart sutikdavau Rožytę. Visada pasipuošusi, besišypsanti, ištiesusi ranką. Atsakau: „Negaliu padėti“, ir parodau, žinoma, ne vilko bilietą, o kultūrinės spaudos korespondento pažymėjimą – neuždirbu bandelei savo artimui. Ji nepyksta, eina prie kitų žmonių. Neturinti grynųjų moteris jai pažada sušelpti rytoj. Rožytė nueinančiai būsimai aukotojai viltingai sušunka: „Iki rytojaus!“ Žinoma, ryt vėl traukiniu atvažiuos į sostinę, vėl džiugins praeivių akį, vėl kaulys pinigų, vėl garsins Lietuvą: kiek jinai pakalbina turistų, kurie tikrai ją įsimena, tikriausiai ir papasakoja tėvynainiams apie ją grįžę į savo šalį, ir garsins ne kaip krepšininkai, kurie per varžybas dažniausiai užsieniečius nuliūdina. Ji nepiktybinė, ko nepasakysi apie kai kuriuos jos konkurentus. Ją išvydęs nušvinti, gal net labiau negu nuo opiumo. Siela džiaugiasi. Įdomu, kiek ji gauna pensijos ir ar išvis ją gauna. Jei jau kunigams seimiečiai nori skirti trigubą pensiją, tai Rožytei reikėtų skirti minimum keturgubą, nesgi ji tokia marga, o spalvoti dalykai visada būdavo brangesni už nespalvotus. Kad nemoka mokesčių... dzin (suskamba ožiukų varpeliai).