Namų dvasia

Išgerti kavos ar arbatos kuriame nors Vilniaus knygyne dabar ne naujiena. Ir knygą tuo pačiu metu gali pavartyti. Juk miestas – ne tik muziejai ar didieji statiniai, neretai įgrisę savo žinomumu, pagalvojęs net suvoki, kad nieko daug apie juos ir nežinai, nes tareisi viską žinantis. Kur kas įdomesni kiemeliai, apsupti savo atminties labirintais, arba, rodos, niekuo iš aplinkos neišsiskiriantys namai. Bet ne, tokių namų Vilniuje niekada nebuvo ir nėra, kiekvienas jų alsuoja savo buvusiu ir esamu gyvenimu, prasidedančiu nuo vartų gatvėje ar laiptinės vidinėje kiemo pusėje. Vienas jų Pilies gatvėje Nr. 40. Kaip visada pro vartus, o šie klasicistinio stiliaus, pateksime į nedidelį kiemelį su balkonu-galerija. O ten atminimo lenta su įrašu, jog šiuose namuose Gražutė Šlapelytė-Sirutienė „kviečia pasisemti kultūrinės atgaivos jos paveldėtame ir Vilniaus miestui padovanotame name-muziejuje". Architekto Vladislovo Stipulkovskio suprojektuotais moderniais metaliniais laiptais pakilsime į antrąjį aukštą ir pasukę dešiniau pateksime į Marijos ir Jurgio Šlapelių butą – memorialinę ekspoziciją. Šlapeliai 1926 metais iš Šlomos ir Libijos Ginstlingų už savo santaupas nusipirko visą namą. Pirmasis namo aukštas dažniausiai buvo nuomojamas parduotuvėms, o antrajame, su vaizdu į Vilniaus universitetą ir Šv. Jono gatvę, kurioje visą tarpukarį veikė 1906 metais atidarytas Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas, virė gyvenimas. Čia dar spėjo užeiti Gražutės krikšto tėvas Jonas Basanavičius ir kiti Vilniaus lietuviai, svečiai iš nepriklausomos Lietuvos. Apsilankydavo Peliksas Bugailiškis, Jonas Jablonskis, Mykolas Biržiška, Juozas Tumas-Vaižgantas. Užšokdavo prabėgom iš Kauno atvykęs dukters Laimutės krikšto tėvas kompozitorius Kipras Petrauskas, mat norėdavęs pasėdėti prie pianino, kurį senajame jų bute Saracėnų gatvėje, prie Kalvarijų turgaus, lietė ne tik jo, bet ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pirštai.

Butas-muziejus perteikia ne tik Marijos ir Jurgio Šlapelių namų aplinką, bet ir XX amžiaus pirmuosius dešimtmečius, nelengvą Lietuvos valstybės atkūrimo kelią. Nemažoje apatinio aukšto salėje ar gotikiniame rūsyje vyksta parodos ir renginiai, atskirai įrengta Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygyno ekspozicija, kurioje sudėtos ne tik pardavinėtos, bet ir jų pačių išleistos knygos, atvirukai. Jurgis Šlapelis lietuvių kultūros istorijoje žinomas ne gydytojo veikla, o parengtais lietuvių kalbos žodynais. 1914 metais jų knygynas išleido J. Šlapelio parengtus Kristijono Donelaičio Raštus. Tai buvo penktasis Metų leidimas, skirtas poeto 200-osioms gimimo metinėms, kaip tuo metu rašė Adomas Jakštas, „leidinys gan dailus ir vertas praplatinti".

Taigi tuo keliu mes ir ateisime į šiuos namus Vilniuje. Ne kaip garsūs visuomenės veikėjai, valstybininkai, organizacijų vadovai, o kaip paprasti miestelėnai, tie, iš kurių, arba kurių aplinkoje, ir susiformavo būsimos valstybės elitas. Ateisime ne kaip žiūrovai, o kaip šių namų svečiai, o dar tiksliau – pažįstami ar bičiuliai, ir atsisėsime už baltomis staltiesėmis uždengtų stalų.

Lietuviški arbatvakariai

XX amžiaus pradžioje lietuvių Vilniuje pagausėjo. Mat čia iš Rusijos sugrįžęs, ten išgarsėjęs geležinkelių ir tiltų statytojas Petras Vileišis nusipirko žemės sklypą ir pastatė geležies dirbinių gamyklą „Vilija", kurioje telkė lietuvius darbininkus. Čia įsidarbino inžinieriumi ir Steponas Kairys. Lietuvius telkė ir Šv. Rapolo bažnyčioje kunigavęs Juozapas Ambraziejus. Jis subūrė pirmąjį Vilniaus lietuvių mišrų chorą, kuriam pats dirigavo, dainavo, kūrė tekstus, esant norui ir reikalui grojo smuiku ir šoko. Būtent jo iniciatyva 1900 metais Römerio namuose Bokšto gatvėje buvo surengtas pirmasis didesnis Vilniaus lietuvių susibūrimas, vadinamas arbatvakariu. Kaip ir dera, su bilietais. Jo metu buvo paraginta organizuoti lietuvių kalbos pamokas, kurias vesti sutiko iš Kunigų seminarijos išėjęs Jurgis Šaulys. 1901 metų vasario 11 dieną kunigas J. Ambraziejus grafo Ignaco Korvin-Milevskio namuose Trakų gatvėje surengė antrąjį arbatvakarį. Policija vakarą rengti leido, mat buvo pranešta, kad tai paprastas šeimyninis pavakarojimas. Šiame vakare buvo nutarta atkovoti lietuvių pamaldoms ir veiklai Šv. Mikalojaus bažnyčią.

Prasidėjo labai aktyvi sėkminga veikla. Į Vilnių per Jonines ir kitas šventes suplaukdavo daugybė lietuvių. Antano Vileišio namuose Jurgio (dabar Gedimino) prospekte Nr. 25 buvo rengiami lietuviški spektakliai, vadinti šeimyniniais pasisėdėjimais, dėl kurių vėliau ne kartą jų organizatoriams tekdavo aiškintis policijoje. Tačiau tai neatbaidė, lietuviams reikėjo tų vakarų su pačių pasisiūdintais tautiniais rūbais, dainų, šokių. Jaunus žmones traukė veikla. o ne kalbos. Trečiasis arbatvakaris buvo suorganizuotas jau atgavus spaudą, oficialiai, Vilniaus valdžiai leidus, netgi su viešai išklijuotais skelbimais. Jis vyko 1904 metų rudenį, Povilo Matulaičio ir kitų iniciatyva, išnuomotoje salėje dideliuose namuose už Aušros vartų, vadinamame „Žydų pasaže". Ten dainavo didelis lietuvių choras.

Čia išvardijome tik žinomus garsiausius arbatvakarius. Įvairiai vadintų pasėdų buvo gerokai daugiau. Arbatvakariai skyrėsi iš kitų konkretesne, iš anksto apgalvota ir parengta programa. Jie priminė susirinkimus, be protokolų, bet su reziumė: ką darysim. 1905 metais į lietuvių visuomeninį gyvenimą aktyviai įsitraukė iš Sankt Peterburgo sugrįžęs Mikas Petrauskas, pastatęs čia operetes „Kaminkrėtys ir malūnininkas", „Adomas ir Ieva" ir pirmąją lietuvių nacionalinę operą „Birutė" (visų jų libretų autorius Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis), kurioje būtent Marija Piaseckaitė-Šlapelienė atliko pagrindinį vaidmenį. Apie tą laikotarpį ji vėliau rašys: „Vakarėlių ir choro dalyviai buvo inteligentai ir darbininkai, lietuviai, mokantys ir nemokantys lietuviškai. Po tų vakarėlių atsirado nemažai jaunimo iš sulenkėjusių lietuvių šeimų, norinčių lietuvių kalbos išmokti."

„Lig Tave sulauksim..."

Praėjusių metų gruodį Všį „Meno ekspansija" visuomenę pakvietė į arbatvakario „Lig Tave sulauksim..." premjerą Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje. Programoje skelbiama, jog bus XX amžiaus pradžios Vilnius ir vilniečiai, to meto dainos ir muzika. Kaip ir dera, su arbata ir vaišėmis. Iš tikrųjų lankytojų netrūko, tačiau salėje sutilpo tik iš anksto užsirašiusieji ir įsigiję bilietus.

Idėjos autorė, režisierė ir pagrindinio – Marijos Šlapelienės vaidmens atlikėja Eglė Tulevičiūtė su sūnumi, dailininku ir scenografu Kristijonu Sipariu sukūrė ir vaidinimą, ir nuotaiką. Įvardyčiau – būseną, kurioje ir atlikėjas, ir žiūrovas tampa dalyviu, laukiančiu netikėtumo, bendravimo džiaugsmo, nedidelio stebuklo. Ir jis įvyksta: gatve namų link iš ekrano lėtai eina pagyvenusi inteligentiška moteris su varna narvelyje (M. Šlapelienė savo literatūrinius bandymus pasirašinėjo Panerių Varnos slapyvardžiu), ieško savo namų, juos randa, nesiryžta įeiti, stoviniuoja, ir štai...beldžiasi į duris. Ir prieš jus jau pati Marija Šlapelienė, save įvardijusi seniausia vilniete (mirė 1977 metais 97 metų amžiaus). O čia jau prie uždengtų stalų laukia svečiai ir juos aptarnaujantieji. Tarnaitė (aktorė Virginija Kuklytė) lietuviškai, bet su lenkišku akcentu, noriai imasi savo pareigų: bendrauja su Marija, svečiais ir vis šokdina savo pagalbininką Nerutį (vaidina Nerijus Račkaitis) tai šio, tai to atnešti, uždegti žvakes, su­bėgioti arbatos, atminimui išdalyti to meto atvirukus su Vilniaus vaizdais ir ta proga išleistą bukletėlį, ir kitko, mat jis nerangus žioplas kaimo vaikas. Ji ir pati, Kazė, lenkė, kilusi iš kurio nors netoli Vilniaus esančio kaimo, tačiau čia, prieš susirinkusiuosius, ji ponia, namų šeimininkė. Pasak Kristijono Sipario, „Šis personažas neturi prototipo, jame telpa viskas: tariama Šlapelienės kaimynė, tarnaitė, gatvės šurmulys, politinė agitacija, agitatorė ir dar daugiau". 1936 metais vokiečių sukurto filmo „Wilna" vaizdai nukelia į tarpukarį, į kasdienį Vilnių su savo garsiosiomis Kaziuko mugės baronkomis. Ir čia pat muzikuojančios Regina Šilinskaitė ir Milda Pleitaitė (vokalas ir smuikas), Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyviniai įrašai, tarp kurių skamba ir Miko Petrausko balsas. Visa tai taip pat reikšminga, kaip ir Marijos prisiminimai, perteikti paprastai, ramiai, netgi, sakyčiau, monotoniškai, kad spėtum įsijausti, įsidrąsinti ir dalyvauti šiame pasisėdėjime, vis labiau išsiplečiančiame į visą tarpukario Vilnių, laikotarpį, kuriame reikės apsispręsti, kas tu esi. Ir dar nespėjus susivokti, Kazė užsiplieskia: „Ir ko jūs čia susirinkot, ir kuo tie lietuviai geresni už lenkus, ir va jūsų, Marija, knygyne krata ir policija, ir ko čia apskritai reikia?" Ir ko, ir ko... ir palieka vienus žiūrovus nuspręsti, ne tik ko reikia, bet ir ko reikėjo, ir ko reikės: ir gyvenime, ir tame mieste. Spektaklio pabaigoje Marija Šlapelienė, prieš grįždama į amžinybę, išskleidžia savo trispalvę, visą gyvenimą slėptą senoje skrynioje. O Kazė, finale virtusi nuoširdžia lietuvaite Kazyte, perduoda žinią – išlaisvina iš narvelio paukš­tį, kuris taip ir neišskrenda, lieka savo Tėvynėje. Išraiškingi vaidmenys, ypač įspūdingas V. Kuklytės „lengvabūdiškas" (neapsigaukite!) personažas, puiki scenografija pasiekia savo: žiūrovai skirstosi ne iš karto, kadangi tai namai, o ne teatras, jie pasilieka, pasikalba, padiskutuoja.

O padiskutuoti galima apie daug ką. Bene ilgiausiai šioje menėje tuokart užsibuvo Vytautas Landsbergis, nes jo senelis, jau minėtas G. Landsbergis-Žemkalnis, su broliu Kazimieru ir kiti Landsbergiai aktyviai dalyvavo XX amžiaus pradžios Vilniaus kultūriniame gyvenime. Nesiskirsto ir kiti. Ko laukia? Ogi to paties reziumė: ką darysim? Vadinasi, spektaklis pasiekė savo – išjudino širdis ir protus. „Šiandien labai pasigendame paprasčiausio išdidumo, kad esame LIETUVIAI, prarandame šaknis, savastį, o taip palaipsniui tampame mankurtais, kurie be jokios sąžinės graužaties gali tarpti iš esmės bet kur: londonuose, dublinuose ir t. t., iškeisdami Tėvynę į lengvesnį duonos kąsnį", – sako Kristijonas.

Dar kartą žvilgteri į ekraną. Išdidintoje nuotraukoje pavaizduoti didelėje salėje su iškabintais Vytauto, Vinco Kudirkos ir kitų garsių lietuvių portretais sėdintys pasipuošę jauni lietuvaičiai. Vaikinai, kaip ir pridera, su kostiumais, panelės – tautiniais rūbais. Linksmi ir išdidūs, prie gan gausiai valgiais apkrautų stalų. Ir visai nesvarbu, ar tai arbatvakaris, ar koks kitas kiek vėlesnio laikotarpio susibūrimas. Reikėjo juk ne tų arbatvakarių, o bendravimo, veiklos ir bendrų veiksmų. Kaip ir šiandien. Juk tai ir atvedė į Vasario 16-ąją, į Valstybės elitą, kūrusį Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.