(šitą esė skiriu Alfonsui Andriuškevičiui, tikiuosi, jis nesupyks)
Dabar rašysiu tik tiesą. Pasistengsiu nesislėpti, aprašyti save ir savo patirtį taip, kaip ją jaučiu. Bet kaip rašyti? Apie ką rašyti? Kiek atsiverti ir kiek užsiverti? Ar aš jaučiuosi gerai, ar jaučiuosi čia saugi? Šis netikrumas galbūt šiek tiek susijęs su tuo, kad savo prigimtimi, savo vidine ašimi jaučiuosi poetė. Todėl ėmusi rašyti esė jaučiu vidinį konfliktą. Ar parašiusi ilgesnį tekstą tapsiu žmonėms permatoma? O juk permatoma būti nenoriu, taip pat nenoriu galvoti, kad žmonės gal jau skaito mano mintis ir žino, kokie bus mano tolesni ėjimai.
Dar labiau mane apsunkina tai, kad šiuo metu skaitau Alfonso Andriuškevičiaus (paprastai šiaip jau žinomo kaip A. A.) „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentus“, tad klausimai, kokiomis temomis turiu rašyti (ar apskritai yra prasmė, gylis) ir nuo ko atsiriboti (tam tikros vulgarybės, tekstiniai bandymai šokiruoti skaitytoją), tampa ypač aštrūs: jaučiuosi tarsi įsprausta į kampą, nes, kaip viename interviu sako jau minėtas A. Andriuškevičius, „rašydamas kai ką „apnuogini“, kai ką – dar labiau aprengi“.
Taigi kiek galiu sau leisti atsiverti ir užsiverti? Ar turėčiau pridengti vietas, kurių norėčiau skaitytojui nerodyti? Pavyzdžiui, savo eilėraščių knygoje, galima sakyti, išsirengiau prieš skaitytoją. Taip, ne fiziškai, bet patirčių požiūriu, tam tikru dvasiniu pjūviu išsirengiau. Ką šiandien veikiau? Tiesą sakant, – juk ir prižadėjau sakyti tiesą, – valiau gausias paukščio išmatas nuo balkono durų stiklo. (Šiomis dienomis aplinkoje figūruoja paukščiai: jie suka lizdus, ieško visokių daikčiukų savo lizdeliui patobulinti, o aš tik žvelgiu į juos ir gėriuosi: jie patys va taip gali susikonstruoti namelį! Nuostabu juk tai.)
Ką šiandien dar veikiau? Parašė mano artima draugė R. Iš jos sužinojau, kad moters krūties spenelyje yra tokios liaukutės, skleidžiančios kūdikiui pažįstamą kvapą, kad naktį jis surastų krūtį. Egzistuoja ir tokie sukurti stebuklai, jūs irgi tai žinokite.
Vėl cituoju A. A.: „Vis ateina mintis parašyti esė apie valgymą ir seksą. [...] Antra vertus, neabejoju, kad daug kas tučtuojau būtų susieta su manimi. Tad: ar verta?“ Taigi, po šitos eilutės man, prisipažįstu, trenkė lyg kuoka per galvą. Štai rašau, ir galvoje kaip kamuoliukas šokinėja klausimas: ar verta? ar verta? Bet tą klausimą-kamuoliuką pabandysiu nuraminti ir tiesiog leisti sau rašyti (jeigu pastebėjote, esu nešama savotiško sąmonės srauto, žodžiai liejasi gan laisvai).
Ką man dabar papasakoti? Matyt, turėčiau atskleisti (skaitytojui), kaip jaučiuosi šitame pasaulyje, kokios mane persekioja mintys. Galiu sakyti: siaubingokos, nors įžvelgiu ir vilties. Bet gal taip apgaulingai veikia tik mano protas, nes jis tos vilties nori? Kas gi nenori vilties? Prisipažinsiu, vilties nenorėjau kokius ketverius ar penkerius gyvenimo metus – mano, tuomet dar gimnazijos mokinės, vidus jai priešinosi, kūne išsivystė netgi savotiška alergija vilčiai, o pasaulis susitraukė ir susiaurėjo, kamavo visokio tipo liūdesiai. Apie mirtį nesvajojau, bet svajojau nebūti ir nieko nejausti. Kita vertus, nieko nejausti ir nebūti (nebūti!) turbūt ir yra mirtis. Skamba juk keistai, liūdnai irgi. Kartą kalbėjau su artima drauge M., ji tada išpyškino, kad mirties nebijo: Mirtis tai px man atrodo, bus tas pats, kas buvo negimus. Tada paklausė: Ar blogai buvo negimus? Px buvo. Čia jau nušokau prie tokios buitinės kalbos, kažkokio kasdienio žargono, tiesa, tai visai nesvarbus dalykas, bet tokia situacija buvo, aš ją tik atpasakoju, nes juk pradžioje pažadėjau, kad melo nebus.
Greitai man sukaks trisdešimt vieneri, o man vis dar atrodo, kad nieko nepasiekiau, nieko labai jau tokio gero nesukūriau. Mokausi priimti save tokią, kokia esu, nors tai ir nelengvas kasdienis darbas. O galvoje kaunasi visokios mintys: ko gi turėčiau pasiekti? Ir išvis, kodėl noriu kažko pasiekti? Ir dar: noriu pasiekti dėl savęs ar dėl kieno nors kito ir šitaip jaustis tarsi labiau pripažinta, matoma? Galiausiai ateina nusiraminimas, kai va taip paleidžiu savo mintis, leidžiu joms tekėti, tada į klausimus mintyse ima atsimušti ir atsakymai, ir tada suprantu, kad... nėra ko man pasiekti. Nėra ko man sukurti. Ir apima toks fainas laisvės pojūtis, galiu sau toliau ramiai sėdėti ant žalios vintažinės kėdės (beje, ją gavau nemokamai iš vienos moters, na, daviau tik porą stiklinių buteliukų alaus, ji buvo laiminga). Tai va, sėdžiu ant šitos kėdės, kiek šąla rankos, bet galva jau nebe tokia apkrauta, nejaučiu desperacijos bandydama kažką įrodyti, kažką sukurti. Kaip gerai!
Kai prieš aštuonis su puse mėnesio pradėjau kontempliuoti šitą tekstą, buvau Gotlande, rašytojų rezidencijoje. Taip, tąsyk rašiau ir kitus tekstus. Pavyzdžiui, apie savo patėvį. Vakarais su Johana, labai faina rašytoja iš Danijos, eidavome į sauną ir ten sėdėdavome. Ji pildavo eterinį levandų aliejų ant saunos akmenų, vis pranešdama smagiu balsu, kad ji su tokiu va kvapu gimdė savo sūnų, dėl to jai tai primena gimdymą. Su Johana viena kitai atvėrėme širdį, aš ją, tiesą sakant, net ir pamilau. Šiaip jau ji mane gerokai juokindavo, yra iš tų žmonių, kurie visai netyčia padaro iš visko netvarką. Vieną vakarą ėjau Uddens gränd gatve ir radau rožinę kojinę. Žinojau, kad ji priklauso Johanai, todėl pakėliau ją ir nunešusi palikau prie jos kambario durų. Apsidžiaugė! Dar, kiek prisimenu, ji avėjo patogiai atrodančius rudus odinius batus, o jų raišteliai visada būdavo atsirišę (Johana toks žmogus – su atsirišusiais batų raišteliais, tiesiog toks jos būdas). Man kartais norėdavosi juos užrišti, bet to neišdrįsau padaryti. Manau, ji būtų buvusi nieko prieš. Ech, Johana. Mes jau tariamės, į kokią rezidenciją dabar važiuosime; gal vėl į tą šaltą vėjuotą Gotlandą?
Gotlande man nutiko toks įvykis: išėjau vakare pabėgioti, pasiėmiau telefoną, bet kažkaip pražiūrėjau, kad baterija senka. Sugalvojau bėgti prie kartuvių (Galgberget), nuo jūros pradėjau kilti tokiu kalniuku, kuriame nėra jokio apšvietimo, tai pasišviečiau telefonu. Kai pakilau uždususi, šnopuodama, mano telefonas ėmė ir „pamirė“. Taip ir paliko mane tamsią naktį, lapkričio mėnesį, prie tų kartuvių. Koks apėmė jausmas? Nejaukus. Maniau, mane kokia nors dvasia tuoj užpuls, pradės gnaibyti, kalbėti kažkokį blogį savo kalba (kodėl blogį? o gal ji kalbėtų gėrį?). Niekas manęs negnaibė, niekas nieko neprikalbėjo, bet aš bėgau, kiek tik kojos neša, pasileidau į kitą pusę žvyruotais tamsiais keliais, kol galiausiai išbėgau į pagrindinę gatvę, vedančią į Visbį (nuo oro uosto).
Gotlandas man patiko. Atspindėjo mano vidinį ilgesį. Mačiau daug gulbių, daug laivų, o žmonių – ne. Rašytoja iš Pietų Korėjos sakė, kad po Stokholmo jai čia baisu, labai tuščia, žmonių sutinki tik parduotuvėje. O aš, nemeluoju, mėgavausi tuo. Juo labiau kad, kaip minėjau, buvo Johana. Vėliau atvyko viena labai įsimylėjusi porelė, jie užimdavo visą virtuvę, rengdavo savo vakarienes, dėl to mes su Johana jautėmės labai „ne į temą“, lyg trukdytume jų romantiškus vakarus. Jiems esant, kad tik nereikėtų maltis virtuvėje, gaminti tarp jų ir puodais barškint, aš net pradėjau valgyti nesąmones. Tiesą sakant, Gotlande valgiau daug morkų, bet Johana jas irgi valgė, aš nuo jos ir nusižiūrėjau. Gotlande šiaip jau daržovės ir vaisiai yra neskanūs, bet morkos buvo okay.
Kartais saunoje dingdavo šviesa, ir mes su Johana sėdėdavome absoliučioje tamsoje, bet man taip net labiau patikdavo. Tame karštyje ir toje tamsoje būdavau labai savyje, be jokių trukdžių. Kartą, mums taip sėdint tamsoj, šviesa ėmė ir grįžo (matyt, ta elektros lemputė nebuvo galutinai žlugusi, tiesiog praradusi kažkokį kontaktą). Pamatėme viena kitą labai juokingai, nesgi tamsoj labai jau įsipatoginom: išsiskėtėm, atsipalaidavom. Grįžo šviesa! Nuo to karto ji tiesiog blykčiojo: tai dega, tai nedega. Taip ir sėdėdavom su Johana. Apie ką kalbėdavome? Apie vyrus. Moteris. Ji pasakodavo apie savo sūnus. Supratau, kad labai juos myli, bet be proto nelepina, nes neturi tam resursų (bent jau finansinių). Reikia pasakyti, kad mudviejų su Johana veiksmai saunoje būdavo nuostabiai suderinti, nors jokių taisyklių neišradinėjome, išvis apie tai nekalbėjome – tvarka susikūrė savaime. Jai išėjus po šaltu dušu, aš dar sėdėdavau kokią minutę. Kai ji grįždavo, pati lįsdavau po šaltu vandeniu. Buvo nutikę ir taip, kad Johana dušo neužsuko, bet klausimo „kodėl?“ neuždaviau (tik savo mintyse). Vėliau ji išėjo, sakė: oi, dušo neužsukau. Atsakiau: taip. Nusijuokėm. Johana sakė, kad ji turi draugę (įdomu, ar korektiška rašyti, kad ji lesbietė?), kuriai aš labai patikčiau. Sakė, esu grynai jos tipas. Iki šiol ji mane kviečia į Kopenhagą.
Dar Johana pasakojo apie savo dabartinį draugą, kad jis viską valgo: maistą, moteris, gyvenimą, viską. Man šitai buvo savotiškai gražu. Sakė, jis toks didokas, bet ir ji tada nesivaržo dėl poros papildomų kilogramų. Man šiaip jau Johana yra graži. Manau, kad kas nors, ją pamatęs, gal taip ir negalvotų, bet aš taip galvoju. Nes man rūpi ne kaip Johana atrodo, labiau – kaip ji juokiasi, kokia ji pilna džiugesio, tokio juokingo, netgi tyro. Bet Johana ir neatrodo prastai, ji, mano supratimu, yra graži moteris. Stipri moteris.
Na, bet grįžkim prie teksto – kiek galima jame apsinuoginti? Aš – nežinau, tačiau A. Andriuškevičius, dar kitaip A. A., viename interviu savo mintį pratęsia taip: „Bet man svarbiau kitkas. Kai rašau, negalvoju nei pasirodyti nuogas, nei – frakuotas.“
Išties džiaugiuosi, kad neapsinuoginau tiek, kiek nenorėjau apsinuoginti. Pavyzdžiui, tekstą apie patėvį aš parašiau, bet paskelbti jo nebenorėjau. Kodėl? Todėl, kad žmonės nebūtinai teisingai mane suprastų ir galbūt pasmerktų. Nes tai, kaip žmogus supras tą tekstą, nuo manęs nebepriklauso, tai ne mano jėgoms. Be to, tas tekstas yra žymiai skausmingesnis. O svetimas skausmas, ypač atviresnis, net gyvuliškesnis, žmonėms (žinoma, ne visiems) teikia malonumą. Tik galiu išduoti, kad savo patėvio nemylėjau visai (nors jis ir mokėjo atlikti tobulą špagatą). Kai paskutinį kartą buvau Vilniuje, atsiverčiau savo vaikystės dienoraštį ir radau jame įrašą spindinčiais, blizgančiais spalvotais rašikliais (jei neklystu, jie dar ir kvepėjo, nes prisimenu būtent vynuogių kvapą). Štai jis (klaidų netaisysiu, noriu, kad taip liktų):
Austėjos Jakas vaikystės dienoraščio fragmentas
2004, ketvirtadienis, gruodžio 25 d. Kalėdos. Jėga šiandien pakavome dovanas iš G. gavau lėlytę, dalmatiną, varną su spyruoklę paskui 2 pakabukus kur paspaudi ir išsiverčia akys. O, iš mamytės gavau ausinuką THOMSON ir tušinuką, su kuriuo rašiau šį pasakojimą [žodis „pasakojimą“ nubrauktas ir vietoj jo parašyta: Kalėdų džiaugsmą] dar saldainių tik, kad tas gaidys Algis sudaužė mūsų mašiną.
Dar vienas įrašas:
2005, šeštadienis, sausio 24 diena.
Jėga, jėga, jėga, kad Algiui vasario trečią dieną bus teismas bet tik aš nežinau ką nupirkti mamytei gimtadienio proga bus 38 m. Vakar A. buvo labai neramus, o šiandien buvo jau truputi ramesnis.
Paslėpiau tik A. ir G. vardus, nes nebūtina visiems žinoti, kas yra tas A. arba G. Beje, tą A. labai labai myliu. A. nėra Algis, tai kitas asmuo. Tai tiek. Taigi taip jau išėjo, kad skaitydama A. Andriuškevičiaus „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentus“ pasidalinau ir savaisiais, irgi nesufalsifikuotais. Tik mano dienoraštis rašytas, kai dar buvau vaikas. Rašiau juos ir vėliau, ypač juodžiausiu laikotarpiu, bet paskui nustojau. Kodėl? Nes juos susirasdavo ir perskaitydavo mama. Savo dienoraštį laikiau mintyse, minčių pavidalu, ir viskas. Dabar jaučiu: man kažkas sukasi skrandyje (bet tai turbūt tik dėl to, kad laikas eiti ir ką nors suvalgyti).
Darkart prisiekiu, dedu ranką ant širdies, kad šiame tekste nemelavau. Nes taip norėjau pati, nes nenoriu įgyti jokios nenatūralios pozos, nes įgydama tą nenatūralią pozą pati jausiuosi nepatogiai. Šį tekstą parašiau šeštadienį, gegužės 24 dieną, 2025 metais, vienu prisėdimu (pradėjau daugmaž 14.40 ir baigiau dabar, 17.53). Kadangi labai susiejau šį tekstą su A. A. dienoraščiais, tai atskleisiu čia pacituodama, ką pats A. A. veikė 2010 metais, irgi gegužės 24 dieną:
„Gegužės 24, pirmadienis [kaime]. Miške nuėjau dar toliau – iki linijos, iki savo ribos. Pastovėjau savo „hieroglife“ – labai šakotos pušies [su nudžiūvusiom išsiklaipiusiom apatinėm šakom] šešėlyje.“
Aš irgi dabar atėjau iki savo linijos, savo ribos, tik ne miško, o savojo teksto. Viskas taip juk ir baigiasi.
P. S. Ką šiandien dar veikiau? Atrašiau Johanai: When do you want to go to Gotland? I would love to fetch your socks from Uddens gränd!