Vilkas su ožiukais. Knygų mugėje

manipuliacija.lt nuotrauka

Knygų mugėj. Šiemet knygų leidėjams Naujieji prasidėjo vasario 25–28 d., o Knygų mugė, išsike­rojusi ne tik į knygų, bet ir į muzikos erdves, mušė rekordus: už 8000 € nupirkta brangiausia knyga, iššluoti knygų tiražai, sausakimšos stovėjimo aikštelės –­ iki mašinos reikėjo klampot purvynu geroką galą kelio ir t. t. Tik ką įsigytas knygas lankytojai skubėjo skaityt čia pat, viešojo transporto stotelėse. Žodžiu, atlaidai ne tik akims, bet ir ausims. Malonūs netikėtumai mugėj? Užmatyta didžioji šalies valdžia, susimokanti už knygas, o ne imanti jas dykai. Grupelės kareiviškom ar mokyklinėm uniformom. Ir jie žino, kokios knygos yr geros, o kokias reik dideliu atstumu apeit.

Reik pastebėt, kad tokie renginiai į dienos šviesą iškrapšto ir visokio plauko golumų. Teko nugirst keletą tokių: „Nepardavinėkit man šitos knygos, aš jau sumokėjau už ją“; „Čia man neaiškinkint, kas parašyta, aš pats (-i) puikiai žinau, bet, ai, nepirksiu“; „Čia kainos nėr uždėtos, tai aš nemokamai paimsiu“; „Tinklalapy parašyta, kad turit knygą, o dabar sakot, kad ne!?“ ir pan.

Deguto šaukštelių statinėj medaus buvo ir daugiau: nepasirūpinta automobilių aikštelėmis; tragiškai stigo monetų – rodos, visi gerokai pratuštino bankomatus, bet piktybiškai nepasiėmė smulkių; žmonių judėjimas priminė potvynius ir atoslūgius arba ciklonų ir anticiklonų srautus (čia kam kas arčiau širdies). Jei nėra, tai nė vieno, o jei užeina, tai net trošku kvėpuot. Gailu buvo žiūrėt į vos spėjančius suktis, devinto prakaito išmuštus knygų prekiautojus. Gaila ir tų bėdžių, kuriuos ilgosiomis dienomis srautas įnešė ir išnešė. Ne kaži ką jie tematė.

Ožkytė

 

Šįmet Knygų mugėje veikė „Literatūrinė vaistinė“ (negi Jūs niekuo nesergate?!), taigi visi – ir užkietėję knygų (p)rašytojai, ir specialiais autobusais į „Litexpo“ suvežta kultūros vartotuomenė – galėjo gauti jiems išrašytą receptą ir, matyt, išgyti. Pats gavau informacinį lapelį apie Roberto Musilio „Žmogų be savybių“: „[Tai] knyga apie vyrus, kurie pamiršo savo siekius. Ypač naudinga neturintiems tikslo.“ Va va, ir kokiu tikslu aš vykau į mugę? Ar turiu čia kokių nors konkrečių siekių? Kam gi įdomus vyras, jei jis be tikslo, be jokių siekių?.. Štai tokius klausimus sukėlė literatūros daktariūkščių išmonė.
Didžiausia Baltijos šalyse knygų mugė sutraukia skirtingų tikslų turinčią auditoriją. Vieni čia atvyksta pasidairyti pigesnių knygų (cha cha, ach), kurių įsigiję, būkime nuoširdūs, dažnai neperskaito (apie skaitymo kultūrėlę talentingai rašė ir vienoje mugės diskusijų svarstė „Lalagės“ autorius); kiti mugėje it žuvys naršo po renginių tvenkinius (kai kurie tų renginių ne mažiau įtaigūs nei vieno rusų klasiko aprašyta situacija prie Patriarcho tvenkinių); treti –­ šių didžiumą sudaro kultūros kūrėjai – ateina susitikti su bičiuliais, pakoketuoti su leidėjais, o gal tiesiog sužinoti, kaip (ne)perkami jų opusai. Žinoma, būna ir kitokių atėjūnų, kurie, pavyzdžiui, pasislėpę kur nors kampely mėgaujasi iš namų atsineštais sumuštiniais ar silke ir stebėdami aplinkinius ironiškai šypsosi –­ tai žmonės su savybėm.

Knygų mugė jau senokai nebėra knygų mugė, jei pavadinimą interpretuotume tiesmukai. Čia apstu ir kino, ir muzikos, ir visokio cirko bei talentingų artistų – juokinančių vaikus (neretai tėveliai vaikų salėje juokiasi daugiau nei jų vaikučiai –­ ką tai galėtų reikšti?), piešiančių portretus, padedančių pasigaminti kokį nors unikalų dirbinį, kviečiančių dalyvauti loterijose, protmūšiuose ir t. t. Akivaizdu, jog norėdamas vienu neršimu apiplaukti visas knygų mugės saleles, po visko teturėsi padrikus minčių ir reginių draiskalus (visai kaip gyvenime – žingeidumą reikia nuraminti, kitaip rizikuojama ir visai numarinti, į konkretų tikslą ir siekius nukreipta valia).

Į mugę kasmet einu ne knygų pirkti, o apsišviesti (Apšvietos epochai būdinga prasme), t. y. išgirsti, ką protingi ir išsilavinę kultūrininkai naujo nuveikė, pastebėjo, atrado, ir tokiu būdu patobulinti savo protą. Šįmet bemaž labiausiai švietė sovietmečio tyrimų žvaigždė, taigi, kas nebuvote, galite gailėtis neišgirdę novatoriškų istorinių / literatūrinių / sociologinių ir kitokių šiam laikotarpiui suvokti tinkamų įžvalgų. Turiningų pastebėjimų, žinia, būta ir kituose renginiuose, na, pavyzdžiui, jų neabejotinai pažėrė Leonido Donskio ir Tomo Venclovos duetas. O diskusija apie literatūros ekranizacijas kine arba dėl moderatoriaus –­ šiaip jau puikaus tyrinėtojo –­ nepasiruošimo, arba dėl kitų priežasčių iš esmės nepavyko –­ apsiribota paviršutiniškais arba visiems, bent kiek besidomintiems kinu / literatūra, žinomais faktais. Apibendrinant pastebėtina, kad dalis diskusijų moderatorių ar knygų autorių dangstosi magni nominis umbra (garsaus savojo vardo šešėliu) ir prideramai mugės renginiui nepasiruošia ar kokybiškos n-tosios knygos nesurezga.

Mugėje galima įsigyti ne tik kibinų ar kepsnių, bet ir alaus ar viskio, taigi siekius neretas papildo mūsuos populiariu ir amžių išbandymus sėkmingai atlaikiusiu būdu.

Šiaip ar taip, knygų mugė išties ir toliau lieka tinkama vieta permąstyti savuosius tikslus ir siekius. Jei tik tam, įsispraudus į keliomis kryptimis (ne)sąmoningai plaukiančią minią, lieka laiko.

Sotus Vilkas

 

1. Valgome stende daržovių troškinį, o aplink mus juda tiršta žmonių minia. Iš pradžių nejauku, atrodo, lyg sėdėtume narve, stebimi zujančių lankytojų. Tačiau geriau įsižiūrėjus paaiškėja, kad vujeristai esame mes: kol skaitytojai nieko neįtardami varto knygas, galime užsikąsdami avinžirniais juos po kaulelį išnagrinėti.

2. Rytas, mugėje vaikšto pirmieji lankytojai. Vienas toks, primenantis pasakų personažą (Karlsoną be propelerio), prieina prie stendo ir žiūrinėja knygas, vis sužaibuodamas akimis į mane. Tada spigiai nusijuokia ir nueina.

3. Atsikeliu pirmadienį ir jaučiuosi pavargusi, tarsi savaitgalį būčiau dirbusi kalnų kasykloje.

Ožkutė

 

Žmogaus (pa)sąmonę reikia užkišti kuo nekaltesniais žaislais, protezais, kad nedarytų savo juodų darbų. Knygos tam tinka – geriau lai skaito, užuot skerdęs, žudęs, prievartavęs, vogęs, šantažavęs, maivęsis... Geriau jis tai daro skaitydamas, knygose...

Būti tame Knygų mugės zoologijos sode man kančia. O dar kai matau, kaip kiti ten kenčia, nors vaidina ekstazės ištiktus, dar labiau vidurius raižyti ima. Esu eilinis sociofobas, intravertas, šioks toks neurotikas, o ir kinikas... Ne mano tai atlaidai bei sakramentai. Turiu savus sakramentus... Man gal net labiau patiktų mugė „Ką pasėsi, tą ir p(ap)jausi“. Nusipirkau knygas „Ana Karenina“, „Vilkas ir septyni ožiukai“ ir Kakės Makės mineralinio vandens... Neatgaivino. Aišku, tai jau tikrai ne vien knygų mugė... Kinas, muzika, literatūra plius visokios fintikliuškos atskirai yra gerai, bet nuo kokteilių pagirios garantuotos. Tiesa, pasigedau rūkytos žuvies paviljono... Jei viskas po vienu stogu – tai po vienu... „Akropolis“ tai jau patikrino. Grandinė lyg ir paprasta, ir nėr čia ko bumbėti:

Autorius vergauja leidėjui.

Autorius vergauja savo tuštybei.

Autorius ieško herojaus.

Herojus nužudo autorių.

Autorius daro selfius su skaitytojais.

Leidėjai vergauja pirkėjams.

Pirkėjai vergauja reklamai ir žvaigždėms etc.

Kur visame tame yra literatūra? Šio labirinto labai siauruose tarpuose. Šiaip, sociologams šis reiškinys – knygų mugė – turėtų būti labai įdomus tyrimų objektas. Man, pvz., ne visai aišku, kas ten vyksta išties? Kodėl toks žmonių antplūdis? Žmonės vieną kartą per metus eina pas knygas? Ten lankosi knygų neskaitantys žmonės? Ką perka? Knygas? Kiek išleidžia pinigų? Kas mugėje laimi? Herojus? Autorius? Jei tavęs ten nebuvo – tavęs išvis nėra?..

Ožiukas

 

Viename stende mačiau parduodamas virgules. Blogesnes (tikriausiai) – po 11, geresnes (matyt) –­ po 13 eurų. Ar jos parodo, kuri knyga tinkamesnė skaityti? Ar už 13 dar geresnę parodo? Per kiek knygų jos atsipirktų? Ar per 14 dienų galėčiau grąžinti? Sukau ratus, žiūrinėjau knygas, grįždavau prie virgulių, paskui vėl ratai aplink knygas. Taip nieko ir nenusipirkau. Gal kada Virgulė Cibarauskė parodys, ką skaityti.

Ožiulis

 

Dabar madinga būti agorafobu, sociofobu ar abiem. Aš, legitimi Y kartos atstovė, spėjau įšokti į jau važiuojantį šios mados traukinį, kaip ir spėjau įšokti į autobusą, vežantį Knygų mugėn. Abu panašiai pilni. Betono ansamblio kieme plyšavo pusėtinos kokybės (turinio ir techninio išpildymo prasme) įrašas, kurio autoriaus nenurodau ne iš piktos valios, o todėl, kad tiesiog neįžiūrėjau, kas rašoma ekrane, kol spėriu žingsniu judėjau knygų, ne muzikos link.

Bandymai užmauti mugę ant kažkokio koncepto žlunga metai po metų: šiemet personažai, ieškantys autorių (tai vis dėlto – kuriama „iš galvos“ ar „iš gyvenimo“?), pernai dramos, užpernai patikrinimas laiku, o 2013 m. visai nesuprasi – gražūs žmonės laiko knygą rankose ir šypso. Visgi viena yra puiku – diskusijos (ne pristatymai), tačiau po mano kartos penktadieninių gastrolių mieste, kitą dieną žmonės ima trikdyti dar labiau. Užlipau į antrą – konferencijų – aukštą, puoliau į neviltį ir, prisėdus ant grindų, valandą valgiau traškučius (kitą dieną visada norisi sūriau). Pavilkus kojas į vieną ir į kitą pusę, aplankius porą neinformatyvių pristatymų, iš mugės išėjau su viena knyga – Vido Poškaus „Nedingęs Vilnius“, nepaisant klaikaus jos dizaino. Gerb. autoriau, jei bus antras leidimas, susimildamas, sutvarkykite tai. Į ką kreiptis, kad sutvarkytų eklektišką turgų, nežinau.

Ožkaitė

 

Aš tai mugėj nebuvau. Į gerą knygą nebesutelkiu dėmesio, o negarbingai elgtis su geromis knygomis nenoriu. Tad neskaitau išvis. Užtenka žinot, kad Paruls­kis išleido kažką apie save ir seksą, Vanagaitė –­ apie žydus, Putinaitė – apie Marcinkevičių (didesnių žvaigždžių mugėje, rodos, ir nebuvo). Norint apie tokias knygas turėti nuomonę, jų, akivaizdu, skaityti nebūtina. Vienintelė knyga, kuri mugės programoje atkreipė mano dėmesį – Žygimanto Kudirkos a.k.a. reperio, slemerio, avangardisto Mesijaus interaktyvios poezijos knyga „XX a. Kudirka“ („Kitos knygos“). Skelbiama, kad joje nurodytais telefonais galima pabendrauti su literatūriniu personažu.

Dar mugėje mane domino smarkiai išplėsta Muzikos salės programa. Joje buvo galima ne tik už 50 eurų nusipirkti žiauriai prasto naujausio Mamontovo albumo vinilą, bet ir susidaryti šiokį tokį dabartinės lietuviškos muzikos vaizdą. Tiesa, pamačiusi, kad „koncertams“ joje skirta po 15 minučių, apsiribojau „Delfi“ transliacijomis.

Užtat pilna koja sudalyvavau vienose iš mugės dūzgių – Rūtų darželio šokiuose, vykusiuose puikioje aktų salėje su veidrodžiais. Šokiai su kultūrininkais man atrodo kur kas prasmingesnis užsiėmimas nei daugelio jų knygų skaitymas (no offence). Labiausiai patiko, kai skambėjo SEL klasika „Informacija keleiviams norintiems vykti“. Ačiū Rūtoms.

Ožiūtė