2018 m. lapkričio 10 d.

Nuo žinynų iki festivalių programų – žavėjimasis augalų pasauliu stiprėja. Kas gi skatina homo technologicus iš naujo atrasti žaliąsias erdves? Į šį klausimą bando atsakyti srities profesionalai, net filosofai ir psichoanalitikai, tokie kaip Emanuele Coccia ar Vittorio Lingiardi.

Apie Babilono sodus vis dar nežinome nieko tikro, net ar jie apskritai egzistavo. Tačiau apie kitus sodus atsiranda vis daugiau žinių. Ne tik dėl gausėjančių žinynų, skirtų sodų entuziastams ir profesionalams, ne tik dėl specialių botanikos leidinių – šiandien medžiais, gėlėmis ir augalais žavisi eseistika, istorijos studijos ar populiarusis mokslas, sodai sulaukia vis daugiau skaitytojų dėmesio. Naujai pražydusio žanro pavyzdys – architektūros istoriko Carlo Tosco studija „Sodų istorija“ („Storia dei giardini“, 2018), vedžiojanti skaitytoją po biblinį Edeną iki pat itališkojo renesanso slenksčio. Kiek anksčiau pasirodė filosofo Emanuele Coccios knyga „Augalų gyvenimas“ („La vie des plantes“, 2016) ir mokslininko Stefano Mancuso įžvalgos apie augmenijos pasaulį: ko mūsų biologiniai gyvenimai ir socialinė tikrovė šiandien galėtų iš jo pasimokyti.

 

„Villa Carlotta“ Tremezzo mieste. „Wikipedia Commons“ nuotr. 

 

Akivaizdu, justi vis didesnė atida sodams. Ši atida nukreipta ne tiek į „gamtą“ plačiąja prasme, kiek į gamtiškumą, kurį bandome prisijaukinti per pažinimą, kūrybą ir grožį. „Taip neabejotinai reaguojama į vis glaudesnį žmogaus ir technologijų ryšį, tačiau drauge jam priešinamasi, – teigia C. Tosco ir priduria: „Hi-tech civilizacija regi savyje užgimstant stiprų neoromantinį postūmį.“ Taigi, homo technologicus iš naujo atranda gamtą. Tiesą sakant, sodai visuomenės ir individų akyse visada įkūnijo tam tikrą simbolinę funkciją, susijusią su sakralumu, skleidė mitologinę aurą, menančią pasakojimus apie pirmykštę būtį, gerokai senesnius už Bibliją su jos žemiškuoju rojumi. „Tai iš dalies paveldėjome iš gamtinės mąstysenos, kuri, nors ir ne visada sąmoningai, rėmėsi būtent gamtos šventumo idėja.“ Susaistyta su sakralumu, tad neišvengiamai ir su galios santykiais, žaliųjų erdvių architektūra ilgą laiką buvo „dvarų ir monarchijų palikimas bei didybė, dargi šiandien ji gyvuoja susiliejusi su viešąja galia, kuri per parkų ir miesto sodų priežiūrą kontroliuoja ir prižiūri (ar bent turėtų) vietos teritoriją“.

„Valdyti sodą ne mažiau sudėtinga nei valdyti karalystę“, – šiuos Hermanno Hesse žodžius būtų galima taikyti tiek viduramžių kunigaikštystėms, tiek namų erdvei, kurioje visi jaučiamės kūrėjai ir valdovai. Žemiškųjų rojų aistruoliams skirtas Verbanijoje, Pjemonto regione, rengiamas festivalis, daugiau kaip dešimtį metų rugsėjį suburiantis tūkstančius lankytojų. „Šis kraštas garsėja įstabiomis vilomis, kurios savo žaliomis erdvėmis perkūrė vietos kraštovaizdį, – pasakoja Carmen Pedretti, viena festivalio organizatorių. – Kadangi turime ir nemažai knygynų, sumanėme abu šiuos dalykus sujungti.“ Festivalis „Knygos ir sodai“ jau kelerius metus spausdina leidinius ir skiria stipendijas, jo metu vyksta seniausia Italijoje kamelijų paroda. „Europoje matome tikrų tikriausią knygų šia tema sprogimą, o Italija dar tik įsibėgėja, – sako C. Pedretti pabrėždama, kad kalbame apie nišinę, tačiau sparčiai augančią auditoriją.“ 

Mažas literatūrinis įvykis – filosofinė studija „Augalų gyvenimas“, kurią Italijoje jau trečiąkart perleidžia leidykla „Il Mulino“. Aptardamas skirtingas vegetacijos formas E. Coccia kviečia permąstyti pačias kategorijas, kuriomis homo sapiens nuo seno mėgina nusakyti save ir savo vietą pasaulyje kaip gyva būtybė tarp kitų gyvų būtybių. Autorius įsitikinęs, kad „šios leidybos rūšies šuolis įvyko tada, kai botaninė literatūra išsilaisvino iš klasifikacinio ir kompiliacinio aptvaro, kur pratūnojo šimtmečiais paklusdama tradicijai, nuo Aristotelio iki Charleso Darwino pirmenybę teikusiai žmogaus ir gyvūnų elgesio tyrimams“.

Tuo pačiu metu botanikos studijos krypo link mažiau konfliktiškos augalų sugyvenimo vizijos, atrandant abipusės pagalbos ir bendradarbiavimo dėsnius: „Akivaizdu, kad konfliktų ir įtampų persmelktose visuomenėse, tokiose kaip mūsiškė, augalų „pacifizmas“ virsta simboliniu ir apčiuopiamu veidrodžiu mums visiems, tai, į ką verta lygiuotis.“

Šioji vizija gal kiek romantiška, tačiau byloja apie bandymus naujai pažvelgti į gamtą kaip bendradarbiavimo, o ne galios santykių erdvę: „Šiuo požiūriu dabartinis (ir leidybinis) žavėjimasis sodais siekia gerokai toliau nei gerovės ir grožio temos. Jis veda tiesiai prie tapatybės klausimo. Augalai įkūnija tai, kuo niekada negalėsime tapti, o sodai – tai žmogaus ir gamtos supriešinimo ir drauge priešybių sutaikymo vieta ar bent jau bandymas įsivaizduoti aplinką, kurioje įmanoma sujungti gamtą ir kultūrą. Kaip gyvas pavyzdys į galvą ateina vertikalusis Stefano Boeri dangoraižis Milane.“ Tai vienas iš pagrindinių (ir neišspręstų) XX a. architektūros uždavinių – ieškoti santykio su pasauliu, o ne dominavimo erdvių. 

„Tūkstantmetė gėlynų ir parkų raida bet kuriuo atveju reiškia kantrų rūpestį baigtine erdve, nuolat reikalaujančia dėmesio, ir ši atsidavimo bei susitaikymo metafora artima paveldo, kurį puoselėjame laike, idėjai, – teigia C. Tosco, sodą vadinantis verčių išsaugojimo vieta. – Istorinė tapatybė, ekologija, socialinė bendruomenė – sodas apima ir tai. Vis dėlto, grįžtant prie antropocentriškumo, sodai leidžia dargi permąstyti save, kas mes esame: jie nėra grynoji, neužteršta gamta, kurios akivaizdoje patiriame nuostabą, bet nėra ir visiškas žmonijos kūrinys. Veikiau pusiaukelė, kuri nuolat mainosi drauge su savo pakeleiviais. Sodai keičia ir mus pačius.“

Panašiai argumentuoja ir psichoanalitikas Vittorio Lingiardi, knygoje „Minties kraštovaizdžiai“ („Mindscapes“, 2017) tiriantis sąmonės ir kraštovaizdžio ryšius. Anot jo, „kiekvienas psichoterapeutas turėtų prižiūrėti sodą. Ne vien tam, kad puoselėtų nežmogiškos prigimties emocinio peno šaltinį, bet ir tam, kad išbandytų sodininkystės įgūdžius, pavyzdžiui, išmoktų priimti tai, kas nenuspėjama, permąstyti įvairovę ir ugdyti kantrybę“. Taigi nuo viešpatavimo santykio einama prie atsakomybės už gamtą ir net savotiškos brolystės paieškos, tarsi Emily Dickinson eilutėje „I haven’t told my garden yet“, tapusioje rašytojos ir vertėjos Pios Peros skausmingo ligos dienoraščio pavadinimu, – „Savo sodui dar nesakiau“ („Al giardino ancora non l’ho detto“, 2016).

Nesvarbu, ar tai būtų vieta, iš kurios „buvome išvaryti“, ar kuria būsime apdovanoti po mirties, sodai ir juos supančios kasdienės praktikos yra kontempliacija, svaigulys, kartu ir toji paradoksali nuostaba save praradusio ir vėl atradusio žmogaus, apie kurią kalbėjo Mohandas Gandhi („tas, kuris prižiūri sodą, galiausiai pamiršta save“) ir kuri ištiko neraštingą sodininką Šansą, Peterio Sellerso įkūnytą personažą iš filmo „Being There“ (1979): palikus savąjį sodą priešais jį atsivėrė dar didesnis sodas. 

 

Vertė Toma Gudelytė