Neurovizijoje 2016. Nors ne vienas tūlas lietuvis metai po metų įtikinėja save niekada daugiau nešvaistyti laiko europietiškajam dainų dainelės konkursui, statistika rodo, kad TV ar PC net nacionalinio etapo metu būna įjungtas (2016-ųjų „Eurovizijos“ atranką Lietuvoje stebėjo daugiau nei 1,3 mln. žmonių). Svarstytina, kodėl šis – jau senokai politika ir kiču varomas šou vis dar nežlunga. Manding, su juo atsitikę kaip su Holivudo filmais – daug kas lengvai nuspėjama, bet pavargusį ir depresijos kamuojamą vartotoją veikia it raminamieji. Tiesa, jei Holivudo produkciją galėtume skirstyti į visišką šlamštą ir, vienu ar kitu aspektu, net ir snobų dėmesio vertus filmus, tai „Eurovizija“ vis rečiau žiūrovui atneša ką nors iš tiesų kokybiška ir vertinga.

Neurovizija – taip nuo šiol turėtume vadinti masių širdis užpildančią ir atitrūkti nuo darbų leidžiančią kasmetinę programą. Kai kurie, tiesa, vis dar tiki patriotizmu ir jo vaidmeniu tokio pobūdžio šou, todėl jaučia pareigą palaikyti savo šalies atstovą – tai, pirmiausia, emigrantai. Pas­tarieji, pagaliau ant didžiosios scenos išvydę savo herojų, gali lengviau atsikvėpti ir išlenkti atitinkamą tauriųjų gėrimų kiekį. Kiti, žiūrėk, engdami ir iki paskutinės minutės nežinodami „Eurovizijos“ datos, glaistosi (pseudo)analitiniais poreikiais: „Pažiūrėsiu ir suprasiu, kuo gyvena tam tikro intelekto koeficiento jungiama Didžiosios Europos dalis...“

Neuroviziją jau senokai galima stebėti kaip dainų, specialiai kuriamų pagal vieną ar kitą šabloną, rinkinį. Neretai kitų muzikinių opusų įtaka būna akivaizdi (šįmet, pvz., Belgijai atstovavusi Laura Tesoro „pasiskolino“ „Queen“ Another One Bites the Dust ritmiką). Susidaro įspūdis, kad besikeičiant atlikėjams vis dėlto išlieka gana ribotas skaičius pasirodymuose taikomų modelių (išvadas palikime muzikologams ir Neurovizijos fanatikams), o dainos reikšmę, be visos reklamos mašinos, lemia ir atlikėjo seksualumas, ir politiniai niuansai. Politinę žinutę šįmet siuntė ir pergalę iškovojo Jamala iš Ukrainos, kurios judesiai scenoje akimirkomis įgavo tam tikro raganavimo ar ritualo požymių (šitai laikyčiau šiokiu tokiu autentiškumu). O Neurovizijos kontekste pergalę žadėjusią dainą atlikusiai australei teko tenkintis antrąja vieta – na, gal per mažai blizgučių ant drabužėlio buvo arba per daug paties drabužėlio.

O kaip mūsų atstovas, nuo kurio žavesio apsvaigo ir iki šiol į mokyklas negrįžta nemenka dalis mergaičių? Pirmoji mintis buvo tokia, kad šioji daina, lyginant su atliktąja 2012 m., neperteikia jo balso diapazono ir galimybių. Taip pat ji pasirodė tipiška, pernelyg neišsiskirianti, tiesiog nykoka ir nuobodi. Taigi štai toks pasirodymas Neurovizijoje mažai valstybei atnešė 9 vietą. Apverskime šį skaičių ir pasvarstykime, kas iš tiesų efektyviau –­ monumentalusis Donato Montvydo salto mortale ar paprastasis Arnoldo Lukošiaus pasiardymas?

Ožiukas neurotikas