Piotro Mamonovo koncerte. Atsitiktinumais stengiuosi pasitikėti. Jei į rankas nukrinta bilietas, reikia eit ten, kur ant jo nurodyta. Net jei nežinai, kas tas per žmogus, nei jo kalbos moki. Na, tiesa, „Zvuki Mu“ pavadinimą buvau girdėjęs ir rusiškai ką ne ką susigraibau. Šiaip ar taip, programa pavadinta „Ne­znaika“ („Nežiniukas“), tai gal bus kaip tik man.

Jau pakyrėjo teatre po kiekvieno spektaklio stovimas ovacijas kelianti publika, priverčianti atsistoti ir tave (tarsi pritartum), jei nori prieš akis matyti ne užpakalius, o besilankstančius aktorius... Po Mamonovo pasirodymo nuo kėdės pašokau kaip įkirptas ir, prisiekiu, 10 minučių su visais plekšėjau delnais!

Kas čia buvo – tiksliai taip ir negaliu pasakyti. Ir teatras, ir pankrokas, ir džiazas, ir poezija. Tiesiog gryna laisvė tuščioje scenoje. 64-erių Mamonovas susirinko jaunų pacanų grupę (vadina juos „Visiškai naujais Zvuki Mu“). Šitie susikaupę pacanai (būgnai – bosinė – pučiamieji – laptopas) grojo tokį puikų postroką, kad vien jo man jau būtų pakakę. Tačiau čia dar buvo ir Mamonovas (panašus į mažėlesnį Alfonsą Andriuškevičių), kuris sekė istoriją apie Nežiniuką, tamsoje skaitė eilėraščius, brazdino gitara, boksavosi, šoko ir sustingęs gulėjo. Salė žvygavo, juokėsi ir šaukė „bravo“. Bet svarbiausia, kad tai visai nebuvo humoristinis pasirodymas liaudžiai. Kaip apmaudu, kad iš sovietmečio sugebėjom prisirankioti įvairiausio šūdo, bet štai šitokio grynojo meno nė kiek nepramokom.

Sėdėdamas jaukioje Šokio teatro (Kosciuškos g. 11) salėje (400 vietų) įsivaizdavau scenoje jaunas, talentingas lietuvių muzikos grupes, kurios taip sunkiai ieško padorių, ne per mažų ir ne per didelių erdvių koncertams. Daug ką įsivaizdavau. O paskui Nežiniukas grįžo namo ir ilgai ilgai gūglino...

„Tapybos parodoje“ (ŠMC). Nauja tapyba iš Jungtinės Karalystės... Iš parodos tikėjausi daug. Galvojau, po Š. Saukos ant Vilniaus numestos tapybos bombos, pasiklausysiu britų tapybos viršgarsinių naikintuvų gausmo... Ir aš, kaip vilkas pilkas, tapybos mėsa užsiganėdinsiu ilgam, apsiversiu ant kito šono (juk pusiaužiemis) ir ramiai parpsiu iki kito gero... Vis dėlto reikia pripažinti liaudies išmintį: „Vilką kojos peni.“ Ne kitaip. Iš parodos išėjau tuščiu pilvu, o ir žagsėdamas. Paro­da kiaurai perpučiama, toks vaizdas, kad surengta atmestinai, pa­rinkti atsitiktiniai darbai, neužkabina. Konceptualu? Konceptualumu gali pridengti bet kokį nuogą užpakaliuką. Jaunieji lietuvių tapytojai, skulptoriai tikrai kiečiau pavaro. Ir ryškiai. Parodos apraše/koncepcijoje deklaruojama, jog „tapytojai manipuliuoja tapyba, jos istorija bei žiūrovų suvokimu (...). Pasirinkti šios parodos menininkai savo, kaip tapytojų, vaidmeniu manipuliuoja skirtingais būdais. Tai ir tapymo procesui primetamos romantikos atsisakymas, istorinių tapybos stilių mėgdžiojimas savais tikslais“. Ir tra lia lia, tra lia lia... Nežinau, kas čia kuo manipuliuoja?.. Neieškokit kvailių. Aūūūūūūū... Neturiu namųųų. Vietoj viršgarsinių tapybos lėktuvų teko guostis tuščių vidurių vargonų ūkesiais. Taip man ir reikia. Tapybos mėgėjas, matai...

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=0NRa-5IHlJg{/youtube}

Spektaklyje „Jelizaveta Bam“. Iki jo teatro fojė žiūrinėjau parodą, skirtą a. a. Sauliaus Mykolaičio 50-mečiui. Priešais išdygo kostiumuotas, skrybėliuotas beveidis raudongalvis (o gal raudongalvis beveidis) ir užstojo to paties Koršunovo ir to paties Charmso „Ten būti čia“ stendą, kurio nuotraukose –­ labai panašiai į šitą skrybėliuotį apsirengę aktoriai. Apsidairiau, tų raudongalvių – ne vienas, ne du ir ne begalybė. Ir nesitraukia. Ogi tokioj vietoj netrenksi jam į veidą. Juolab kad jis beveidis. Galėjau pasakyti, kad atsibodo tas jų postmodernistinis šūdas, bet dar negalėjo atsibosti, nes kaip ir nebuvo prasidėjęs. Vaipiausi, paskui mėginau nesivaipyti, nepavyko, susitaikiau.

Nuvesdintas į savo sėdimą vietą, žiūrėjau į ant ark­liuko besisupančią mergaitę – naiviąją Jelizavetą Bam. Virš galvų pasigirdo žingsniai. Nes viskas dėjosi po teatru (fiziškai). Ir virš teatro (kitaip). Tarp metalinių ir kitokių konstrukcijų per žingsnį nuo žiūrovų ir arčiau vykstantis vaidinimas stipriai veikė visas jusles (gal ir ne visas, bet gal ir daugiau): blyksniai, cinamoninės bombos, paprasčiausi revolveriai, Charmsas, ausį rėžiantys ir kitką su ja darantys garsai ir kitokie dalykai.

Nedzinskas, Mockevičiūtė, Sakalauskas ir Bam vaidino puikiai. Apie kitus negaliu pasakyti to paties, nes nežinau jų pavardžių arba nemačiau jų veidų, bet niekas kokybiškai neiškrito (o ir Oskaras nebūtų leidęs). Galėjo iškristi tik koks žiūrovas, jei būtų alergiškas, pavyzdžiui, minėtam cinamonui, tuomet ištikus anafilaksiniam šokui, jis ištintų kaip už Jelizavetą keliskart stambesnė balerina (kažkur matyta), paskui kaip už baleriną keliskart stambesnis Jelizavetos meškinas (kažkur matytas)... Ačiū Viešpačiui, taip nenutiko. Ačiū, kad nutiko toks spektaklis, kurio pabaigoje sukosi ratas, iš kurio, deja, nepabėgsi, Jelizaveta Oskarai...

P. S. Tie raudonieji net paploti neleido. Fantastika!