Vilkas su ožiukais pliažinasi


/ / /

 

jei žodį beach ištarsi trumpai bus bitch

tada ir open beach bus open bitch

 

ką apie OPEN B prezidentas galvoja

nuėjo per smėlį paklausti basas berniukas

 

ir visai nesvarbu koks atsakymas

bus į šitą šviežieną

 

amžinas klausimas

kada mes pasveiksime

 

išlieka neatsakytas

ir lauksime mes berniuko

 

grįžtančio įkaitusiu smėliu

su atsakymais tais

 

apie OPEN B ir kada

mirguliuoja virš įkaitusio smėlio

 

figūrėlės baltos ir parudavusios

kas šachmatais kas šaškėmis

 

kas žaidžia arkliuką kas bunkerį kasa

naujoj smėlio dėžėj

 

dega berniuko pėdos

ir ausys dega nuo saulės

 

trykšta fontanais

drungnas žodžių vanduo

 

bet negaivina

ir neužgesina

– – –

Ožys su 12 metų gelbėtojo stažu

 


Gyčio Norvilo nuotrauka.

 

Traviata, Tyzenhauzas, Nikolajus II šiandien

Sostinės teatrai kyla iš pelenų. Ir ne tik koroninių.

LNOBT, kaip žinome, išsivadavo iš seno drakono jungo, jo paradiniais laiptais čiurlena vanduo. Nuo­stabu! Naujasis drakoniukas – ak, išlakus, iškalbingas (pernelyg)! – per spaudos konferenciją teatro prieangyje drauge su karšta saule beigi firminiu karštu šokoladu pristatė ir naują baleto vadą (išlakų ir neiškalbų, be to, lietuvį vietoj buvusio visokiausio lenko) ir naują dirigentą (gražiai garbanotą – galvai purtyti orkestro duobėje tai nėra nesvarbu). Pirmasis pažadėjo „Žizel“, antrasis – o Dangau! – „Traviatos“ prisikėlimą. Pagrindinių vaidmenų atlikėjos nebuvo atskleistos. Supratome, kad jos nepasidalina...

Gudrus teatras, aplenkdamas būsimą rudeninį virusą (gripo), sezoną pradės... rugpjūčio viduryje. Sekite reklamą! O dar į gimtąją sceną žada grįžti absoliučiai visi pasaulio scenose žibantys mūsų dainorėliai. Išties reikia juk mažiau trankytis po tuos žvaigždžių (ir ne tik) židinius-oro uostus, kaupti šlovę ir pensijas. Matote, kiek „ž“ išėjo! Žada, žiba, žvaigždės, židiniuose.

 

/ / /

Rekonstruojamo LNDT spaudos konferencijoje-ekskursijoje gavau šalmą ir susipažinau su apsaugos instrukcija. Pasijutau kaip anoje, prieš keletą metų vykusioje ekskursijoje (taip pat šio teatro organizuotoje) po spektaklio „Žalia pievelė“ įkvėpimo šaltinį – uždarytą Ignalinos atominę. Ak, neužmirštamas įspūdis... Gal palinkėti teatrui kada nors sukurti meno kūrinių ir iš Astravo?

Broliukų Nasvyčių premjerinio (1980) meno, tiesą sakant, gaila. Taip mėgdavau nukreipti akis nuo aktorių scenoje į plytas sienoje. Na, nežinau, nežinau, kur čia šuo pakastas...

Na, taip, Mažojoje salėje buvo blogai – tačiau menas reikalauja aukų. Aš iš viso dar ir medines kėdutes pastatyčiau, ir kaip nors kitaip paspirginčiau tą kvailą apsnūdusį žiūrovą. Užtat parodyčiau šedevrą! Ir matytumėt, kaip visi lėktų – kaip skėriai kabintųsi viens už kito ir už vienos kojos. Štai kur šuo pakastas, direktoriau juniorai Budraiti!

Žinoma, keikiu tas visas nervingas moteriškes, kurioms per pertraukas, nors užmušk, prisireikia tualeto. Ta nutįsusi eilė prie moterų WC išvedė iš kantrybės ir LNDT vadus. Remontuosim, padarysim ir tenai daugiau sėdimų vietų! Sako, visame pasaulyje moterų šlapimo pūslė, susidūrusi su menu, vibruoja ir streikuoja. O štai vyrų – ne. Kažkas čia ne taip... Hm, savo namuose moterys ir vyrai juk vienodai vaikšto.

Žinoma, išsikasęs rūsį teatras rado šaltinėlių ir dabar tą vandenėlį reikės nuolat pumpuoti. Už nemažus pinigėlius. Gal ir į sceną kokiam nors didingam superduper atpumpuos. Kur kas daugiau Nacionaliniame atsiras ir kavinių – kad miestelėnai galėtų pakramsnoti, pagurkšnoti ir vėluoti ne tik grįždami į salę iš tualeto, bet ir iš bufeto. Žinoma, kavinukės maitins teatrą papildomais finansais.

O kaipgi rekonstrukciją įpusėjęs LNDT? Sienos ir sienos kol kas juoduoja... Didelė Mažoji salė lipdosi, jau ir susilipdė. Šaunuoliai statybininkai! Gerbiu darbo liaudį. O teatro nedarbo liaudis rugsėjį ruošiasi šį bei tą pademonstruoti išnuomotame Vilniaus kino klasteryje. Kurio adresas Meistrų g. 12. Meno dozės trenksimės kažkur į atsilaisvinusius Kirtimus.

Taigi išeina, kad biedni aktoriukai (taip sakant, buvę sudegusio teatro akademikai) jau antri metai sėdi namuose kas su kuo (ženyjasi juk jie tiktai tarpusavyje). Aimanuoja, depresuoja, tinginiauja, filmuojasi nevykusiuose televiziniuose serialuose, veda aktorystės pamokas moksleiviams nuotoliniu būdu (puikus sumanymas), skaito knygas, sportuoja, tobulina kūnus ir sielas, gamina pietus iš kelių patiekalų. Pasirinktinai.

Kai prisivaikščioję po statybas susėdome vienoje išlikusioje pastato oazėje su čionai persineštu talismanu – didingu Stepo Juknos-Tyzenhauzo portretu, norėjau paklausti, kodėl vargšai aktoriai ir kita teatro nedarbo liaudis šiuo sunkiu jiems metu – kaip senais Juknos ir dar senesniais Hamleto laikais – nevažinėja (nėra vežiojami) po Lietuvos provinciją su mažagabaritiniais spektakliais? Kur čia šuo pakastas?..

Nespėjau paklausti ir klausimėlis pakibo ore.

 

/ / /

Ant nepatogių kėdžių vis dėlto teko pasėdėti gerai surežisuotame Sauliaus Vasiliausko poezijos ir prozos spektaklyje „Požeminiai skaitymai“ Kybartuose. Į tuos pasviečio Kybartus dar turėjai nuvažiuoti, nusileisti geležiniais laiptukais nežinia kur ir nuklibinkščiuoti suplūkta duobėta ir šlapia žeme nežinia ko.

Kybartų požemiai! Ooo, net jeigu toliau ir nieko nebūtų vykę – tunelio skliautai jau maloniai kuteno savisaugos instinktus. 1870-ieji, Nikolajus II, muitinės lobiai, oro temperatūra +12 °C... Galuscenio tapyba, virš išėjusio ant pakilimo skaitovo aršiai plieskianti lempa kiek nuramino ir nuteikė rimtam kontaktui.

Manau, čionai sulėkusių poetų ir prozininkų kūryba nuo tokios superaplinkos realiai pagerėjo. Su kuo autorius nuoširdžiai sveikinu. Daina, Vaiva, Vidas, Titas, Narius, Laima, Enrika, Lukas, Rimas, Tadas, Justina turėjo pasijusti ne šiaip sau žmogėnukais.

Na, nežinau, bent jau smuikininkė Lora Kmieliauskaitė (vaidinusi Š. Barto filme „Ramybė mūsų sapnuose“), pasirodžiusi kartu su literatais ir įžangoje bei finale išgriežusi retas muzikines kompozicijas, tikrai buvo įkvėpta aplinkos, suvokė, kur atėjo ir kaip turėtų tokiuose požemių rūmuose elgtis. Sakyčiau, būtent įžūlioji muzika timptelėjo už uodegos savo kūrybos požemiuose nusidepresavusiuosius ir parodė jiems takelį į šviesą.

Siūlau garbųjį „Poezijos pavasarį“ perkelti į Kybartus. Ir miestelį, ir PP prikeltume.

Ožka Ragožka