Vilkas su ožiukais. Praeities užkaboriuose, prie perpildytos kantrybės taurės, spektaklyje „Apvalytieji“

Praeities užkaboriuose. Tik pasižiūrėkite į tą paš­to ženklą, filatelistų žargonu šnekant, „baltuką“, ant „Litmenio“ žurnalo kapoto... Kaip eksfilatelistui (oficialiai priklausiau Lietuvos filatelistų sąjungai) ir šiandien man rankos dreba... Visi filatelistai yra ligoniai, vagys, maniakai. Labai neaiškūs tipai. Įvairiapusiškai. Net 1941 m. sovietai trėmimų metu filatelistus buvo įvardiję kaip „kenksmingą elementą“. Esu sutikęs išskirtinių tipažų... Tik pamanykit – garbinti nago dydžio ženkliukus, popieriaus gabalėlius ir dar mokėti už juos didžiausius pinigus. Jei rimtai – man dar sovietmečio paaugliui tarpukario pašto ženklai buvo kažkas tokio... Ne juokais raudavo stogą. Juose pirmą kartą pamačiau ir Vytį, ir Gedimino stulpus etc. Beje, turiu įtarimą, kad būtent ant tarpukario Lietuvos pašto ženklo (1921 m.) pirmą kartą pašto ženkluose apskritai pavaizduota nuoga moteris (na, žinoma – su angelo sparnais, kaip kitaip. Juk moteris...).

Ir dabar atsiverčiu senus albumus su tais ženklelių inkliuzais – kažkoks kosmosas... Savo vaikams kažkada parodžiau – nelabai suprato, kas čia, bet akys išsiplėtė. Na, nepanašūs į „Rimi“, „Maximos“ ar „Norfos“ lipdukus... Tie „baltukai“ dabar mane žavi savo estetika, nors greičiau estetikos nebuvimu. Primityvu iki negalėjimo. Sukomponuoti vien iš raidžių, ženklų, kitaip tariant, iš kalbos dantų, kuriais gali atsikąsti gyvybės. Pasakysiu dar daugiau – man jie atrodo kaip „konkrečiosios poe­zijos“ eilėraščiai. Ir ar tai tik nebus pirmasis Lietuvos „konkrytas“?

Prie perpildytos kantrybės taurės. Viskas turi ribas, net ir vilko kantrybė. Apėmęs toks piktumas, kad noris tik pasilipėt ant balkono turėklo ir užstaugt!

Pirmas dublis. Eilinį vakarą, po ne itin sėkmingos medžioklės (suprask, po darbo) nugriuvau prie TV –­ reikia kada nors „pasivyt“ serialus. Nuostabiojo „CSI: Las Vegaso“ serijos matytos n+k sykių, dialogai mokami beveik mintinai: po pirmų 5 minučių jau markstausi. Tik staiga iš gardaus snūdulio pažadina keistas žodis. Pamaniau, kad vaidenasi, kad čia ne lietuviškai, tačiau tas žodis pasikartojo. O tada iš sienon beriamų žirnių gausos išsprūdo dar vienas, tada dar vienas. Nagi, nagi, kas čia per naujiena?

Pasiekė mane gandai apie serialų, filmų ir laidų vertimo perliukus, ne vienas ir už ausies buvo užkibęs, bet dėl kai kurių skaitovų kirčiavimo tikrai buvau geresnės nuomonės!

Miško mokyklėlėj suolą tryniau neilgai, bet dar pamenu, kaip braižėm M raidę, mokėmės kirčiuočių, konspektas už komodos užkritęs, lentynoj – kirčiavimo žodynas. Atsiverčiu daiktavardžių kirčiavimo lentelę, įnagininką: I ir III kirčiuotės dviskiemeniai daiktavardžiai visada kirčiuojami šaknyje (išimtis III kirčiuotės įnagininkai, kurie baigiasi -(i)umi, -imi). Tai su kokiu ten broliù ir tėvù dėdė įgarsintojas Vytas nuolat turi reikalų?

Antras dublis. Įsijungiau aną dieną radiją. Veikia. Dėdė reklamos skaitovas anonsuoja kaži kokį filmą (kas gi klausosi reklamų per radiją atidžiai). Na, apie aktorius, sužibėjusius „pagrindinėse rolėse“, patylėsiu. Bet štai – o siaube! – ir vėl girdžiu tą pačią giesmelę: įnagininkas sukirčiuotas paskutiniam skiemeny, nors kirtis turėjo nė nepakrutėt iš šaknies...

Matyt, šįvakar ožiukams skaitysiu pasaką „Užburtasis įnagininkas“.

Spektaklyje „Apvalytieji“. Koršunovo studentams, kurie čia dirba iš peties, Sarah Kane pjesė greičiausiai yra suprantama ir artima. Gal net įkvepianti. Skaičiau, kad spektaklis – apie meilę, bet iš tiesų jis apie tamsą ir depresiją, kur kas geriau pažįstamas jaunam žmogui.

Seksas, kraujas, striptizas, narkotikai, gėjai, incestas, sadizmas, riksmas, mirtis, nuogi kūnai, Bowie visu garsu, ryški šviesa, aklina tamsa – ko tik galėtum užsigeisti moderniame teatre. Jei man būtų 16 metų, tai būtų mano mėgstamiausias spektaklis, eičiau žiūrėti kelis kartus, kad tik kuo giliau apsivalyčiau. Dabar, būdamas jau senas vilkas, laukiau veltui – mano atsivėrusi siela liko nepaliesta. Nors tu ką, nebegaliu su tokia išraiška susitapatinti. Net susirūpinau, kad menksta empatijos įgūdžiai.

Bet ne, tiesiog du sakiniai apie pjesės autorės savižudybę efektingesni už tas pusantros valandos OKT salėje. 28-erių Sarah prarijo 150 piliulių antidepresantų ir 50 piliulių migdomųjų. Išgyveno, bet po dviejų dienų, palikta viena palatoje, nušliaužė į tualetą ir pasikorė panaudodama savo batraiščius.

Draugai