2025 m. gegužės 12 d.

Remdamasi dar neskelbtais laiškais Annalisa Cuzzocrea atkuria romanui prilygstantį iškilios XX a. veikėjos ir legendinės dienraščio „La Repubblica“ žurnalistės gyvenimą

 

 Miriam Mafai. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Pasakodami apie kito gyvenimą visuomet šiek tiek papasakojame ir apie savąjį. Net jeigu to žmogaus gyvenimas visiškai nepanašus į mūsų, prabėgo kitoje vietoje ir kitu laiku, mat skausmai, meilė, kasdienybės trintys, mūsų metus nusinešantis tiksintis laikas egzistuoja visur ir visada. Kitų žmonių gyvenimai nemažai atskleidžia ir apie mus pačius, nes jų dėka esame tokie, o ne kitokie, nes mūsų akys ima spindėti, kai išgirstame vienus ar kitus jų žodžius, todėl šiandien galime džiaugtis tam tikromis galimybėmis ir teisėmis. Annalisą Cuzzocreą ir Miriam Mafai sieja stiprus ryšys, jų mintys, aistros ir idėjos sutampa. Annalisa ir Miriam labai artimos, štai kodėl viena taip puikiai papasakoja kitos istoriją be galo gražioje, nuoširdžioje ir vilties kupinoje knygoje, kurioje nėra jokio perdėto dramatizmo.

A. Cuzzocrea daugelį metų saugojo M. Mafai laiškus, dokumentus ir paslaptis, kuriuos mėlynoje dėžutėje gavo dovanų iš Miriam vaikų Saros ir Luciano. A. Cuzzocrea pasižadėjo atverti šią skrynią ir papasakoti apie M. Mafai taip, kaip romanuose – mūsų pokario romanuose – pasakojama apie herojes. Šios moters istorijoje, pavadintoje „Ir niekuomet nespruk“ („E non scappare mai“, leid. „Rizzoli“), esame mes visi: moterys ir vyrai, motinos ir vaikai, tie, kurie aktyviai dalyvavo politikoje, pamažu užgesusioje tarytum jonvabaliai cemento pasiglemžtame kvartale, ir tie, kurie sumišę ją stebėjo. Knygoje atskleidžiamos dienraštį „La Repubblica“ kūrusios kartos kovos ir viltys. Joje taip pat yra naudingų, aktualių pamokymų jaunesniems, apie tą laikmetį skaičiusiems tik istorijos vadovėliuose ir galbūt nesugebantiems žodžio „antifašizmas“ susieti su didžiuliu pasipriešinimu bukam, smurtą sėjusiam režimui, siekusiam atimti laisvę, nes šiandien jie vis dar gali džiaugtis laisve. Ši knyga tinka visiems – ir prisimenantiems, ir nebeprisimenantiems, tiek gyvenusiems anuomet, tiek gimusiems jau vėliau. Ji nelyginant dovana, keliaujanti iš dosnių rankų į rankas, kad pasiektų ir mus, tarsi mėlyna dėžutė, kupina prisiminimų, kuriuos turime atsargiai sklaidyti, nes žinome, kad prisiminimai gali žeisti.

M. Mafai gyvenimas iš tiesų primena romaną. Miriam tėvai – žymūs žydų kilmės menininkai Mario Mafai ir Antonietta Raphaël (šioji 1895 m. gimė Kaune, ten praleido vaikystę ir visą gyvenimą pabrėžė esanti iš Lietuvos – vert. past.) – jai ir jos seserims Giuliai bei Simonai įskiepijo antifašistines vertybes. Todėl po 1943-iųjų rugsėjo 8 d. ji tapo partizane, o išvadavus Italiją įstojo į Komunistų partiją. Žurnalistika ją traukė nuo pat vaikystės, tai prisipažino į karą iškeliavusiam tėčiui viename 1939-ųjų laiške, kuriame surašė „pranešimus apie šeimą“: nereikšmingas žinias, naujausius įvykius ir trumpus kasdienio gyvenimo epizodus, tačiau visa tai jos dėka tapdavo tikromis naujienomis. Tuomet Miriam buvo trylika, bet ji jau žinojo, kas ją traukia. Šeštojo dešimtmečio pradžioje pradėjo dirbti žurnaliste, visą gyvenimą bendradarbiavo su dienraščiais „L’Unità“ ir „Paese sera“, buvo Italijos moterų sąjungos leidinio „Noi donne“ redaktorė, paskui kartu su Eugenio Scalfari įkūrė naują dienraštį, siekusį pertvarkyti tuometinę žiniasklaidos sistemą, – jį pavadino „La Repubblica“. Tai nutiko 1976 m.

M. Mafai gyvenime niekas neliko nuošalyje, ji siekė visiškai atsiskleisti „ir kaip moteris, ir kaip komunistė“. Įsipareigojimas, meilė, motinystė, politika, partija, bendras darbas su Gianu Carlo Pajetta, su kuriuo kartu praleido trisdešimt metų, kelionės, profesinė veikla. Ji norėjo „ir rožių“, kaip skelbė garsusis feministinis šūkis. Pokario metais buvo viena iš vaikų traukinių – neįtikėtinos Šiaurės ir Pietų solidarumo iniciatyvos – organizatorių; apie tuos traukinius prieš keletą metų pasakojau savo romane „Vaikų traukinys“ („Il treno dei bambini“; lietuviškai pasirodė 2020 m., vert. Pranas Bieliauskas – vert. past.). Vėliau M. Mafai tapo Peskaros savivaldybės tarybos nare, rūpinosi švietimu ir pagalba vargstantiesiems. Susituokė su Umberto Scalia. Ši santuoka ne pirmoji, kaip sužinome iš A. Cuzzocreos knygos, kuri yra tarytum paslapčių dėžutė, – joje pasakojama ir apie giliausią žaizdą, veikiausiai taip ir neužgijusią iš pažiūros tvirtos moters širdyje.

Rašytoja Natalia Ginzburg viename garsiame 1948-ųjų straipsnyje rašė, kad ir energingiausios, drąsiausios – kaip ir ramios ar nerimastingos – moterys retkarčiais įpuola tarytum į prarają. Ta praraja – tai melancholija ir liūdesys, apimantys ilgą laiką kentus vergovę ir suvokus, kad „pati negali spręsti, kaip gyventi“. M. Mafai pati sprendė, kaip gyventi, ir galiausiai – kaip mirti. Ji teikė pirmenybę darbui tada, kai šis atrodė svarbiausias ir jai, ir kitiems. Jai pirmoje vietoje buvo politika, partija, poreikis pasakoti, liudyti dabartį, mat ji tikėjo, kad mokydama šito vaikus moko juos gyventi. Tačiau viduje glūdėjo praraja – ji visą gyvenimą saugojo mylimo žmogaus paliktą laišką ir pistoletą. Ta gili ir tamsi praraja kiekvieną akimirką primindavo, kad mylimas žmogus gali mirtinai įskaudinti, bet palikti gyvą. Galbūt ši paslaptis padėjo Miriam suprasti, kad iš kiekvienos prarajos galima išsivaduoti.

Kaip minėjau, ši knyga tinka visiems, skirtingų kartų vyrams ir moterims, o ypač merginoms, kurioms Miriam skyrė vieną iš paskutinių tekstų, parašytą 2011-ųjų kovo 8 d., likus metams iki mirties. „Bėk, mergyte, bėk... Tu turi gerą galvą, geras kojas ir gerą širdį. Bėk ir nesulėtink žingsnio, kai susidursi su kliūtimis, kai apims nuovargis ir lėto bei saugaus gyvenimo ilgesys, kuris kartais mus užklumpa. Bėk, kad pasiektum tai, ką nusprendei, kad įgyvendintum savo svajones ir troškimus.“

Knygos pabaigos žodyje A. Cuzzocrea teigia, kad mėgindami atskleisti žmonių, kuriuos mylėjome, paslaptis leidžiamės į įdomiausią žygį, koks tik galėjo mums pasitaikyti. O tu, Miriam, A. Cuzzocreos dėka toliau bėk mūsų prisiminimuose ir mintyse. Bėk ir niekuomet nespruk!

       

Vertė Rasa Di Pasquale